vaistai.lt

Anestezistė: „Niekada nežinau, ką atneš nauja darbo diena, todėl esu pasiruošusi viskam“ (63/0) 

Anestezistė: „Niekada nežinau, ką atneš nauja darbo diena, todėl esu pasiruošusi viskam“"Net mano močiutė nežinojo, ką aš dirbu, ir kartais paklausdavo, ką veikiu operacinėje“, – šypsosi anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja Valerija Popova ir pripažįsta, kad tikrai ne visi supranta, kokias funkcijas operacinės komandoje ji atlieka. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje dirbanti anestezistė pasakoja, kad ji yra ne tik gydytojo anesteziologo akys, ausys ir rankos, tačiau ir lygiavertis visos komandos narys.

Prieš operaciją pacientas dažniausiai bendrauja su chirurgu ir gydytoju anesteziologu reanimatologu, bet operacinėje galima sutikti žymiai daugiau komandos narių, pavyzdžiui, jus – anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoją, kitaip tariant, anestezistę. Papasakokite apie šią mažiau žinomą specialybę.

Tiesa, tikrai nedaug kas žino apie anestezistų darbą. Net mano močiutė, ne kartą buvusi operacinėje, nežinojo, ką aš dirbu (juokiasi) ir kartais paklausdavo „tai ką ten veiki?“. Tai suprantama, iš jaudulio pacientai nepastebi, kad operacinėje dirba ne tik chirurgas ir gydytojas anesteziologas, bet ir, pavyzdžiui, anestezistė, kurios darbas – kaip visų operacinės komandos narių – labai atsakingas, nes dėl neapgalvoto ar paskubomis atlikto veiksmo gali nukentėti paciento gerovė.

Anestezistė yra pagrindinė gydytojo anesteziologo partnerė. Pavyzdžiui, mes fiksuojame viską, kas vyksta operacinėje – kada, kiek ir kokių vaistų suleista, kokius veiksmus atliko operacinės komandos nariai. Tačiau dirbant anesteziste svarbu ne tik nuolat stebėti laiką, dokumentuoti operacijos eigą ir atlikti gydytojo anesteziologo paliepimus, bet ir „turėti galvą ant pečių“ – suprasti, kas vyksta ir esant nenumatytai situacijai sugebėti veikti greitai ir savarankiškai, vadovautis šaltu protu, nepasiduoti stresui.

Ar galite papasakoti, kaip ruošiatės operacijai ir kas vyksta pacientą atvežus į operacinę?

Pasiruošimas operacijai labai skiriasi priklausomai nuo jos pobūdžio. Žinoma, yra tam tikra veiksmų seka, kurios laikomės. Pavyzdžiui, ryte, su gydytoju anesteziologu reanimatologu aptariame anestezijos planą – rūšį ir eigą, o prieš operaciją jį dar kartą peržvelgiame, įsitikiname, kad nebuvo kokių nors pasikeitimų, paruošiame ir patikriname būtiniausius vaistus ir įvairius paciento anestezijai ir stebėjimui naudojamus prietaisus: dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatą, laringoskopą, defibriliatorių – operacinėje esame pasiruošę viskam.

Prieš pacientą atvežant į operacinę, gydytojas anesteziologas jį apklausia ir surenka informaciją apie vartojamus vaistus, anksčiau atliktas operacijas. To paties jau operacinėje klausiu ir aš – dar kartą įsitikiname, kad viskas taip, kaip turi būti. Taip pat pasitikslinu, pavyzdžiui, kuri galūnė bus operuojama, apžiūriu, ar pacientas nepamiršo nusiimti žiedo, auskarų ar laikrodžio. Mūsų darbe svarbu viską patikrinti kelis kartus. Tada punktuojame periferinę veną, prijungiame gyvybinių funkcijų stebėjimo įrangą ir ruošiamės anestezijai.

Operacijos metu stebiu paciento būklę monitoriuose, jei pacientas sąmoningas – bendraujame. Operacijai pasibaigus, jei buvo atlikta bendroji nejautra, pacientas pažadinamas vaistais ir išgabenamas į pooperacinę palatą, kurioje jį toliau stebi medicinos personalas. Prieš perduodama jį į pooperacinės palatos slaugytojų rankas visada įsitikinu, kad pacientas jaučiasi gerai.

Turite glaudžiai dirbti su anesteziologu veikdami išvien – kartais atrodo, kad jūs skaitote vieni kitų mintis. Kaip Jums tai pavyksta?

Anesteziologas su anesteziste turi „susidirbti“, tapti komanda, o tam reikia laiko. Pavyzdžiui, operuojant planinius ligonius dažniausiai dirba tas pats anesteziologijos specialistų tandemas. Jie vienas kitą gerai pažįsta, žino vienas kito įpročius, supranta iš pusės žodžio, prisimena dažniausiai naudojamus vaistus ir kitas smulkmenas – būtent tada anesteziologo ir anestezistės komanda veikia kaip suderinti krumpliaračiai. Toks „susidirbimas“ atsiranda ne per mėnesį ar pusmetį, o per žymiai ilgesnį laiką. Be to, kaip jau minėjau, vienas kitą puikiai suprantame dar ir todėl, kad aš, kaip anestezistė, žinau kas vyksta operacinėje. Darniam darbui labai svarbus tarpusavio pasitikėjimas.

Žinoma, visada vadovaujamės algoritmais – skirtingoms operacijų rūšims taikomos skirtingos veiksmų sekos. Be to, tai pačiai operacijai irgi gali būti taikomi skirtingi algoritmai – tai jau priklauso nuo operuojančio chirurgo. Jei anestezistė ne tik gerai išmano algoritmus, bet žino ir chirurgo įpročius, visiems dirbti būna žymiai lengviau.

Kokių asmeninių savybių reikia anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojams?

Kaip ir bet kuriam medicinos srityje dirbančiam žmogui, labai svarbu empatija. Vienas iš svarbiausių principų, kuriais aš vadovaujuosi operacinėje – elgtis su pacientu taip, kaip norėčiau, kad būtų elgiamasi su manimi ar mano artimaisiais.

Didžiąją laiko dalį ligoninėje ir operacinėje pacientas bendrauja su mumis, todėl labai svarbu ne tik kalbėtis ir paaiškinti būsimas procedūras, bet ir mokėti išklausyti. Pacientai atvažiuoja išsigandę, bijo operacijų, todėl geras žodis juos nuramina. Bendraudama stengiuosi atiduoti visą save, todėl labai smagu iš jų išgirsti „ačiū“. Žinoma, šioje profesijoje taip pat svarbus atidumas ir pastabumas, gebėjimas prisiimti atsakomybę, mokėjimas dirbti komandoje. Svarbu nebijoti naujovių, mokytis – kiekviena bendrosios praktikos slaugytoja turėtų nuolat tobulintis, kelti profesinę kvalifikaciją, plėsti žinias ir kompetencijas, kad būtų ne tik „sesutė“, bet lygiavertė komandos narė.

Taip pat ne mažiau svarbi kuo įvairesnė praktinė patirtis. Kiekviena operacinėje dirbanti slaugytoja turėtų įgyti patirties tiek su planiniais pacientais, tiek su pacientais, kuriems reikia skubios medicinos pagalbos, nes pasirengimas jų operacijoms kardinaliai skiriasi.

Kas jus paskatino rinktis anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos profesiją?

Manau, šiam darbui reikalingas įgimtas polinkis. Atsimenu, kai pirmą kartą patekau į operacinę, aplinka ir žmonės paliko didžiulį įspūdį – tą akimirką supratau, kad noriu tapti anesteziste. Pasiryžau ir iškart po mokslų pabaigiau specializacijos kursus. Šilti tarpusavio santykiai kolektyve ir darbo sąlygos paskatino likti Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Rudenį sukaks penkeri metai, kai dirbu operacinėje. Viena vertus, gali pasirodyti daug, bet kita vertus – labai mažai, nes nuolat domiuosi naujovėmis ir mokausi, todėl niekada neužklumpa rutina, laikas tarsi praskrieja. Atėjusi į darbą niekada nežinau, kaip pasibaigs mano diena ir su kokiais iššūkiais teks susidurti. Galbūt po 20–30 metų sakysiu, kad nusibodo, bet dabar galiu pasakyti viena – mano darbas labai įdomus.

Beje, pabaigusi kursus sakiau sau, kad daugiau nestudijuosiu, bet padariau pertrauką ir vėl pajutau norą mokytis – svarstau stoti į universitetą ir baigti bendrosios praktikos slaugytojos magistro studijas. Kodėl? Nes kai myli savo darbą, nori būti vertinama, atsiranda daugybė galimybių, o ir gydytojai labai džiaugiasi ir pasitiki komandoje turėdami kompetentingą anestezistę, kuriai gali ne tik duoti nurodymus, bet ir pasitarti.

Pacientas Jums yra...

Pacientas man yra labai svarbus. Šią specialybę iš dalies ir pasirinkau todėl, kad vienu metu turėčiau tik vieną pacientą, kuriuo galėčiau rūpintis ir skirti visą savo dėmesį. Noriu ne tik ateiti, atidirbti paskirtas valandas ir joms pasibaigus uždaryti duris. Man patinka visą savo dėmesį skirti žmogui, išsamiai juo domėtis ir padaryti viską, kad jis gautų profesionalią medicininę pagalbą, namo grįžtų geresnės sveikatos.

Ne kartą teko girdėti, kad Lietuvoje slaugytojų ir kito medicinos personalo trūksta, jauni specialistai išvažiuoja į užsienį. Kodėl Jūs nusprendėte pasilikti ir kodėl rekomenduojate šią specialybę?

Anksčiau tikrai buvo minčių išvykti į užsienį, tačiau laikinai, ne visam laikui. Didesnės algos vilioja, bet užsienyje visada būsi svetimas. Mano prioritetai buvo kitokie, norėjau sukurti šeimą, likti gyventi Lietuvoje ir būti naudinga savo šaliai. Nesvarbu, kur dirbsi – Lietuvoje ar Norvegijoje, – svarbu jaustis savo vietoje. Tiems, kurie nebijo iššūkių, pabandyti verta, tačiau derėtų prisiminti, kad ir čia mūsų labai reikia, ir tik mes galime nuspręsti, kokia Lietuva bus rytoj!

 

Informacija iš:

Vakarų Lietuvos Medicina 

Image: FreeDigitalPhotos.net







Komentarai (Viso žinučių: 0)


Atsakyti
Vardas:Svečias
Pavadinimas:
Komentaras:


Įrašykite patvirtinimo kodą

Powered by AkoComment 3.0


vaistai.lt pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegalius veiksmus.

Į viršų
 

    

Ieškomiausių TOP 5




Naudingos nuorodos