Vėžys – viena tų ligų, kurių diagnozę tautiečiai bijo išgirsti labiausiai. O ją sužinojus kamuoja klausimas, kaip padėti žmogui, ar tai daroma ir padaryta. Pasidomėti šiuo klausimu paskatino skaitytojos laiškas.
„Mamai nustatė liežuvio šaknies vėžį, trečia stadija, lėtoji forma. Paskyrė spindulinį gydymą. Po pirmų seansų mama jautėsi normaliai, nuo antros gydymo pusės ji beveik nustojo valgyti, sparčiai krito svoris. Gydantis radioterapeutas ramino, kad tai normalu.
Šiaip ne taip mama „įveikė“ gydymą, tik vis daugiau guli ir dejuoja, beveik nevalgo, skirti vaistai nuo skausmo mažai tepadeda. Iš vėžį įveikusios draugės išgirdau, kad mamai reikėtų lašelinių.
Užrašėme konsultuotis pas gydančią onkologę (atsitiktinai gavom taloną, eilės – dviejų mėnesių), išgirdome, kad į ją reikia kreiptis po mėnesio ar dviejų, kai neliks spindulinio gydymo reakcijų. Dar ištarė, kad mamai „teko labai daug“, išrašė antialerginių vaistų, paminėjo, kad gydymo rezultatai būna geresni, jei ligoniui „stato“ lašelines. Prisiprašę radioterapeuto su moksliniu laipsniu konsultacijos išgirdome, kad mama „gavo labai daug spindulių“, gavom kelis vaistų receptus…
Susidarė įspūdis, kad taikant švitinimą ambulatoriškai ligoniai nesulaukia net patarimų, kokio papildomo gydymo jiems reikia. Onkologai teigia, kad tokią pagalbą suteikti turi šeimos gydytojai, šie laiko ne savo pareiga.
Jei spindulinis gydymas ir chemoterapija taikomi ambulatoriškai, negi negalima lašinti lašelinių ten, kur ligonis kasdien atvyksta? Klausimas, kaip apskaičiuojama spindulinio gydymo dozė, ką reiškė tie medikų žodžiai, kad mamai „teko labai daug (spindulių)“, gydymo pradžioje ji svėrė 21 kg daugiau“.
Laiškas paskatino pasikalbėti su Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktoriaus pavaduotoju klinikai dr. Renatu Tikuišiu ir šio instituto Onkologinės radioterapijos skyriaus vedėju gydytoju onkologu radioterapeutu dr. Arvydu Burneckiu.
Vilniaus universiteto Onkologijos institute per metus iki 5000 pacientų išgirsta vėžio diagnozę. Kokia dalis jų gydoma stacionariai, kokia – ambulatoriškai? Kas tai lemia?
Dr. Renatas Tikuišis: Maždaug 20 proc. pacientų gydoma ambulatoriškai ir 80 proc. stacionare. Šį pasirinkimą lemia du pagrindiniai veiksniai – ligonio būklė ir gydymo metodas. Po kai kurių gydymo metodų būtinas paciento būklės stebėjimas, kai kurių metodų negalima taikyti ambulatoriškai. Kartais turi įtakos paciento gyvenamoji vieta. Pvz., jei ligonis gyvena ne Vilniuje ir nenori gydytis pagal gyvenamąją vietą, o Vilniuje neturi kur apsistoti, tačiau nori gydytis mūsų įstaigoje, ieškome galimybių paguldyti į stacionarą. Tačiau su sąlyga, kad stacionare būtų laisva lova ir toks pacientas neužimtų kito paciento, kuriam stacionarinis gydymas yra būtinas, vietos.
Kokie vieno ir antro gydymo būdo privalumai ir minusai ligoniui?
Dr. Renatas Tikuišis: Tiek ambulatorinėmis, tiek stacionarinėmis sąlygomis gydomiems pacientams yra teikiamos tokios pačios kokybės paslaugos. Praėjusiais metais ambulatorinėmis sąlygomis spindulinis gydymas taikytas 67 proc. pacientų. Gydant galvos ir kaklo piktybinius navikus ambulatorinėmis sąlygomis 2012 metais gydyta 72 proc. pacientų. Ambulatorinio gydymo privalumas yra tas, jog ligonis grįžta į namus, įprastinę aplinką, yra apsuptas artimų žmonių. Be abejo, namuose paciento psichologinė būsena yra geresnė.
Ar ambulatoriškai gydomiems pacientams, be chemoterapijos ir spindulinio gydymo, toje pačioje gydymo įstaigoje suteikiama daugiau paslaugų?
Dr. Renatas Tikuišis: Ir ambulatorinėmis, ir stacionaro sąlygomis pacientas gauna adekvačias paslaugas. Suteikiamos ambulatorinės ginekologo, urologo ir kitų specialistų paslaugos. Paslaugas, kurias mes galime suteikti tiek ambulatoriškai, tiek stacionare, reglamentuoja Akreditacijos tarnybos mums išduota licencija. Visas reikiamas paslaugas, kurias leidžia teikti mūsų licencija, mes teikiame ir tam nėra jokių kliūčių.
Kaip galima nusakyti, nuo ko priklauso, kiek spindulinio gydymo kartų (seansų) ir kokio stiprumo jis skiriamas ligoniui? Ar paciento svoris tam turi įtakos?
Dr. Arvydas Burneckis: Spindulinis gydymas gali būti radikalus, tai reiškia, kad skiriama ganai didelė spindulių dozė, kuria siekiama visiškai išgydyti pacientą. Paliatyvaus spindulinio gydymo metu, išplitus piktybiniam procesui, siekiant stabilizuoti ligą arba sumažinti kai kuriuos simptomus, pvz., skausmą, kraujavimą, skiriama mažesnė spindulių dozė. Pasirenkant spindulinio gydymo taktiką atsižvelgiama į ligos stadiją, ligonio bendrą būklę, gretutines ligas.
Kiek grėjų yra pakankamai didelė ar mažesnė dozė? Ar žmogaus atsparumas radiacijai priklauso nuo amžiaus, svorio ir panašių dalykų? Likviduojant Černobylio katastrofos padarinius dalyvavę ir vieną grėjų radiacijos gavę asmenys jau patyrė fiziologinius, akimi matomus radiacijos pažeidimus: odos nudegimą, kataraktą, viduriavimą, pakito jų kraujo vaizdas.
Dr. Arvydas Burneckis: Labai sunku sukonkretinti. Štai viso kūno apšvitinimas vieno grėjaus radiacija jau yra labai didelis, o kurio nors organo ar židinio – itin mažas. Paliatyviam spinduliniam gydymui gali būti skiriami 4 ar 10, net 30 grėjų, o radikaliam prostatos vėžio gydymui ir 74, 140.
Jei gydomas onkologinis ligonis nuo kažkurio momento beveik negali valgyti ir gerti, jam būtina papildoma pagalba, tarkime, lašelinės. Kas ir kada ją turėtų suteikti ambulatoriškai gydomam žmogui? Kiek į labai suprastėjusį ligonio apetitą nepavojinga nekreipti dėmesio?
Dr. Arvydas Burneckis: Pacientai, sergantys galvos ir kaklo piktybinėmis ligomis, dažnai nusiskundžia anoreksija, apetito stoka, apsunkintu maisto rijimu. Dažnai stebima kacheksija, organizmo išsekimas, kuris pasireiškia bendru fiziniu silpnumu, kūno svoriu mažėjimu, mažėjančia raumenų ir riebalų mase. Mitybos nepakankamumas, turintis įtakos komplikacijų skaičiui, hospitalizacijos ir gydymo trukmei, gydymo efektyvumui, antibakterinės terapijos trukmei ir galiausiai mirtingumui, nustatomas 20-40 proc. pacientų. Tokiais atvejais pacientams skiriamas atitinkamas gydymas. Pvz.: gali būti skiriamas detoksikuojantis gydymas infuzijomis, apetitą gerinantys medikamentai. Esant indikacijoms – maitinimas per zondą ar veną (eterinis ar parenterinis maitinimas).
Visa tai turi būti daroma Jūsų gydymo įstaigoje ambulatoriškai?
Dr. Arvydas Burneckis: Galima ir stacionare, ir ambulatoriškai. Po stažuotės Vokietijoje galiu pažymėti, kad Lietuvoje šis klausimas nėra pakankamai išspręstas.
Gana skausminga problema onkologiniams ligoniams ir tiems, kuriems įtariama ši liga, yra eilės pas specialistus. Siunčiamas konsultuotis žmogus, kuriam įtariamas vėžys, ar spindulinį gydymą baigęs pacientas registratūroje neretai išgirsta, kad pas specialistą jis gali patekti po dviejų mėnesių…
Dr. Arvydas Burneckis: Iš šeimos gydytojo gavę siuntimą pirminiai pacientai, kuriems įtariama onkologinė liga, pas specialistą onkologą gali patekti per kelias dienas, ilgiau nei 10 dienų tikrai netenka laukti. Po onkologinio gydymo pacientus turi sekti šeimos gydytojas pagal gyvenamąją vietą. Esant reikalui ar įtarus ligos atkrytį, vėl siunčiamas onkologo konsultacijai. Eilių patekti pas radioterapeutą nėra.
Tikinate, kad pacientams, kuriems įtariama onkologinė liga, konsultacijos pas gydytoją onkologą nereikia laukti ilgiau negu 10 d., pacientai dažnai sako kitką. Ką patariame žmonėms, jeigu jie tokiu atveju registratūroje išgirsta, kad konsultacijos pas specialistą teks laukti mėnesį ar ilgiau?
Dr. Arvydas Burneckis: Visų pirma pasitikslinti, ar žmonėms, kuriems įtariama vėžio diagnozė, tiek reikia laukti.
Gana dažnai pacientai bėdoja, kad onkologai nelinkę kalbėti su jais apie ligą ir gydymą, tą situaciją gražiai aprašė G. Morkūnas biografinėje apysakoje „Puodukas kefyro ant palangės“. Kaip manote, kas tai lemia ir kaip spręstina?
Dr. Arvydas Burneckis: Neteko skaityti minimos apysakos. Noriu pabrėžti, jog bendravimas, pokalbis su pacientu yra neatsiejama onkologo kasdienio darbo dalis. Tiek į instituto Konsultacijų polikliniką atvykstantys žmonės, tiek stacionaro skyriuose besigydantys pacientai ir jų artimieji gydančiam gydytojui gali pateikti visus jiems aktualius klausimus. Dažnai būna taip, kad ypač pirmą kartą pas gydytoją atvykęs žmogus net nežino ko klausti. Todėl papildoma informacija pacientui teikiama įvairiais būdais. Pradedant gydymą Onkologinės radioterapijos skyriaus Aukštųjų energijų spindulinės terapijos poskyryje pacientui įteikiama paciento atmintinė, kurioje informuojama, kur galima kreiptis iškilus klausimų. Gydymo metu pacientas kreipiasi į gydantį gydytoją, o šio nesant gali kreiptis į budintį onkologą radioterapeutą. Taip pat pacientai pasirašo Paciento valios pareiškimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų VUOI. Čia supažindinami su ligos stadija, gydymo alternatyvomis ir t.t.
Nemanote, kad tas paciento valios pareiškimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų VUOI yra formalumas, medikų apsidraudimas? Žmonės pasakoja, kad onkologų pasiteiravę apie gydymosi alternatyvas dažnai išgirsta atsakymus: alternatyvų nėra arba nėra tų gydymosi būdų mokslinių tyrimų.
Dr. Arvydas Burneckis: Jei galvos ar kaklo piktybinis navikas yra labai išplitęs, gali būti, kad jo negalima operuoti, o dėl gretutinių ligų ne visada galima ir chemoterapija. Tad tikėtina, kad žmogus išgirsta, jog spindulinis gydymas yra vienintelis, kurį galima jam taikyti.
Štai šiandien konsultavau sergantį prostatos vėžiu ligonį, kuris sakė norįs gydymo brachiterapija, radioktyvių sėklų įsodinimu į prostatą. Tačiau toks rekomenduojamas tik tam tikrais atvejais.
Svarbu kalbėtis su pacientais. Bėda, kad gal ne visi gydytojai tai sugeba, skiria tam laiko.
O dėl alternatyvių liaudies medicinos siūlomų vėžio gydymo būdų onkologai nekonsultuoja, nėra jų mokslinių tyrimų.
Ką dar būtų galima pasakyti komentuojamo laiško autorei?
Dr. Arvydas Burneckis: Kiekvieno onkologinio paciento atvejis yra individualus, todėl nežinant paciento tikslios diagnozės, nematant medicininių dokumentų komentuoti laišką būtų labai keblu.
Daiva Červokienė
Informacija iš:
Image: FreeDigitalPhotos.net
Gydymas
Skaityti daugiau
