Pasaulinę osteoporozės dieną pasitinkant

Spalio 20-oji yra minima kaip Pasaulinė osteoporozės diena. Ji pradėta minėti nuo 1996 m. spalio 20 d., kai Jungtinės Karalystės Nacionalinė osteoporozės draugija paskelbė kampaniją prieš osteoporozę, kurią su entuziazmu palaikė Europos Komisija. Nuo 1997 m. šios dienos paminėjimą pasauliniu mastu organizuoja Tarptautinis osteoporozės fondas (IOF), o nuo 1998 m. Pasaulio sveikatos organizacija yra tiesioginė Pasaulinės osteoporozės dienos rėmėja [50].

Osteoporozė yra labiausiai paplitusi žmonių kaulų liga ir viena didžiausių globalių visuomenės sveikatos problemų [51, 52]. Dėl osteoporozės sukeltų pakitimų įvyksta daugiau kaip 1,5 milijono kaulų lūžių kasmet: iš jų apie 300 tūkst. šlaunikaulio lūžių, apie 700 tūkst. stuburo slankstelių lūžių, apie 250 tūkst. riešo kaulų lūžių ir per 300 tūkst. kitų kaulų lūžių [51].

Per metus gydant tokių lūžių pasekmes sveikatos apsaugos sistema Jungtinėje Karalystėje išleidžia apie 2,7 milijardo eurų, o visoje Europoje tam išleidžiama apie 30 milijardų eurų [6, 20]. Pagal Lietuvos gyventojų sergamumo statistiką (rimtesnių epidemiologinių tyrimų, pavyzdžiui, naudojant DEXA aparatą, deja, nėra), osteoporozės atvejų skaičius nuo 2006 m. (13386 atvejai) iki 2014 m. (19342 atvejai) reikšmingai padidėjo [49]. Toks sergamumo padidėjimas sietinas ne tik su didesniu sergančiųjų skaičiumi, bet ir su įvairiomis prevencinėmis programomis, profilaktiniais patikrinimais, gydytojų kvalifikacijos kilimu, naujos diagnostinės įrangos įsigijimu bei racionalesniu jos panaudojimu ir pan. Taigi, osteoporozės paplitimas pasaulyje yra nemažas ir sergamumas toliau nuolat (laipsniškai senstant visuomenei) auga visame pasaulyje bei daugėja dėl osteoporozės įvykstančių lūžių [3, 6, 26].

Osteoporozės apibūdinimas ir skirstymas

Kaulinio audinio struktūros vientisumas priklauso nuo pusiausvyros tarp kaulinio audinio rezorbcijos (irimo), kurią vykdo osteoklastai (kaulo ląstelės, gebančios ardyti kaulą ir kalcifikuotą kremzlę), ir kaulinio audinio gamybos, kurią vykdo osteoblastai (kaulinį audinį sintetinančios jaunos ląstelės) [19, 27, 29, 51]. Senstant ar dėl ligos ši trapi pusiausvyra pakrypsta osteoklastų pusėn ir kaulo rezorbcija viršija naujo kaulinio audinio susidarymą. Todėl kaulai tampa mažiau elastingi, mažėja kaulinio audinio masė, kaulai pasidaro trapesni ir atsiranda didesnė lūžių galimybė [19, 21, 51].

Osteoporozė pasireiškia kaulo masės sumažėjimu, blogėjančia kaulo struktūra ir didėjančiu kaulinio audinio poringumu bei padidėjusia kaulų lūžių rizika [52]. 1993 m. Pasaulio sveikatos organizacija patvirtino osteoporozės apibūdinimą, paremtą kaulų mineralų tankio (KMT) tyrimo duomenimis. Osteoporozė yra lėtinė sisteminė griaučių liga, kuriai būdinga sumažėjusi kaulinio audinio masė, apibūdinama kaulo mineralų tankiu (KMT siekia nuo –1 iki –2,49 g/cm²), bei kaulinio audinio mikroarchitektūros pokyčiai, dėl ko padidėja kaulų trapumas ir polinkis lūžti [2, 5, 6, 21]. Kompiuteriniu tomografu, specialiu dvisrautės radioabsorbciometrijos rentgeno aparatu DEXA (vadinamasis „auksinis standartas“) nustačius tiriamo asmens kaulų mineralinį tankį, jis yra lyginamas su tos pačios amžiaus grupės standartine sveikų asmenų norma ir apskaičiuojami du pagrindiniai rodikliai, kurie vadinami T ir Z lygmenimis [21, 30, 46]. Kartais yra naudojami kiti mažiau tikslūs diagnostikos metodai (pavyzdžiui, ultragarsas). Dažniausiai (dėl didžiausio tikslumo) kaulų mineralinis tankis matuojamas šlaunikaulių viršutinėje dalyje (šlaunikaulio kaklelyje), stuburo juosmens dalies slankstelių kūnuose, rečiau dilbio distalinėse dalyse ar kulnakaulyje [5, 21, 22, 26]. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja osteoporozei nustatyti naudoti T lygmenį: normali kaulų masė – T lygmuo – yra tarp +1 ir –1; osteopenija – tarp –1 ir –2,5; osteoporozė – T lygmuo mažesnis nei –2,5; sunki osteoporozė – T lygmuo yra lygus ar mažesnis už –2,5 ir yra lūžęs vienas ar daugiau kaulų [2, 3].

Osteoporozė pagal savo kilmę, eigą, pakenkimo pobūdį ir vietą yra nevienalytė liga ir todėl ji bendrai klasifikuojama į: pirminę (juvenilinę, idiopatinę, involiucinę – senatvinę ir pomenopauzinę) ir antrinę [2]. Idiopatinė osteoporozė diagnozuojama tada, kai nepavyksta nustatyti kaulų retėjimo priežasties. Vyrams idiopatinė osteoporozė būna maždaug 10 kartų dažniau negu moterims ir sudaro apie 30–70 proc. vyrų osteoporozės atvejų [2, 39, 44]. Involiucinė pomenopauzinė osteoporozė vystosi dėl lytinio hormono estrogeno (reikšmingai rečiau dėl testosterono) trūkumo organizme ir jai būdinga greita kaulinio audinio remodeliacija (apykaita) ir nykimas [2, 42, 43]. Involiucinės senatvinės osteoporozės priežastys nėra visiškai aiškios ir dažniausiai nurodomos kelios pagrindinės. Antrinė osteoporozė išsivysto sergant įvairiomis lėtinėmis ligomis, kurios sutrikdo normalius kaulinio audinio formavimosi procesus, ar ilgą laiką vartojant tam tikrus medikamentus [2, 42, 43, 44].

Toliau straipsnyje rašoma apie dažniausiai pasitaikančias idiopatinę bei involiucinę (senatvinę ir pomenopauzinę) osteoporozės formas, kurios klinikinėje praktikoje kartais nėra atskiriamos.

Pavojus susirgti osteoporoze reikšmingai padidėja su amžiumi (ypač moterims), kartu išauga pavojus nugriūti bei patirti kaulų lūžių [2, 4, 5, 6]. Deja, osteoporozė iš pradžių neturi jokių aiškių ir pacientui juntamų simptomų. Neretai pirmasis ligos požymis būna kaulo lūžis po lengvos traumos ar net nepatyrus jokios traumos. Sergant osteoporoze, po truputį pradeda mažėti ūgis, paskauda kaulus, vėliau gali deformuotis stuburo krūtininė dalis, t. y. formuojasi kupra ir pan. (2 paveikslas). Reikėtų pabrėžti, kad kaulų retėjimas senstant (osteopenija) yra normalus reiškinys ir antroje gyvenimo pusėje kaulai natūraliai tampa mažiau atsparūs mechaniniam krūviui bei būna mažesnio tankio nei jaunystėje. Todėl siūloma sistemingai tirti KMT visoms moterims nuo 65 metų amžiaus ir visiems vyrams nuo 70 metų amžiaus, o esant klinikiniams simptomams ar keliems rizikos veiksniams – nuo 50 metų [5, 45, 46].

Beje, kaulinio audinio struktūra, tankumas ir tvirtumas galutinai susiformuoja paauglystėje (apie 13–15 gyvenimo metus), priklausomai nuo paveldimumo, fizinio aktyvumo lygio ir lytinių hormonų lygio, ir maksimalus būna maždaug 20 metų, o maždaug nuo 40 metų laipsniškai pradeda mažėti [21, 53, 54].

2 paveikslas. Kaip gali kisti moterų ūgis bei laikysena su amžiumi dėl progresuojančios osteoporozės ir stuburo pokyčių (paveikslėlis sukurtas Jungtinės Karalystės Osteoporozės mokslinės draugijos) ir stuburo slankstelio kūno lūžis dėl osteoporozės [21].

Pirmine (senatvine) osteoporoze serga abiejų lyčių vyresnio amžiaus žmonės, moterys – gerokai dažniau nei vyrai. Kaulo tankio matavimais pagrįstame moksliniame darbe (skirtas osteoporozės paplitimui nustatyti) rašoma, kad osteoporoze serga apie 4 proc. 50–59 metų amžiaus moterų, o vyresnių nei 80 metų amžiaus – net 44 proc. [5], t. y. tikimybė susirgti osteoporoze kiekvienam reikšmingai padidėja maždaug po 50 metų [45, 46].

Osteoporozės komplikacijos

Ypač pavojinga ir sunkiai gydoma osteoporozės komplikacija – kaulų lūžiai. Bent kartą per metus pargriūna apie 30 proc. vyresnių nei 65 metų amžiaus bendruomenėje gyvenančių asmenų (globos įstaigose šis skaičius yra dar didesnis) ir maždaug kas penktam asmeniui po nugriuvimo reikalinga vienokia ar kitokia medicinos pagalba [7, 8]. Nugriuvus kaulų lūžius patiria šiek tiek mažiau nei 10 proc. senyvo amžiaus asmenų [9] ir apie 90 proc. šių lūžių sudaro būtent šlaunikaulio lūžiai [6, 10, 11]. Net 90 proc. lūžių priežastis šioje amžiaus grupėje yra būtent griuvimai [10]. Tiktai 50 proc. pagyvenusių asmenų po šlaunikaulio lūžio sugeba susigrąžinti pradinį (t. y. buvusį iki lūžio) judėjimo (mobilumo) lygį, o net 14–36 proc. asmenų, patyrusių šį lūžį, miršta per pirmuosius metus [5, 12].

Apie pusė senyvo amžiaus asmenų, patyrusių kaulų lūžius, serga kaulų osteoporoze ir tai ypač būdinga moterims [4, 13, 54]. Kai kuriuose moksliniuose straipsniuose teigiama, kad ištyrus 30–66 proc. kaulų lūžius patyrusių vyrų (vyresnių nei 55 metų amžiaus) aptinkama nediagnozuota osteoporozė [22].

Lūžių pasekmės lemia didžiulius ekonominius nuostolius, jau nekalbant apie fizines kančias, psichologines bei socialines šios problemos pasekmes. Pavyzdžiui, JAV tiesioginės medicinos išlaidos vidutiniam pacientui po šlaunikaulio lūžio pirmais metais sudaro apie 40 tūkst. JAV dolerių ir beveik po 5 tūkst. kitais metais [14, 15]. Europoje vidutinė šlaunikaulio gydymo po lūžio kaina – 20 tūkst. eurų [16]. Į šias išlaidas nebuvo įtrauktos netiesioginės šeimos narių finansinės išlaidos dėl prarasto darbo, sugaišto laiko asmens slaugai, pakeistos gyvenamosios vietos ir kt. Sukurtos net specialios apsaugos nuo šlaunikaulio lūžių griūvant, skirtos senyviems asmenims (nešiojamos ant išorinės aprangos ar po ja ir dedamos ant šlaunikaulio viršutinės dalies), bet jų efektyvumas nėra įrodytas [11, 17, 18].

Osteoporozės rizikos veiksniai

Tiesiogiai su kaulo mineraliniu tankiu nesiejami veiksniai [19, 21, 23, 25, 46]:

1. Vyresnis amžius (> 50 metų).
2. Moteriška lytis.
3. Anksčiau buvę kaulų lūžiai.
4. Paveldimumas (buvę osteoporozės atvejai šeimoje ar giminėje, ypač iš motinos pusės).
5. Itin smulkus kūno sudėjimas (ploni ir mažos masės kaulai).
6. Ypač maža kūno masė arba mažas KMI (mažesnis nei 19).
7. Menopauzė.
8. Jauname amžiuje pašalintos kiaušidės.
9. Ilgalaikis fizinis pasyvumas (ypač gulėjimas lovoje dėl įvairių lėtinių susirgimų).
10. Vaikystėje ir jaunystėje su maistu gautas labai mažas kalcio, baltymų ar/ir vitamino D kiekis.
11. Ilgalaikis alkoholio vartojimas.
12. Rūkymas.
13. Reumatoidinis artritas.
14. Dažni griuvimai.

Tiesiogiai su kaulo mineraliniu tankiu siejami veiksniai [19, 21, 23, 25]:

1. Negydytas hipogonadizmas.
2. Lėtinės inkstų ligos.
3. Lėtinės kepenų ligos.
4. Malabsorbcijos sindromas (pavyzdžiui, po sudėtingos skrandžio ar kasos operacijos).
5. Lėtinė obstrukcinė plaučių liga.
6. Endokrininės sistemos ligos (hipertireozė, hiperparatireozė).
7. Taikyta pakaitinė hormonų terapija (pakaitinė lytinių ar kitų hormonų terapija ir kt.).
8. Ilgalaikė potrauminė galūnės imobilizacija.
9. Kai kurių medikamentų ilgalaikis vartojimas (pavyzdžiui, gliukokortikoidų, antikoaguliantų, aromatazės inhibitorių, vaistų nuo vėžio ir kt.).

Prevencija

Osteoporozė anksčiau buvo laikoma normalia organizmo senėjimo būkle. Tačiau dabar suprantama, kad jos galima išvengti ir sėkmingai ją gydyti. Įvairiausios praktinės programos ir projektai, taikomos didelėms gyventojų grupėms, reikšmingai sumažina kaulų lūžio pavojų ir gali būti panaudojamos ilgalaikei pirminei ir antrinei prevencijai. Šios populiacinės strategijos dažniausiai grindžiamos [33, 34, 35, 52, 53, 54]:

• būtino kalcio ir vitamino D kiekio suvartojimu (taip ir nepasisekė moksliniais metodais įrodyti, kad vien kalcio naudojimas sumažina lūžių tikimybę),
• specifine kaulinio audinio antirezorbcine terapija,
• nuolatiniu fiziniu aktyvumu: svorių kilnojimas ar kitokie pratimai raumenų jėgai treniruoti bei tam tikri aerobiniai pratimai,
• specialiais pratimais laikysenai, judesių koordinacijai, pusiausvyrai gerinti (griuvimų prevencija),
• nerūkymu,
• saikingu alkoholio vartojimu,
• suklupimų ar griuvimų atvejų mažinimu (gyvenamosios aplinkos pritaikymas, medikamentinės terapijos koregavimas, pagalbinių priemonių pritaikymas, regėjimo korekcija ir kt.).

Reikėtų pažymėti, kad reikšmingai didesnė mokslinių straipsnių dalis neigia įvairiausių maisto papildų su kalciu, tam tikrų maisto produktų (pavyzdžiui, pieno ar jo produktų) vartojimą bei įvairias dietas kaip efektyvią osteoporozės profilaktikos priemonę ir jų tariamai „kaulus stiprinantį“ poveikį [30, 31, 32, 35, 38]. Jų vartojimas neabejotinai būtų efektyvus, kai tiksliai nustatomas vienos ar kitos medžiagos apykaitos sutrikimas organizme ar tiksli osteoporozę sukėlusi priežastis, kas tikrai ne visada pasiseka. Tačiau atskiruose moksliniuose straipsniuose patvirtinama, kad vitamino D stoka organizme siejama su kaulų tvirtumo sumažėjimu [35, 36, 37, 52]. Šis vitaminas nurodomas ir kaip svarbus veiksnys, palaikantis tinkamą stambiųjų raumenų grupių funkciją (kojų, liemens), kas gali būti svarbu griuvimų profilaktikai [5, 30, 36, 37].

Mokslinių straipsnių apžvalgą pagal Lietuvos ir užsienio literatūrą parengė
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro
Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas
Remigijus Zumeras

Naudotos literatūros sąrašas:
1. 1 paveikslas iš Dempster DW, Shane E, Horbert W, Lindsay R. A simple method for correlative light and scanning electron microscopy of human iliac crest bone biopsies: qualitative observations in normal and osteoporotic subjects. J Bone Miner Res, 1986, 1 (1), p. 15–21.
2. Alekna V., Tamulaitienė M., Krasauskienė A. Osteoporozės diagnostika ir gydymas. Lietuvos endokrinologija, 2003, 11 (1, 2, 3), p. 94–108.
3. Kanis J. A. Assessment of fracture risk and its application to screening for postmenopausal osteoporosis: synopsis of a WHO report. WHO Study Group. Osteoporos Int, 1994, 4, p. 368–381.
4. Gleason L. J., Menzies I. B., Mendelson D. A., Kates S. L., Friedman S. M. Diagnosis and treatment of osteoporosis in high-risk patients prior to hip fracture. Geriatr Orthop Surg Rehabil, 2012, 3 (2), p. 79–83.
5. Vondracek S. F., Linnebur S. A. Diagnosis and management of osteoporosis in the older senior. Clinical Interventions in Aging, 2009, 4, p. 121–136.
6. Cummings S. R., Melton L. J. Epidemiology and outcomes of osteoporotic fractures. Lancet, 2002, 359 (9319), p. 1761–1767.
7. Gardner M. M., Robertson M. C., Campbell A. J. Exercise in preventing falls and fall related injuries in older people: a review of randomised controlled trials. Br J Sports Med, 2000, 34, p. 7–17.
8. Gillespie L. D., Robertson M. C., Gillespie W. J., Sherrington C., Gates S., Clemson L. M., Lamb S. E. Interventions for preventing falls in older people living in the community. Cochrane Database Syst Rev, 2012, 9. Straipsnio santrumpa internete: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22972103n.
9. Gillespie L. D., Gillespie W. J., Robertson M. C., Lamb S. E., Cumming R. G., Rowe B. H. WITHDRAWN: Interventions for preventing falls in elderly people. Cochrane Database Syst Rev, 2009, 15 (2), CD000340. Straipsnio santrumpa internete: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/19370556.
10. Carter N. D., Kannus P., Khan K. M. Exercise in the Prevention of Falls in Older People: A Systematic Literature Review Examining the Rationale and the Evidence. Sports Medicine, 2001, 31 (6), p. 427–438.
11. Parker M. J., Gillespie W. J., Gillespie L. D. Effectiveness of hip protectors for preventing hip fractures in elderly people: systematic review. BMJ, 2006, 332 (7541), p. 571–574.
12. Lord St. R., Castell S., Corcoran J., Dayhew J., Shan A., Williams Ph. The Effect of Group Exercise on Physical Functioning and Falls in Frail Older People Living in Retirement Villages: A Randomized, Controlled Trial. Journal of the American Geriatrics Society, 2003, 51 (12), 1685–1692.
13. Sasser A. C., Rousculp M. D., Birnbaum H. G. et al. Economic burden of osteoporosis, breast cancer, and cardiovascular disease among postmenopausal women in an employed population. Womens Health Issues, 2005, 15 (3), p. 97–108.
14. Burge R., Dawson-Hughes B., Solomon D. H., Wong J. B., King A., Tosteson A. Incidence and economic burden of osteoporosis related fractures in the United States, 2005–2025. J Bone Miner Res, 2007, 22, p. 465–475.
15. Tosteson A. N., Burge R. T., Marshall D. A., Lindsay R. Therapies for treatment of osteoporosis in US women: Cost effectiveness and budget impact considerations. Am J Manag Care, 2008, 14, p. 605–615.
16. Frihagen F., Waaler G. M., Madsen J. E., Nordsletten L., Aspaas S., Aas E. Cost of hemiarthroplasty compared to internal fixation for femoral neck fractures. Acta Orthop, 2010, 81, p. 446–452.
17. Cameron I. D., Venman J., Kurrle S. E., Lockwood K., Birks C., Cumming R. G., Quine S., Bashford G. Hip protectors in aged-care facilities: a randomized trial of use by individual higher-risk residents. Age Ageing, 2001, 30 (6), p. 477–481.
18. Sawka A. M., Boulos P., Beattie K., Thabane L., Papaioannou A., Gafni A., Cranney A., Zytaruk N., Hanley D. A., Adachi J. D. Do hip protectors decrease the risk of hip fracture in institutional and community-dwelling elderly? A systematic review and meta-analysis of randomized controlled trials. Osteoporos Int, 2005, 16 (12), p. 1461–1474.
19. Rodan G. A., Martin T. J. Therapeutic Approaches to Bone Diseases. Review. Science, 2000, 289 (5484), p. 1508–1514.
20. Dolan P., Torgerson D. J. The cost of treating osteoporotic fractures in the United Kingdom female population. Osteoporos Int, 2000, 11, p. 551–552.
21. Poole K. E. S., Compston J. E. Osteoporosis and its management. BMJ, 2006, 333 (7581), p. 1251–1256.
22. Gaber T. K., Love S., Crisp A. J. The high prevalence of low bone density in men aged 55 yr and over presenting with low trauma fractures to an accident and emergency department. Rheumatology, 2003, 42 (6), p. 807–808.
23. Parkatti T., Deeg D. J., Bosscher R. J., Launer L. L. Physical activity and self-rated health among 55- to 89-year-old Dutch people. Journal of Aging and Health, 1998, 10, p. 311–326.
24. Robbins J., Aragaki A. K., Kooperberg Ch., Watts N., Wactawski-Wende J., Jackson R. D., LeBoff M. S., Lewis C. E., Chen Zh., Stefanick M. L., Cauley J. Factors Associated With 5-Year Risk of Hip Fracture in Postmenopausal Women. JAMA, 2007, 298 (20), p. 2389–2398.
25. Peris P., Alvarez L., Oriola J. et al. Collagen type Iα1 gene polymorphism in idiopathic osteoporosis in men. Rheumatology, 2000, 39 (11), p. 1222–1225.
26. Khosla S., Amin Sh., Orwoll E. Osteoporosis in Men. Endocrine Reviews, 2008, 29 (4), p. 441–464.
27. Schwarz P., Courteix D., Karlsson M. K. Exercise and bone. European Journal of Sport Science, 2006, 6 (3), p. 141–144.
28. Looker A. C., Orwoll E. S., Johnston C. C., Lindsay R. L., Wahner H. W., Dunn W. L., Calvo M. S., Harris T. B., Heyse S. P. Prevalence of low femoral bone density in older U.S. adults from NHANES III. J Bone Miner Res, 1997, 12, p. 1761–1768.
29. Baltrušaitis K., Lubytė J., Slavėnienė L. I., Vitkus Al., Vitkus A. Histologija. „Mokslo“ leidykla, 1990, p. 109–115.
30. Chung M., Balk E. M., Brendel M., Ip S., Lau J., Lee J., Lichtenstein A., Patel K., Raman G., Tatsioni A., Terasawa T., Trikalinos T. A. Vitamin D and calcium: a systematic review of health outcomes. Evid Rep Technol Assess (Full Rep), 2009, 183, p. 1–420.
31. Dawson-Hughes B., Baron J. A., Burckhardt P., Li R., Spiegelman D., Specker B., Orav J. E., Wong J. B., Staehelin H. B., O'Reilly E., Kiel D. P., Willett W. C. Calcium intake and hip fracture risk in men and women: a meta-analysis of prospective cohort studies and randomized controlled trials. Am J Clin Nutr, 2007, 86 (6), p. 1780–1790.
32. Feskanich D., Willett W. C., Stampfer M. J., Colditz G. A. Milk, dietary calcium, and bone fractures in women: a 12-year prospective study. Am J Public Health, 1997, 87 (6), p. 992–997.
33. Howe T. E., Rochester L., Neil F., Skelton D. A., Ballinger C. Exercise for improving balance in older people. Cochrane Database Syst Rev, 2011, 11, CD004963. Visas straipsnis internete: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22071817.
34. Kemmler W., Lauber D., Weineck J., Hensen J., Kalender W., Engelke K. Benefits of 2 years of intense exercise on bone density, physical fitness, and blood lipids in early postmenopausal osteopenic women: results of the Erlangen Fitness Osteoporosis Prevention Study (EFOPS). Arch Intern Med, 2004, 164 (10), p. 1084–1091.
35. Borer K. T. Physical activity in the prevention and amelioration of osteoporosis in women : interaction of mechanical, hormonal and dietary factors. Sports Med, 2005, 35 (9), p. 779-830.
36. Cranney A., Horsley T., O'Donnell S., Weiler H., Puil L., Ooi D., Atkinson S., Ward L., Moher D., Hanley D., Fang M., Yazdi F., Garritty C., Sampson M., Barrowman N., Tsertsvadze A., Mamaladze V. Effectiveness and safety of vitamin D in relation to bone health. Evid Rep Technol Assess (Full Rep), 2007, 158, p. 1–235.
37. Jackson R. D., La Croix A. Z., Gass M. et al. Calcium plus vitamin D supplementation and the risk of fractures. N Engl J Med, 2006, 354, p. 669–683.
38. Bischoff-Ferrari H. A., Dawson-Hughes B., Baron J. A. et al. Calcium intake and hip fracture risk in men and women: a meta-analysis of prospective cohort studies and randomized controlled trials. Am J Clin Nutr, 2007, 86, p. 1780–1790.
39. Peris P., Guanabens N., Mongeal A. et al. Aetiology and presenting symptoms in male osteoporosis. Br J Rheumatol, 1995, 34, p. 936–941.
40. Collier J. D., Ninkovic M., Compston. J. E. Guidelines on the management of osteoporosis associated with chronic liver disease. Gut, 2002, 50, p. 1–9.
41. Eastell R, Bird DM, Compston J, et al. A UK consensus group on management of glucocorticoid induced osteoporosis: an update. J Intern Med, 1998, 244, p. 271–292.
42. Manolagas S. C. Birth and death of bone cells: basic regulatory mechanisms and implications for the pathogenesis and treatment of osteoporosis. Endocrine Rev, 2000, 21, p. 1132–1136.
43. Falahati-Nini A., Riggs B. L., Atkinson E. J., O’Fallon W. M., Eastell R., Khosla S. Relative contributions of testosterone and estrogen in regulating bone resorption and formation in normal elderly men. J Clin Invest, 2000, 106, p. 1553–1560.
44. Gaber T. A.‐Z. K., Love S., Crisp A. J. The high prevalence of low bone density in men aged 55 yr and over presenting with low trauma fractures to an accident and emergency department. Rheumatology, 2003, 42 (6), p. 807–808.
45. Lim L. S, Hoeksema L. J., Sherin K.; ACPM Prevention Practice Committee. Screening for osteoporosis in the adult U.S. population: ACPM position statement on preventive practice. Am J Prev Med, 2009, 36 (4), p. 366–375.
46. Liu H., Paige N. M., Goldzweig C. L., Wong E., Zhou A., Suttorp M. J., Munjas B., Orwoll E., Shekelle P. Screening for osteoporosis in men: a systematic review for an American College of Physicians guideline. Ann Intern Med, 2008, 148 (9), p. 685–701.
47. Avenell A., Mak J. C., O'Connell D.Vitamin D and vitamin D analogues for preventing fractures in post-menopausal women and older men. Cochrane Database Syst Rev, 2014, 4. Interneto prieiga: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/24729336.
48. Bjelakovic G., Gluud L. L., Nikolova D., Whitfield K., Wetterslev J., Simonetti R. G., Bjelakovic M., Gluud C. Vitamin D supplementation for prevention of mortality in adults. Cochrane Database Syst Rev, 2014, 1. Interneto prieiga: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/24414552.
49. Higienos instituto interneto prieiga, Lietuvos gyventojų sergamumo ataskaitos (leidiniai). Interneto prieiga: http://www.hi.lt/lt/lietuvos-gyventoju-sveikata-ir-sveikatos-prieziuros-istaigu-veikla-2013-m.html.
50. Tarptautinio osteoporozės fondo interneto svetainė: http://worldosteoporosisday.org/about.
51. Masi L. Epidemiology of osteoporosis. Clinical Cases in Mineral and Bone Metabolism, 2008, 5 (1), p. 11–13.
52. Kling J. M., Clarke B. L., Sandhu N. P. Osteoporosis Prevention, Screening, and Treatment: A Review. J Womens Health (Larchmt), 2014, 23 (7), p. 563–572.
53. Cosman F., de Beur S. J., LeBoff M. S., Lewiecki E. M., Tanner B., Randall S., Lindsay R. Clinician’s Guide to Prevention and Treatment of Osteoporosis. Osteoporos Int, 2014, 25 (10), p. 2359–2381.
54. Going S. B., Farr J. N. Exercise and Bone Macro-architecture: Is Childhood a Window of Opportunity for Osteoporosis Prevention? Int J Body Compos Res, 2010, 8, p. 1-9. Interneto prieiga: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3903297.

Informacija iš:

Image: FreeDigitalPhotos.net