vaistai.lt

Lietuva viešam vandens tiekimui naudoja vien tik požeminį vandenį ir tai yra didelis turtas. Tačiau kartais iš čiaupų bėga nemalonaus kvapo, skonio bei spalvos vanduo. Kaip žinoti, koks vanduo tinka gerti? Geriausiai tą parodo tyrimai. Apie tai, ko vandenyje ieškoti, pasakoja Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) specialistės.

Geriamo vandens kokybei keliami higienos normų, geriamojo vandens įstatymo, Europos Sąjungos direktyvų reikalavimai. Nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio įsigaliojo higienos norma HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Geriamas vanduo turi atitikti šios higienos normos nustatytus mikrobinius, toksinius bei indikatorinius rodiklius.

Cheminės medžiagos vandenyje

NVSPL Kauno skyriaus Cheminių tyrimų poskyrio vedėja Gintautė Gelumbauskienė sako, kad natūraliomis sąlygomis vanduo nėra chemiškai grynas: „Paviršinis arba požeminis vanduo yra daugiakomponentis mineralinių druskų tirpalas, kuriame vyrauja kalcio, magnio, natrio, kalio katijonai, chloridų, sulfatų, hidrokarbonatų anijonai, būtinieji elementai, esantys įvairiuose junginiuose: fluoras, manganas, geležis, jodas, cinkas, varis, kobaltas ir kiti. Požeminiame vandenyje yra ištirpusių arba koliodinės būsenos organinių medžiagų, išplaunamų iš dirvožemio, mikroorganizmų, vandens augmenijos bei kitų organizmų gyvybinės veiklos bei irimo produktų.“

Taip pat cheminių medžiagų patenka į geriamąjį vandenį jo ruošimo (dezinfekcijos, flokuliacijos, minkštinimo) metu arba iš skirstomojo tinklo vamzdžių sienelių. Tai haloformai (dichloretanas, tetrachloretenas, trichloretenas, chloroformas, bromoformas, bibromchlormetanas, bromdichlormetanas) vinilchloridas, švinas, varis. Šie rodikliai ir visų vandens dezinfekcijai naudojamų medžiagų likučiai, o taip pat susidarę antriniai junginiai, neturi viršyti higienos normoje nurodytų kiekių. Tačiau chloruotame vandenyje lieka laisvojo chloro ar jo dioksido, o svarbiausia – susidaro kai kurie chlorintieji angliavandeniliai: chloroformas, trichlormetanas, bromoformas, dibromchlormetanas, turintys kancerogeninių savybių.

Gręžinių vanduo

Cheminių tyrimų skyriaus Vandens ir maisto tyrimų poskyrio vedėja Giedrė Jankovskienė sako, kad vadovaujantis NVSPL atliktais tyrimais, darytina išvada, jog gręžinio vandenyje dažniausiai aptinkami geležies ir mangano leistiną normą viršijantys kiekiai. Geležis – vandens indikatorinis rodiklis, todėl nedidelis jos perteklius nėra kenksmingas sveikatai, tik nėra estetiškas, mat geležis vandeniui suteikia rudą atspalvį.

„Atliekant gręžinio vandens cheminį tyrimą rekomenduojama ištirti: geležies ir mangano (šio perteklius kenkia vidaus organams) kiekį, nitritų ir nitratų kiekius, amonio, chlorido, sulfato kiekius, vandens pH vertę, drumstumą, spalvą, permanganato indeksą ir savitąjį elektros laidį. Galima išsitirti ir kitus elementus, pvz.: aliuminį, arseną, borą, fluoridą, chromą, kadmį, šviną, seleną, varį. Tai jau priklauso nuo to, kas konkrečiam žmogui aktualiausia“, – sako G. Jankovskienė.

NVSPL specialistė kaip vieną populiariausių įvardina gręžinio vandens suminio kietumo tyrimą. Tai aktualu, kai sprendžiama ar verta buityje naudoti minkštinimo filtrus. Vandens kietumas pagal HN 24:2017 nėra normuojamas, nes kietumą sudaro kalcio ir magnio jonai. Šie mikroelementai labai reikalingi žmogaus sveikatai, tačiau jie krenta į nuosėdas, sudarydami kalkes, kenkiančias buitiniams prietaisams. „Būtina prisiminti, jog kartais minėti filtrai taip išvalo vandenį, kad jame nebelieka žmogui reikalingų kalcio ir magnio, o padidėja natrio kiekis, kurio ribinė vertė geriamajame vandenyje yra 200 mg/l“, – įspėja Giedrė.

Taip pat labai svarbus yra ir geriamojo vandens pH, nes žmogui reikalingas šarminis vanduo, kurio pH vertė – nuo 6,5 iki 9,5. Taip subalansuotas vandentiekio vanduo. Vandens pH dažniausiai kinta dėl vandens filtrų – kuo labiau jis išvalomas nuo įvairių mikroelementų, tuo jis rūgštingesnis, nebetinkantis žmogaus organizmui. Pavyzdžiui, distiliuoto vandens pH yra apie 5 vienetus. Taigi šis, labai išvalytas vanduo, puikiai tinka buitiniams prietaisams ir mašinų akumuliatoriams, tačiau žmogaus organizmui jis yra per rūgštus.

Šulinių vanduo

Šio vandens kokybė priklauso nuo šulinio vietos parinkimo, jo įrengimo ir priežiūros. Trąšų perteklius, kurio nepasisavina augalai, patenka į požeminius vandenis ir užteršia geriamojo vandens šaltinius, ypač azotiniais junginiais. Atliekant šulinio vandens cheminį tyrimą rekomenduojama ištirti: nitritų, nitratų, amonio kiekius, permanganato indeksą ir savitąjį elektros laidį.

Nitratai ir nitritai – toksiniai elementai, kuriais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Jie nepašalinami nei virinimu, nei buitiniais vandens filtrais. Didesni nitratų ir nitritų kiekiai ypač pavojingi nėščioms moterims ir kūdikiams iki 6 mėn. amžiaus. Padidintas amonio kiekis gali signalizuoti apie padidintą bakteriologinį užterštumą ar puvimo procesus. Permanganato indeksas parodo organinių junginių, pvz. organinių rūgščių, buvimą vandenyje. Didelis jų kiekis pirmiausia pablogina fizines vandens savybes – jis tampa drumstesnis, atsiranda gelsvai rudas atspalvis ir salstelėjęs skonis. Permanganato indekso didėjimas gali būti taršos iš aplinkos prielaida. Savitasis elektros laidis parodo bendrą įvairių neorganinės kilmės druskų (sulfatų, kalcio, magnio, chloridų, hidrokarbonatų) kiekį vandenyje. Pavyzdžiui, kuo labiau mineralinis vanduo, tuo daugiau jame ištirpusių druskų, tuo didesnė savitojo elektros laidžio vertė.

Šulinių vandens tyrimų rezultatai liudija, kad Lietuvoje dažniausiai viršijama leistina ribinė nitratų koncentracija (geriamajame vandenyje nitratų ribinė koncentracija yra 50 mg/l; dažnai randama 60–150 mg/l, bet pasitaiko atveju, kai ji viršija net 300 mg/l). Cheminė tarša aptikta kas trečio Vilniaus apskrityje tirto šulinio vandenyje (apie 35 proc. šulinių).