vaistai.lt

Išsėtine skleroze mūsų šalyje serga apie tris tūkstančius žmonių. Atrodytų, yra nemažai medikamentų, parašytos gydymo metodikos, kaip turi būti gydoma ši liga, tačiau ja sergantieji yra tikra rakštis medikams. Jie nuolat ieško būdų, kaip jaustis gerai, bando net ir nepatvirtintus gydymo metodus.

Reta, nesuvokiama, baisi

Prieš porą dešimtmečių išsėtinė sklerozė (IS) bendroje ligų klasifikacijoje užėmė retų ligų kategoriją. Iš tų laikų išlikusios dvi nuostatos šios ligos atžvilgiu. Pirma, kad tai siaubingas susirgimas, kai tik nuleidi rankas ir stebi, kaip žmogus gęsta; antra – painiojimas su senatvine skleroze. Pirmoji nuostata susijusi su tuo, kad tik atsiradus magnetinio rezonanso tomografui pagerėjo šios ligos diagnostika, imti kurti nauji medikamentai, o iki to laiko sergantiesiems medikai mažai kuo galėjo padėti. Žmogus bėgant metams jausdavosi vis prasčiau, nes liga pažeidžia daugelį funkcijų. Vyresnio amžiaus žmonės, kuriems nustatyta ši diagnozė, prastai juda arba iš viso nevaikšto, jie prastai mato, jie kartais tik guli lovose. Ir visuomet aplinkoje atsiras žmogus, kuris galės papasakoti apie kokį nors žmogų, kurį jis pažįsta ar girdėjo, kad jam visai prastai, kad jis kankinosi ir galiausiai mirė. Tokios išlikusios kalbos vis neišsklaido to niūraus debesies, juosiančio šią ligą.

Kita nuostata susijusi su tuo, kad kol nebuvo medikamentų, nebuvo tiek diagnozuota atvejų, apie išsėtinę sklerozę iš viso nebuvo kalbama. Dar prieš penkerius metus dažnas, išgirdęs šią diagnozę, sakė, kad pirmą kartą sužinojo, kad yra dar ir tokia liga.

Kas vyksta sergančiojo organizme? „IS susergama tada, kai organizmo imuninė sistema atakuoja ir ardo mieliną – nervines skaidulas dengiantį apsauginį dangalą. Gali būti pažeidžiami milijonai nervinių skaidulų, o pasibaigus uždegimui susiformavę randai vadinami „skleroze“, kitaip – „plokštelėmis“ arba „pažeidimais“. Jie centrinėje nervų sistemoje atsiranda išsidėstę atsitiktine tvarka ir daugelyje vietų, todėl liga pavadinta išsėtine skleroze, pažodžiui tai reiškia „daugybiniai randai““, – rašoma išsėtinės sklerozės gydymui ir gyvenimo būdui apžvelgti skirtame tinklalapyje www.islangas.lt.

Gydymo metodika

Pagal mūsų šalyje esamą gydymo metodiką, ligos paūmėjimai iki antros dokumentuotos atakos yra gydomi kortikosteroidais (žinomiausias prednizolonas). Antra dokumentuota ataka jau leidžia žmogui gauti gydymą interferonu.

IS gydymui vartojamus vaistus galima suskirstyti į tris grupes:

Vaistai, kuriais gydomas ūmus priepuolis (atkrytis), – jie pašalina simptomus, bet nepakeičia IS pagrindą sudarančių mechanizmų ir ligos eigos; šie vaistai paprastai vadinami kortikosteroidais, – tai vieni iš steroidų.
Vaistai, kurie pakeičia ligos eigą pašalindami sutrikusių imuninių procesų poveikį. Šiai kategorijai priklauso imunomoduliatoriai ir imunosupresantai. Jų poveikis pagrįstas imuninės sistemos ląstelių, kurios atakuoja organizmo centrinę nervų sistemą, aktyvumo sumažinimu.
Vaistai specifiniams simptomams gydyti. Tai vadinama simptomine terapija.

Socialiniame tinkle Facebook yra ne viena sergančiųjų šia liga grupė. Žmonės kalbasi. Čia yra nemažai istorijų apie „prarastą dieną po interferono injekcijos“, „apie vaistų vartojimo sukeltą kepenų uždegimą“, kai tau šiek tiek daugiau nei 30 metų, apie kovą su medikais dėl noro gauti gydymą ir ne mažesnę kovą dėl gydymo atsisakymo.

Leidžiami interferonai – tai medikamentai, dėl kurių kyla daugiausiai pacientų nepasitenkinimo. Be to, kad šie vaistai po susileidimo ima reikštis kaip gripas – kaulų laužymas, silpnumas (be stipriai veikiančių priešuždegiminių vaistų niekaip neišsiversi), jie turi ir ilgalaikių pasekmių. Būtent dėl to jie skiriami tik trims mėnesiams ir kiekvieną kartą prieš naujos dozės išrašymą žmogui atliekami išsamūs kraujo tyrimai. Stebima kepenų veikla, būtent kepenys neretai pasiduoda dėl didelių vaistų dozių.

Priežastis – įdomiausia mįslė

Išsėtinė sklerozė diagnozuojama 20-30 metų asmenims. Ji kiekvienam gali pasireikšti gan skirtingai – vieniems sutrinka regėjimas, kitiems svaigsta galva, tretiems pakerta kojas. Neretai jauni žmonės kurį laiką klaidžioja po medikų kabinetus, kol išgirsta diagnozę.

Išsėtinė liga yra viena iš paslaptingiausių ligų, kurios pradžios mechanizmas nėra aiškus.

Yra nemažai sumaišties požiūrio į šią ligą logikoje: išsėtinė sklerozė yra autoimuninė liga, turinti didžiausias pasekmes nervų sistemai. Imunologas biomedicinos mokslų daktaras Adas Darinskas įsitikinęs, jog išsėtine skleroze sergantys žmonės turėtų būti prižiūrimi ir gydomi imunologų. „Tai autoimuninė liga, ligos pasekmės yra neurologinės. Manau, gydyti šią ligą visgi turėtų imunologai“, – sako A. Darinskas.

Šiuo metu yra paviešinta nemažai šios ligos išsivystymo versijų. Prieš aštuonerius metus lietuvių kalba išleistoje švedės gydytojos Birgittos Brunes (ji pati serga IS) ir žurnalistės Adimos Bergli knygoje „Naujas požiūris į išsėtinę sklerozę“ keliama hipotezė, kad išsėtinė sklerozė – tai tam tikrų mineralų ir vitaminų balanso sutrikimas, apsinuodijimo gyvsidabriu bei saulės stygiaus pasekmė.

Vitamino D nauda sergant išsėtine skleroze jau lyg ir įrodyta, todėl rekomenduojama nuolat gerti žuvų taukus. Dėl kitų aktyvių medžiagų kol kas vyksta diskusijos. Gyvsidabrio neigiamą poveikį įrodančių tyrimų daugybė, tačiau šie įrodymai daugiau susiję su vakcinomis. Todėl yra prirašyta daugybė kitų tyrimų, kurie stengiasi įrodyti, kad gyvsidabris nieko blogo nedaro. Čia jau kova su farmacijos pramone, kurią pavieniams medikams ir mokslininkams kažin ar pavyks laimėti.

Šiuo metu stipriau analizuojama virusų ir bakterijų įtaka šios ligos išsivystymui.

Nors ligos priežastis neaiški, yra prikurta nemažai vaistų išsėtinei sklerozei gydyti. Gal būtent šis prasilenkimas su logika ir kiša koją vaistų gamintojams? O galbūt ir tai, kad visi vaistai turi didelius pašalinius poveikius.

Gyvenimo būdas

Kai kurie sergantieji išsėtine skleroze neprieštarauja medikų skiriamiems vaistams, tačiau stengiasi koreguoti gyvenimo būdą – mankštintis, sveikai maitintis. Pavyzdžiui, kuluaruose buvo kalbama, kad gydytoja Filomena Taunytė globojo kelis sergančiuosius išsėtine skleroze, ji buvo sudariusi jiems labai asketišką mitybos planą. Mitybos aspektą koreguojant šią ligą mini ir Eglė Kauneckienė, Ajurvedos specialistė. Jos nuomone, pagal žmogaus tipą parinkti produktai (atsisakant mėsos) gali duoti gerą efektą. Mityba kai kurie bando kontroliuoti ligos paūmėjimus.

Ir socialiniuose tinkluose žmonės pasakoja, kaip jie ima jaustis geriau atsisakę gyvulinės kilmės produktų. Įdomią versiją pasakoja biomedicinos mokslų daktaras A. Darinskas.

Kai kalbėjome apie gyvsidabrį, jis suabejojo, ar verta bijoti jo dozių, esančių vakcinose, tačiau sakė, kad labiau bijotų tų gyvos kilmės baltymų, ant kurių „auginama“, kuriama vakcina. „Vištų kiaušiniai, kartu ir vištiena – šis maistas gali vis iš naujo ir iš naujo jautrinti žmogaus organizmą, jei jis buvo paskiepytas ant to baltymo pagrindo sukurta vakcina. Tai yra kol kas tik teorija, bet mes ją šiuo metu tikriname praktiškai“, – sako mokslininkas.

Klasikinės medicinos specialistai giria tuos, kurie reguliariai mankštinasi. Darbas su kineziterapeutais duoda gerus ligos kontrolės rezultatus. Kurį laiką Vilniaus sanatorijoje „Pušyno kelias“ veikė sergančiųjų išsėtine skleroze savipagalbos grupė. Sanatorijos kineziterapeutės dabar turi nemažai darbo su išsėtine skleroze sergančiaisiais patirties ir tikina, kad svarbiausia sergančiajam – saikingai judėti, neprarasti vadinamosios judesio amplitudės.

Alternatyvos

Ingrida gyvena sostinėje, ji vieną popietę pasikviečia į svečius, pasitinka besiremdama į lazdą ir su smalsia šypsena veide. Išsėtinės sklerozės diagnozę moteris išgirdo prieš septynerius metus. Ji sako, kad tuomet žinią priėmė ramiai – jau sukurta šeima, auga dvi dukros. Darbo intensyvumą liga pakoregavo, tačiau Ingrida tik džiaugiasi. „Kai gali bėgti, tai ir bėgi – vis kokie nauji darbai, pareigos, atsakomybės. O kai negali bėgti, užsiimi darbais, kuriems vis nerasdavai laiko. Aš rašau scenarijų, privačiai mokau anglų kalbos. Kiekvienas mano mokinys – atskiras ir man naujas pasaulis“, – šypsosi moteris.

Prieš porą metų Ingrida ryžosi kaklo kraujagyslių operacijai. Apie šį italų metodą lietuviai sužinojo iš vienos moters straipsnio – ji papasakojo savo gydymosi istoriją vienam šalies tinklaraščiui.

„Jei kaklo kraujagyslės yra susiaurėjusios, jos neleidžia kraujui gerai išbėgti iš galvos. Didesnei daliai sergančiųjų išsėtine skleroze kaklo kraujagyslės yra susiaurėjusios. Mano irgi buvo tokios. Ryžausi šiai operacijai ir nesigailiu. Man iki operacijos nuolat skaudėjo galvą. Pirma kraujagyslių operacija Italijoje buvo nesėkminga, reikėjo antros. Dabar apie skausmą pamiršau“, – sako Ingrida. Ji nevartoja vaistų, gal dėl nepagarbaus ją gydžiusios gydytojos požiūrio. Moteris prisimena, kad prieš operaciją nusprendė apie savo sumanymą pasikalbėti su gydytoja neurologe, sužinoti jos nuomonę. Medikė ištarė, kad ši liga daro įtaką ir protiniams žmogaus gebėjimams…

Dabar Ingrida geria vaistažoles. Ją sužavėjo vienas pažįstamas, kurį ji matė labai prastos fizinės būklės, o po vieno žolininko „išrašytų“ vaistinių augalų arbatų jis skraidė kaip ant sparnų. Ingrida tikisi, kad vaistininko žinios padės ir jai susigrąžinti gebėjimą laisviau judėti. Ji domisi visais gydymo būdais – enzimais, masažais, mankštomis – ir pasiryžusi juos visus išbandyti.

Imunoterapinis vaistas

Sostinėje sklando kalbos, kad biomedicinos mokslų daktaras A. Darinskas kuria kažkokį vaistą nuo išsėtinės sklerozės. Mokslininkas skuba paaiškinti: „Sukurta technologija, iki kurios paleidimo trūksta tik geros gamybos praktikos sertifikato. Tai būtų individualizuota terapija. Remdamiesi užsienio tyrimais ir po Lietuvoje atlikto bandymo (tyrimą finansavo Europos Sąjunga) parodėm, kad ta technologija yra efektyvi. Mes priėjome prie išvados, kad išsėtinės sklerozės atveju gerus rezultatus demonstruoja vadinamoji T ląstelių vakcinacija. T ląstelių vakcinacija – tai antiidiotipinio atsako formavimas organizme, tokiu būdu yra inaktyvuojamos T, B limfocitų grandys, kurios paleidžia ataką prieš mieliną. Sergančiojo išsėtine skleroze organizme vyksta nuolatinis mielino destrukcijos procesas. Mielinas centrinėje nervinėje sistemoje atsikuria gan lėtai, nes tų oligodendrocitų, kurie atsakingi už jo atkūrimą, yra mažiau ant centrinės nervų sistemos negu, tarkime, periferinėje nervų sistemoje – odoje.

Kas padaroma vakcinacijos metu? Yra paimamas paciento kraujas, iš jo išskiriamos vienbranduolės ląstelės. Laboratorijoje mes „ištraukiame“ iš kraujo aktyvuotas ląstelių formas. Vaizdžiai sakant, ištraukiame tas ląsteles, kurios „valgo“ mieliną. Iš jų paruošiam vakciną. Tai yra tos pačios paciento ląstelės, jos yra stabilizuojamos, inaktyvuojamos ir iš jų pagaminama vakcina“.

Pasak imunologo, suleidus tokį preparatą po oda, sukeliamas imuninis atsakas. Mokslininkas vadina tai antiidiotipiniu atsaku, o paprasta kalba sakant, imunitetas apgaunamas, nes imuninės ląstelės ima kovoti su saviškėmis, kurios nori „graužti“ nervinių ląstelių dangalą. Zelandijos, Vokietijos ir daugybės kitų šalių laboratorijose šis gydymo metodas pradėtas bandyti prieš 20 metų.

Vaistas – technologijų dovana

A. Darinskas vadina tai pažangios technologijos vaistu, nes gydomoji medžiaga paruošiama pacientui iš… paties paciento. Šis gydymo metodas jau buvo taikytas Alzheimerio ligai gydyti, tačiau ši metodika vilčių nepateisino, nes buvo gautas per stiprus imuninis atsakas.

„Kyla naujas klausimas, ar toks vaistas turi būti tiriamas klinikiniais tyrimais. Juk tai net ne vaistas, tai kraujo preparatas, adaptuotas kovai su paciento liga, panaudojant pažangias technologijas. Iš vienos pusės, jei gydo, vadinasi, patenka į vaisto kategoriją. Kita vertus, tai ne cheminis preparatas, o tyrimai atliekami su cheminėmis medžiagomis, kurios vienaip ar kitaip veikia viso organizmo sistemas“, – sako imunologas. Beje, kraujo perpylimas – taip pat savotiška „ląstelių terapija“, tačiau šiai procedūrai niekas niekada nedarė jokių klinikinių tyrimų.

Šiuo metu pasaulį jaudina klausimas, kaip tokias technologijas reguliuoti. Pasak A. Darinsko, jis gali surinkti storiausią aplanką straipsnių, kuriuose įrodyta, kaip tai veikia išsėtinės sklerozės atveju, kad tai stabilizuoja ir padeda pacientui.

„Jeigu atakų būna 5-6 per metus, tai taikant vakcinaciją, būna daugiausia dvi per metus. Taip pat atakų sunkumas yra kitoks, jos būna lengvesnės. Vertinant pagal neįgalumo skalę, tai stabilizacijos procesas yra ilgalaikis. Jeigu pacientas atitinka 3-5 neįgalumo skalės ribas, tai ten jis ir lieka. Liga neprogresuoja arba progresuoja labai lėtai. Šis metodas nekenkia, jis tik stabilizuoja ligą ir padeda organizmui atkurti mieliną (kiek tai leidžia paciento būklė), nes jį nustoja atakuoti imuninė sistema. Jo blogiausias poveikis, kad nėra jokio poveikio. Šitas metodas sustabdo eigą, jeigu jį taikysi pačioje ligos pradžioje, gausi gerus rezultatus“, – kalba A. Darinskas.

Koks bus vartojimas

Imunologas tikina, kad naujojo medikamento vartojimo schemos kruopščiai aprašytos. „Pacientas apžiūrimas, atliekamas magnetinio rezonanso tyrimas, įvertinamas židinių skaičius, prognozuojama ligos eiga ir laukiama atakos, – nustebina medikas. – Kai sulaukiam atakos, imam kraują. Atakos metu ląstelės demonstruoja aktyvumą, kurio reikia, kad būtų sukurta vakcina. Yra lengvesnių medikamentų už prednizoloną, galima žmogui atakos metu skirti kitus vaistus, kad jis pasijustų geriau. Ši technologija nedera su interferonu. Interferonas blokuoja imuninio atsako susidarymą ir tų aktyvių formų susidarymą, o tokiu būdu mes negalėsim jų „išgaudyti“, prednizolonas labai išbalansuoja imuninę sistemą. Po to reikia laukti kokį pusmetį, kad viskas susitvarkytų. Po šių ir kitų vaistų kraujas būna labai blogas. Šie vaistai turi iš organizmo išsivalyti, reikia maždaug 6 mėnesių, kad žmogui galima būtų pradėti taikyti imunoterapiją“, – sako medikas. Jis pabrėžė, kad ląstelių terapija buvo derinama su šiais imunomoduliatoriais, rezultatas tuomet buvo gerokai mažiau apčiuopiamas.

Žmogui vakcina leidžiama iš pradžių kas savaitę, vėliau suleidimas retinamas iki karto per mėnesį, karto per pusmetį. Visas kursas užtrunka apie metus laiko. Tada žmogus yra stebimas, imamas kraujas ir sekama imuninė jo būklė. Jeigu aptinkama aktyvių formų persvara, vėl gaminama vakcina.

Išpuolis prieš „Big farmą“

Pirmieji straipsniai apie šį gydymo metodą mokslinėje spaudoje pasirodė 1996 m., technologija nuolat tobulinama. Nebuvo šio metodo reguliacijos, ji po truputį formuojasi. Pasak A. Darinsko, kad ši technologija būtų prieinama Lietuvos pacientams, grupei medikų, dirbančių su šia technologija, reikia tik gauti geros gamybos praktikos sertifikatą. Mokslininkas tikina, kad jau kitais metais metodas gali būti pradėtas taikyti. Jo nuomone, gydytojai neurologai pasirinks priešišką poziciją. „Kai neurologai su savo turimais medikamentais jau negalės padėti žmogui – jis sunkiai eis, turės neįgalumą – tada gal jie sutiks mums tokį pacientą atiduoti, kad jis dar ką nors išbandytų“, – įsitikinęs medikas.

Labiau nei konservatyvių medikų reikėtų bijoti nepasotinamos farmacijos pramonės. Jie šio metodo niekada neįvaldys, nes vaisto sukūrimui ir vartojimui reikia tik griežtos medikų kontrolės. A. Darinskas prasitaria, kad gydymo kursas metams šiuo naujuoju metodu kainuos apie 10 tūkst. litų. Pirmo pasirinkimo interferono „Avonex“ trijų mėnesių kursas kainuoja apie 9 tūkst. litų, per metus susidaro apie 36 tūkst. litų. Imunologo siūlomas gydymas yra beveik keturis kartus pigesnis. Nesinori būti piktu pranašu, bet „Big farma“ kovos už savo pinigus. Nebent pacientai pademonstruos pilietinį aktyvumą, tiksliau, ims kovoti už savo teisę gauti gydymą – efektyvų ir be pašalinio poveikio. Ir jie ims reikalauti, kad šis vaistas būtų kompensuojamas.

Paieškos nesiliaus?

Tikriausiai sergantieji išsėtine skleroze dar ilgai išliks pačiais nepatogiausiais pacientais. Jie domėsis, klaus, jie skubins, jie patys ieškos naujų gydymo metodų. Ingrida, paklausta, ar bandytų imunologinius vaistus, atsakė, kad pabaigs žolininko jai skirtą gydymo kursą ir tada tikrai galėtų ryžtis naujam eksperimentui.

Sergančiųjų išsėtine skleroze noras gerai jaustis, pasveikti visuomet bus jų varomoji jėga, kuri griaus korupcinius ryšius tarp medikų ir farmacininkų, kuri ragins diegti naujus gydymo metodus dabar, nelaukiant kelių dešimčių metų, kuri nesusitaikys su fraze „dabar mes turim gerą diagnostiką“, kuri reikalaus elementarios pagarbos.