Lietuvoje veikia ydinga pacientų patekimo pas gydytojus infektologus tvarka, valstybė neturi ir nenori įsigyti retoms infekcinėms ligoms skirtų vaistų atsargų, o infekcinių ligų gydytojų atlyginimai kai kuriose šalies ligoninėse „į rankas“ tesiekia 1,5 tūkst. litų. Taip „Vakarų Lietuvos medicinai“ teigė Lietuvos infektologų draugijos (LID) pirmininkas, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninės Infekcinių ligų centro direktorius, infekcinių ligų gydytojas profesorius habil. dr. Arvydas Ambrozaitis. Kalbėdamas apie kitas grėsmes, profesorius išskyrė augantį sergamumą erkiniu encefalitu, Laimo liga, kokliušu, taip pat Lietuvoje ir visame pasaulyje plintantį vakcinų demonizavimą.
Kokiu tikslu įkurta, o 1995 m. atkurta Lietuvos infektologų draugija?
Respublikinė infektologų draugija įkurta 1972 m. Jos įstatai patvirtinti 1975 m. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos infektologų draugija nutraukė ryšius su sovietine infektologų draugija. Todėl 1995 m. birželio 9 d. Palangoje įvykusioje Lietuvos infektologų konferencijoje buvo apsvarstyti ir priimti nauji įstatai. Tai – savarankiška, visuomeninė profesinė, mokslinė-praktinė organizacija, kurios veikloje dalyvauja Lietuvos infekcinių ligų gydytojai, pediatrai, epidemiologai, medicinos biologai, mikrobiologai bei parazitologai. Jos pagrindiniai tikslai – studijuoti infekcinių ligų mokslo pasiekimus Lietuvoje ir pasaulyje, diegti juos į medicinos praktiką, kelti profesinę draugijos narių kvalifikaciją, vienyti gydytojus praktikus ir mokslininkus, dirbančius infekcinių ligų srityje, rūpintis Lietuvos infekcinių ligų gydytojų ruošimu, užtikrinti jų tobulinimosi galimybes, ginti LID narių profesinius ir socialinius interesus. Draugija tiesiogiai nesusijusi su plačiąja visuomene, savo veiklos pobūdžiu ji yra daugiau siaura profesionalų organizacija.Ar pavyksta įgyvendinti tikslus?
Kai kas pavyksta daugiau, kai kas – mažiau. Iš aktyvesnių veiksmų būtų galima išskirti draugijos narių teikiamas profesines konsultacijas, mokomąją, šviečiamąją veiklą. Nors didesnių įsipareigojimų draugijoje neturime, kiekvienas, dirbdamas universitete ar ligoninėje, atlieka tą darbą. Kaip konsultantai, teikiame mokslinę-praktinę pagalbą. Nuo 2007 m. LID yra Europos klinikinės mikrobiologijos ir infekcinių ligų draugijos asocijuota narė. Nuo 2007 m. ji leidžia žurnalo „Internistas“ priedą „Infekcinės ligos“. Dalyvaujame ir mokslo populiarinimo veikloje – kartkartėmis draugijos nariai vienais ar kitais mokslo klausimais kalba tai televizijoje, tai radijuje. Taip pat draugija organizuoja 4-5 mokslines-praktines vietines ar tarptautines konferencijas.
Kai kas pavyksta daugiau, kai kas – mažiau. Iš aktyvesnių veiksmų būtų galima išskirti draugijos narių teikiamas profesines konsultacijas, mokomąją, šviečiamąją veiklą. Nors didesnių įsipareigojimų draugijoje neturime, kiekvienas, dirbdamas universitete ar ligoninėje, atlieka tą darbą. Kaip konsultantai, teikiame mokslinę-praktinę pagalbą. Nuo 2007 m. LID yra Europos klinikinės mikrobiologijos ir infekcinių ligų draugijos asocijuota narė. Nuo 2007 m. ji leidžia žurnalo „Internistas“ priedą „Infekcinės ligos“. Dalyvaujame ir mokslo populiarinimo veikloje – kartkartėmis draugijos nariai vienais ar kitais mokslo klausimais kalba tai televizijoje, tai radijuje. Taip pat draugija organizuoja 4-5 mokslines-praktines vietines ar tarptautines konferencijas.
Profesinių-socialinių tikslų gynimo srityje jokios aktyvios veiklos nevykdome, tiesa, ypatingais atvejais reaguojame. Čia galima prisiminti šmeižikišką 2011 m. sausio 6 d. TV 3 laidą „Paskutinė instancija“, taip pat šmeižikiškas publikacijas „Lietuvos žiniose“ apie gydytojus, propaguojančius skiepus. Dienraščio „Lietuvos žinios“ publikacijoje „Skiepai: vieniems – liga, kitiems – pelnas“ žurnalistė R.Janutienė pareiškė tiesos neatitinkantį teiginį, kad skiepas nuo hepatito B buvo pagamintas specialiai prostitutėms, gėjams ir narkomanams, o pastariesiems nesiskiepijant, jis tariamai buvo pritaikytas nesugebančių apsiginti kūdikių skiepijimui. Taip pat buvo konstatuojama, kad skiepas yra pavojingas, nes turi įvairiausių žalingų sveikatą veikiančių komponentų.
Šiai „tiesai“ įrodyti gydytojų homeopatų S.Stankūno, A.Vaivarienės ir D.Jakubonienės, kurie niekuomet nedirbo vakcinų srityje, nuomonė pateikiama kaip moksliškai pagrįsti įrodymai, kurie yra paneigti Pasaulio sveikatos organizacijos, autoritetingų mokslinių ir valstybinių institucijų. Publikacijoje mokslininkų, šios srities specialistų, pediatro prof. V. Usonio ir mano pateikta informacija buvo tendencingai iškraipyta, kaltinant juos susitarimu su farmacinėmis bendrovėmis ir jų interesų atstovavimu, nes dalyvauja klinikiniuose tyrimuose ir neva atstovaudami pramonės interesams esą klaidina visuomenę, kalbėdami apie skiepų naudą. Publikacijos autorė teigė, kad, kadangi farmacinės įmonės sumoka profesoriams už klinikinius tyrimus, jie automatiškai tampa vakcinų lobistais. Tačiau tokia informacija neatitinka tikrovės ir publikacijoje nepateikiami jokie įrodymai, patvirtinantys šią informaciją.
Tuo metu LID vicepirmininkas profesorius Alvydas Laiškonis kartu su kitų 12 profesinių gydytojų draugijų pirmininkais kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją apginti apšmeižtų narių garbę. Buvo pripažinta, kad minėta laida pažeidė Žurnalistų etikos kodeksą.
Ar Lietuvai pakanka infekcinių ligų gydytojų? Ar ši sritis kenčia nuo emigracijos?
Ši sritis kenčia nuo emigracijos, bet gal ne taip ženkliai, kaip kitos. Kiekvienais metais Lietuvoje infekcinių ligų rezidentūrą baigia tik 4 – 5 infekcinių ligų gydytojai. Tik baigusio mokslus gydytojo infektologo atlyginimas siekia 1,5 tūkst. litų. Žinau vieną atvejį, kai viena jauna infektologė išėjo dirbti į farmacijos bendrovę, kita mūsų paruošta gydytoja emigravo į Norvegiją.
Tiesa, tie atlyginimai skirtingose Lietuvos vietose skiriasi – štai Klaipėdoje jie yra didesni nei Vilniuje. Labai priklauso ir nuo gydymo įstaigos, jos vadovo.
Ar šios srities specialistų yra mažesniuose miesteliuose?
Panaikinus infekcinių ligų kabinetus, infekcinių ligų specialistų miesteliuose yra nedaug. Daugelyje mažų ligoninių buvo panaikinti infekcinių ligų skyriai. Orientuojamasi, kad skyriai būtų didesniuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Utenoje. Tiesa, dar Visagine yra likęs infekcinių ligų skyrius. Laikomasi taktikos, kad pas infekcinių ligų gydytoją pacientas gali patekti tik su šeimos gydytojo siuntimu, t. y. kad visų pirma pacientas kreipiasi pas šeimos gydytoją ir jis sprendžia, ar reikia infekcinių ligų gydytojo pagalbos, ar ne. Žinoma, išskyrus greitosios pagalbos atvejus, kai pacientas gabenamas tiesiai į infekcinę ligoninę ar skyrių.Kaip vertinate tokią taktiką?
Mano nuomone, padaryta didžiulė klaida. Jeigu pacientams būtų leidžiama iš karto kreiptis į gydytojus infektologus, šių ligų gydymas ir priežiūra žymiai pagerėtų. Mat yra infekcinių ligų, jų įvairių būklių, kai negalima ilgai laukti, būtina imtis profesionalių veiksmų kuo greičiau.
Mano nuomone, padaryta didžiulė klaida. Jeigu pacientams būtų leidžiama iš karto kreiptis į gydytojus infektologus, šių ligų gydymas ir priežiūra žymiai pagerėtų. Mat yra infekcinių ligų, jų įvairių būklių, kai negalima ilgai laukti, būtina imtis profesionalių veiksmų kuo greičiau.
Dar 2009 m. kartu su tuometiniu Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikos vadovu profesoriumi A. Laiškoniu apie tai esame rašę tuometiniam sveikatos apsaugos ministrui A. Čaplikui, prašydami panaikinti reikalavimą pacientui turėti šeimos gydytojo siuntimą. Esame ne vieną kartą tą darę. Bet vis buvo atsakoma, kad nežadama nieko keisti, taip nustatyta teisės aktuose. Tuos teisės aktus būtų galima keisti, bet nenorima. Ligoniai daug laiko praleidžia šeimos gydytojų centruose, laukdami eilėse, o tai pavojinga sergant oro lašeliniu būdu plintančiomis ligomis – gripu, meningokokine infekcija, difterija bei infekcinės kilmės viduriavimais. Nemažai sergančiųjų infekcinėmis ligomis guli infekcinių ligų skyriuose dėl pavėluotos diagnostikos. Taip pažeidžiamos ir sveikųjų teisės – jiems didėja rizika būti užkrėstiems.
Su kokiais dar iššūkiais dažniausiai susiduriama?
Kita problema yra retų infekcinių ligų gydymas ir apsirūpinimas tam reikalingais vaistais. Mus jaudina stabligė, botulizmas ir difterija. Šioms ligoms gydyti reikalingi specifiniai serumai, kuriais, pagal galiojančius teisės aktus, kiekviena gydymo įstaiga turėtų savarankiškai apsirūpinti. Bet įsigyti šių serumų pavieniui neįmanoma, nes didmenininkams aprūpinti labai mažu kiekiu, kokio reikia vienai ligoninei, tiesiog nepelninga. Daugumoje atveju šiuos serumus reikia pirkti iš Rusijos, nes pigiau, o jeigu iš Vakarų Europos – labai brangu. Taigi mes prašome, kad Sveikatos apsaugos ministerija šiuos vaistus pirktų centralizuotai ir prireikus jų būtų.
Būna metų, kai šių vaistų prireikia, būna – ne. Dažnai tie vaistai lieka nepanaudoti pasibaigus jų galiojimo laikui. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai neefektyvu, bet taip nėra. Kai reta liga susirgęs žmogus paguldomas į ligoninę, tų vaistų gauti praktiškai neįmanoma – jų tiekimas užtrunka keletą savaičių.
Be to, prašome SAM, kad pastaroji įpareigotų Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą arba Ekstremalių sveikatai situacijų centrą rūpintis šiuo klausimu. Nors prašome nuo 2007 m., niekas nepasikeitė. Per tą laikotarpį stablige susirgo 7 žmonės, 3 iš jų mirė. Difterija susirgo 3, vienas mirė. Maliarija – 17, vienas jų mirė. Botulizmu – 13. Taigi, visais šiais atvejais būtinų vaistų paskirti nebuvo galimybės arba jų pirkimas užtruko labai ilgai. Kartais sergančiųjų artimieji važiuodavo į užsienį tų vaistų įsigyti. Buvo keli atvejai, kai pacientų artimieji vykdavo į Latvijos infektologijos centrą Rygoje gauti gydomųjų serumų. Tokie faktai mūsų šaliai, nesugebančiai išspręsti šių problemų, garbės nedaro.
Pavyzdys galėtų būti JAV, kurios Ligų kontrolės centras yra sukaupęs visas reikalingas priemones retų infekcinių ligų diagnostikai ir gydymui. Reikiant kokio nors vaisto ar serumo nuo retos ligos, jis greitai pristatomas, esant reikalui, ir lėktuvu ar sraigtasparniu. Taigi kiekvienoje ligoninėje nereikia laikyti flakonų su vaistais, kurių galiojimo laikas greitai pasibaigia. Taip paprastai organizuota, o Lietuvoje šito padaryti nesugebama.
2012 m. kartu su prof. dr. Aukse Mickiene, Kauno klinikinės ligoninės Infekcinių ligų klinikos vadove, pakartotinai į SAM kreipėmės šiuo klausimu. SAM sudarė komisiją šiam klausimui spręsti, sudarė planą, bet kol kas realių rezultatų nėra. Gal kas nors pasikeis, pasikeitus SAM vadovybei.
Kokios infekcijos kelia didžiausia nerimą infektologams pastaruoju metu?
Didėja sergamumas erkinėmis zoonozėmis – erkiniu encefalitu ir Laimo liga, taip pat kokliušu ir kitomis infekcinėmis ligomis. Lietuva yra endeminė šalis erkinio encefalito ir Laimo ligos atžvilgiu – joms plisti tinkamos gamtinės, klimatinės, geografinės sąlygos. Daug lapuočių, drėgnas oras, dažni lietūs. Tai labai aktualios ligos. 2012 m., lyginant su 2011 m., sergamumas erkiniu encefalitu padidėjo 40 proc. Ypač šį padidėjimą pajutome Vilniuje, nes anksčiau erkinis encefalitas buvo daugiau paplitęs Kauno regione, vidurio ir šiaurės Lietuvoje. Bet jų arealas išplito, ir vasarą bei rudenį beveik pusę vieno mūsų skyriaus pacientų sudaro būtent sergantieji erkiniu encefalitu. O patenka pas mus tik dalis susirgusiųjų – tie, kurie serga vidutine arba sunkia forma.
Erkiniam encefalitui efektyvaus antivirusinio gydymo nėra, tik specifinė imunoprofilaktikos priemonė – vakcinos. Lietuvoje yra dviejų gamintojų vakcinos – puikios, saugios ir labai efektyvios.
Imunitetas įgyjamas po dviejų dozių, tačiau jo palaikymui reikia dar ir trečiosios dozės. Ta vakcina nėra pigi, viena dozė kainuoja nuo 80 iki 120 litų. Bet, lyginant su tuo, kokia sunki gali būti ši liga, kokį nuostolį patiria susirgęs žmogus ir visuomenė, ta suma yra labai nedidelė.
2012 m. Lietuvoje gerokai išaugo sergamumas kokliušu. Pasak specialistų, šia liga daugiau serga kūdikiai, nes tėvai vis dažniau atsisako net ir valstybės aprūpinamų vaikams skiepų. Vis rečiau skiepijama ir nuo kokliušo. Gal dėl to sergamumas šia liga pasaulyje pradėjo augti jau nuo 9 dešimtmečio, o Lietuvoje per praėjusius dešimt metų buvo du šios ligos suaktyvėjimo laikotarpiai – 2005 kokliušu susirgo 64 asmenys ir 2009 sirgo daugiau kaip 230 asmenų.
Serga daugiausiai 10–14 metų vaikai, jie sudaro beveik pusę sergančiųjų. Tačiau kokliušu gali sirgti ir suaugusieji, nes pasiskiepijus vaikystėje imunitetas ligai išlieka tik 4–20 metų, tad senstant pavojus susirgti didėja. Tiesa, suaugusieji ligą perneša kur kas lengviau, nei vaikai, tačiau kosėdami gali juos užkrėsti. Liga ypač pavojinga kūdikiams, kuriems jis gali pasireikšti kvėpavimo sustojimais, vyresniems neskiepytiems vaikams liga pasireiškia stipriais kosulio priepuoliais iki vėmimo. Pagrindinė apsaugos priemonė nuo kokliušo yra skiepai, nes efektyvaus gydymo susirgus kokliušu nėra. Yra tiktai simptominis gydymas.
Kita infekcinių ligų gydymo problema – visame pasaulyje plintantis vakcinų demonizavimas. Kitą, šiai ir kitoms aktualioms sveikatos apsaugos temoms skirtą pokalbio su prof. A. Ambrozaičiu dalį planuojame publikuoti artimiausiomis savaitėmis.
Mindaugas Savickas
Informacija iš:
Image: FreeDigitalPhotos.net
Gydymas
Skaityti daugiau
