Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros (VU MF AHA) registre – 37 žmonės, parašę sutikimą po mirties dovanoti savo kūną anatomijos studijoms. Palyginimui Olandijoje, kai kuriuose universitetuose – virš  1000. Šis skaičius yra bent keliasdešimt kartų didesnis. „Tobulėjant technologijoms, vis daugiau dalykų galime išmokti iš kompiuterinių simuliacijų, tačiau nei kompiuteris, nei patys tikroviškiausi muliažai niekada neatstos tikro kūno studijavimo“, – teigia VU MF Mokslo ir doktorantūros reikalų prodekanė, AHA katedros vedėja prof. dr. Janina Tutkuvienė.

Esant tokiai padėčiai, iškyla problema: fakultete studentų, besimokančių anatomijos, yra bemaž 300 (neskaičiuojant rezidentų ar specialistų, norinčių patobulinti įgūdžius), tačiau dėl kūnų trūkumo galimybė preparuoti tenka vos dešimtadaliui. Tokia situacija susiklostė nuo 2007-ųjų gruodžio, įsigaliojus Žmonių palaikų laidojimo įstatymui, kurio 17-ame straipsnyje nustatyta, kad kūną mokymo tikslais galima naudoti tik velioniui ar jo artimiesiems išreiškus tokią valią. „Gyvendami civilizuotame krašte, privalome žaisti pagal nustatytas taisykles. Anksčiau, sovietmečiu, kūnas tarytum priklausė ne žmogui, bet valstybei, todėl artimųjų niekas net neatsiklausdavo. Į fakultetą neatpažintus kūnus veždavo tiesiai iš ligoninių. Suprantama, kad net ir po žmogaus mirties su jo kūnu negalima elgtis prieš mirusiojo valią. Turime įstatymą, privalome jo laikytis“, – sako profesorė.

Nors šią situaciją ir reglamentuoja įstatymas, teisiniu požiūriu ji vis vien išlieka paini. Norint po mirties paaukoti savo kūną Medicinos fakultetui, reikia notaro patvirtinto prašymo, tačiau kadangi poreikis yra labai nedidelis, ne visuomet notarai yra gerai susipažinę su šia procedūra. „Dauguma paprasčiausiai bijo į tai veltis, – dėstė J. Tutkuvienė, – bet dažnai iškyla kita problema: žmogus parašo prašymą, jis patvirtinamas, tačiau iš notaro sužinome, kad jo artimieji nepranešė fakultetui apie mirtį, todėl kūnas jo taip ir nepasiekė. Net jei teisiškai reglamentuotume kūno perdavimo universitetui tvarką, žmogiškumas neleidžia reikalauti iš artimųjų jį atiduoti, jei jie to padaryti nesutinka. Todėl kai kuriose šalyse greta asmeninio prašymo reikalaujama ir artimiausių giminių sutikimo“. Anot teisininko Šarūno Narbuto, nors klausimas bioetine prasme yra labiausiai komplikuotas, buvo pasitenkinta vos vienu straipsniu įstatyme be jokių nurodymų, kaip jį vykdyti, todėl kilus ginčui su artimaisiais net teismas praktiškai negali nuspręsti, kuri pusė teisi.

Tačiau profesorė labai džiaugėsi, kad danguje jau randasi pirmųjų kregždžių – žmonių, sutikusių paaukoti savo kūnus. Kita vertus, mokslininkė skatina priimti tokį sprendimą tik gerai apgalvojus esminius mirties ir kūniškumo aspektus, todėl ypač didelį vaidmenį šioje situacijoje vaidina religija.

Anot jos, paradoksalu, bet lietuviai atrodo labiausiai prisirišę prie savo kūno, nors Lietuvoje dominuojanti religija skelbia, kad kūnas turėtų būti vertinamas mažiausiai. „Žinoma, rašydamas prašymą žmogus gali nurodyti, kaip atsisveikinti su jo kūnu studijoms pasibaigus, ir mes įsipareigojame vykdyti jo valią. Kasmet vyksta mišios Šv. Jonų bažnyčioje žmonėms, paaukojusiems savo kūną, pagerbti. Dvasininkai, dėstytojai ir studentai į juos žiūri su didžiule pagarba“.

Nepaisant donorystės akto kilnumo, esame pripratę girdėti tik apie kraujo ar organų donorystę. Apie kūnų aukojimą mokslui kažkodėl kalbama tyliai ir nenoriai arba nekalbama visai. J. Tutkuvienė pripažįsta, kad visuomenei labai trūksta informacijos, jog tokia galimybė apskritai egzistuoja, tačiau reklamuoti ją tradiciniais būdais atrodo neetiška.

„Kolega A. Suchomlinovas parašė gražų tekstą skrajutei, skatinančiai kūnų aukojimą. Tačiau su katedros kolegomis susimąstėme: o kur tokį lankstinuką nešti? Į ligoninę? Į senelių namus? Toks gestas gali būti suprastas labai neteisingai, tarsi mirties linkėtumėme“.

Anot profesorės, donorystei pasiryžę žmonės tampa lyg katedros šeimos nariais: „Ateina pas mus, pasidalina savo džiaugsmais ir vargais. Esame jiems be galo dėkingi“. Tačiau pasitaiko, kad žmonės atsiima savo prašymus. Profesorė teigė, kad yra buvę atvejų, kai taip atsitiko dėl nepagarbaus medikų elgesio su pacientais. Tai tarsi užburtas ratas: būsimieji gydytojai, niekada nebandę atlikti procedūros su žmogaus kūnu, vėliau ilgai ir sunkiai prie jo pratinasi, nemoka su juo elgtis. Tai didelis emocinis iššūkis. Todėl ir susiduriame su gydytojų atsainumu ir nepagarba pacientams, o šie, savo ruožtu, vėliau bijo ar nenori patikėti medikams savo kūno. Tačiau išeiti iš šio užburto rato yra tiesiog būtina, jei norime užtikrinti kokybišką būsimų medikų parengimą ir glaudų gydytojo–paciento ryšį.

Vaizdo įrašą apie kūnų donorystę iš Vilniaus universiteto Studentų atstovybės (VU SA) Medicinos fakultete organizuotos konferencijos „Mirusieji moko gydyti“ galite rasti čia.

Vilniaus universiteto Studentų atstovybė

Informacija iš:

Image: FreeDigitalPhotos.net

Panašūs straipsniai

Kūno donorystei pasiryžę tik dešimtys Lietuvos piliečių. Kodėl? (1854/0) 

Atsakyti
Vardas:	Svečias
Pavadinimas:
Komentaras:
Įrašykite patvirtinimo kodą
	siųsti

Powered by AkoComment 3.0