Daugelio onkologinėmis ligomis sergančių pacientų skausmo problemos efektyviai išsprendžiamos opioidiniais analgetikais, bet jų vartojimą mūsų šalyje vis dar dažnai apsunkina įsigalėję mitai ir nepagrįstos baimės. Pokalbyje apie skausmo gydymą Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Skausmo gydymo dienos stacionaro gydytojas Alfredas Vaitkus taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje kol kas neišnaudojamas didelis psichologinės pagalbos skausmo gydymo srityje potencialas.
Kokią dalį Skausmo klinikoje sudaro onkologinėmis ligomis sergantys pacientai, ir kiek jiems aktualios specifinės, tik skausmo klinikose teikiamos paslaugos?
Onkologinės ligos, ypač pažengusios, yra susijusios su skausmu. Bet mūsų Skausmo klinikoje onkologinėmis ligomis sergantys pacientai sudaro 5–8 proc. Tai reiškia, kad itin sudėtingos invazinės pagalbos, kurią teikia gydytojai anesteziologai-reanimatologai, šiems ligoniams prireikia ne taip dažnai. Daugumoje atvejų efektyvūs įvairūs vaistai, kuriuos skiria gydytojai – lieka tik vartoti.
Kaip manote, kodėl daugelis sergančiųjų onkologinėmis ligomis vis dar vengia vartoti opioidinius analgetikus?
Dėl neracionalios, visiškai nepagrįstos baimės. Pavyzdžiui, labai dažnai opioidinių analgetikų vengiama vartoti dėl galimo priklausomybės išsivystymo. Bet priklausomybių specialistų išvados vienareikšmiškos – nėra prasmės kalbėti apie priklausomybę, jeigu žmogus kenčia nuo onkologinės ligos. Apskritai priklausomybės išsivystymo nuo medicininio narkotinių analgetikų vartojimo atvejai labai reti. Nors vartojančių opioidinius analgetikus pacientų tiek daug, per 8 savo darbo metus susidūriau tik su keletu atvejų, kai šie vaistai sukėlė saikingų priklausomybės problemų. Yra buvę, kai pacientai, ilgą laiką gydyti dėl onkologinio susirgimo, pasveiko, dingo skausmai, bet žmogus sako – negaliu nevartoti, nes jaučiuosi negerai. Šios problemos efektyviai išsprendžiamos, jeigu reikia – su gydytojų psichiatrų, toksikologų pagalba. Turiu pabrėžti, kad per 8 savo darbo metus neturėjau nė vieno paciento, kuris po medicininio opioidinių analgetikų vartojimo būtų tapęs nuo jų priklausomas ilgam laikui.
Dažnai priklausomybės reiškinys painiojamas su tolerancijos išsivystymu, kai laikui bėgant rezultatui pasiekti reikia didesnių vaistų dozių. Bet tai natūralu ir nėra pavojinga. Stipriesiems opioidams maksimalios dozės net nėra nustatytos, tai reiškia, kad jas palaipsniui galima didinti tiek, kiek reikia efektyviam skausmo malšinimui. To nereikia bijoti. O jeigu jau nutinka taip, kad net ir didesnės dozės netenka efektyvumo, galima padaryti pertrauką – po jos vaisto poveikis vėl sugrįžta. Opioidinių receptorių jautrumas atsikuria greitai – kartais pakanka 3–4 dienų ar savaitės.
Kokios kitos vengimo vartoti šiuos vaistus priežastys?
Viena iš priežasčių ta, kad daroma klaidinga analogija tarp nelegalaus narkotikų, ypač heroino, vartojimo ir medicininiais tikslais legaliai vartojamų opioidinių analgetikų. Manoma, kad sukeliama žala panaši, tik tai nėra tiesa. Skirtingi motyvai, skirtingos dozės. Skausmo slopinimui vartojamos vaistų dozės būna dešimtis, o kartais šimtus kartų mažesnės nei daugelio priklausomybę turinčių asmenų nelegalaus narkotikų vartojimo dozės.
Kitą kartą manoma – onkologine liga sergantis žmogus, jeigu tik pradės vartoti opioidinius analgetikus, mirs anksčiau. Atlikti tyrimai, surinkti duomenys šios hipotezės nepagrindžia. Opioidinių, kaip ir kitų analgetikų vartojimas netrumpina sunkiai sergančių pacientų gyvenimo, tik jį palengvina. Beje, jeigu palygintume skirtingų analgetikų rūšis, galėtume teigti, kad, pavyzdžiai, nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai sudėtingų komplikacijų sukelia daug dažniau. Tai – pavojingas kraujavimas iš virškinamojo trakto, įvairūs inkstų, kepenų pakenkimai. Opioidiniai analgetikai, sakyčiau, saugesni. Žinoma, kaip ir visi vaistai, jie turi trūkumų. Labai dažnos šalutinės reakcijos – pykinimas, vėmimas, niežulys, bet paprastai jos greitai praeina, ir vaistas toliau vartojamas be šių nepatogumų. Kitos nemaloniausios reakcijos, kurios paprastai nepraeina – vidurių užkietėjimai, bet tai irgi išsprendžiama specialiomis priemonėmis, ir vaisto vartojimo nutraukti nereikia. Esama ir kitų, retesnių reakcijų, bet jos nepavojingos, ir klinikinėje praktikoje ne itin aktualios. Mieguistumas, bendras silpnumas, koordinacijos sutrikimas irgi daug stipriau pasireiškia vaisto vartojimo pradžioje.
Dar vienas, deja, plačiai paplitęs mitas – esą opioidiniai analgetikai pavojingi dėl kvėpavimo slopinimo. Vaistų dozės, nuo kurių pradedama, tikrai neslopina kvėpavimo. Vėliau, matant, kad to skausmui sumažinti nepakanka, dozė palaipsniui didinama. Laipsniškas didinimas niekada nenuslopins kvėpavimo.
Gal galėtumėte papasakoti apie psichologinės pagalbos, psichoterapijos vaidmenį onkologinių ligų sukelto skausmo, ir apskritai šiuolaikiniame skausmo gydyme?
Psichologiniai pagalbos būdai – svarbūs, nes skausmas susideda iš dviejų neatskiriamų dalių – fizinės ir psichinės. Ilgą laiką patiriamas skausminis stresas neigiamai veikia tiek fizinę, tiek psichinę būklę. Labai svarbu suvaldyti skausmą lydinčius jausmus – nerimą ir baimę, sudaryti žmogui sąlygas, kad jis galėtų pailsėti. Yra ir kitų aspektų, dėl kurių psichologinė pagalba skausmo medicinoje turėtų užimti svarbią nišą. Sakau turėtų, nes Lietuvos skausmo klinikose šios labai specializuotos srities specialistų – medicinos psichologų kol kas nėra. Tiesa, dalį šios nišos užpildo psichiatrai ir psichoterapeutai, kartais savo pacientus siunčiame pas juos. Psichologinė, psichiatrinė pagalba kartais būna labai svarbi, o labai retais atvejais – vienintelė efektyvios pagalbos priemonė. Esama psichogeninės kilmės skausminių sindromų, kuriuos kartais diagnozuoti labai sudėtinga. Tam reikia ilgai, ne vieną kartą bendrauti su pacientu, analizuoti jo skundus, skausmų eigą. Psichogeninės kilmės skausmo atvejais analgetikai – nervus, skausmo receptorius veikiantys vaistai dažniausiai visiškai neveikia, bet psichoterapinės priemonės ar psichiką veikiantys vaistai duoda fantastiškus rezultatus.
Dažnai norisi interpretuoti, kad skausmas turi būti fizinis. Jeigu yra bloga nuotaika, nerimas, tiek pacientai, tiek gydytojai laiko tai tiesiog skausmo pasekme, į kurią dažnai nekreipiama dėmesio. Bet yra aiškiai įrodyta, kad nerimas, prasta nuotaika mažina vadinamąjį skausmo slenkstį ir didina skausmo intensyvumą. Būna, kad žmogus kreipiasi pagalbos, nelabai suprasdamas, kodėl jam skauda. Jis vaikšto nuo vieno specialisto pas kitą, bet kartais nieko aiškaus nepasakoma – galbūt priežastis atrodo nerimta, nemanoma, kad ji gali sukelti skausmą. Bet kuomet žmogus gauna reikiamos informacijos arba kartais ir vaistais padedama įveikti nerimą, blogą nuotaiką ar depresiją, skausmo kontrolė pagerėja. Nors pats skausmas ir negydytas, paveikus nerimą ir baimę, žmogus nurodo mažesnius skausmo intensyvumo balus.
Pasverti, kokia skausmo dalis susijusi su fizine priežastimi, o kokia – žmogaus polinkiu nerimauti, labai jaudintis, neigiamai prognozuoti – sudėtinga. Vieni yra optimistai, kiti – linkę mąstyti negatyviai, sureikšminti neigiamus padarinius, kurių dar nėra ir kurių galbūt niekada nebus. Jie mąsto – „bus blogai“, ir situacija tikrai pablogėja – skausmo intensyvumo balai gali pakilti nuo 5 iki 7–8.
Štai dabar sėdime ir kalbame apie skausmą, ir man pradėjo skaudėti nugarą. Priežastis – psichologinė?
Galbūt. Psichologinė veikla skausmui daro įtaką. Dažnas žmogus su organiniais, somatiniais dalykais – nugaros skausmais, radikulopatijomis sako – man susinervinus, kažkur skubant, streso metu pablogėja. Ir kol žmogus nenusiramina, neatsipalaiduoja, tie skausmai stipresni.
Kaip manote, į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį šiame pokalbyje?
Į žmonių rūpinimąsi savo sveikatą. Tiesa, tai aktualu visai, ne tik skausmo medicinai. Pas mus vis dar labai dažnai manoma, kad didžiąją dalį sveikatos problemų turi išspręsti gydytojas, vaistai, dar kas nors, bet tik ne mes patys. Bet didžioji su skausmu susijusių ligų dalis labiausiai priklauso nuo žmogaus rūpesčio savimi.
Kalbate apie judėjimą?
Dauguma atvejų jo stoką, bet kartais ir perteklių. Daugelis fizinį darbą dirbančių žmonių neklauso savo kūno siunčiamų signalų, „aria“, persidirba, ir kartais labai sau pakenkia. Bet didesnei visuomenės daliai judėjimo labai stinga. Fizinis pasyvumas, nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio turi savo kainą. Žmogaus kūnas sukurtas aktyviam judėjimui, o ne sėdėjimui. Jeigu per dieną nenueiname kelių kilometrų, sąnariams darome labai negerą paslaugą. Judant aktyvinama kraujotaka, vyksta įvairių struktūrų, sąnarių mityba. Jeigu judame labai mažai, visiškai natūralu, kad sulaukus 50-ies skauda sąnarius.
O ar pacientai įsiklauso į judėjimo, jiems tinkančio gyvenimo būdo rekomendacijas?
Kalbant apie tai su pacientais, labai dažnai tenka susidurti su požiūriu, kad mankštos, kiti fizinio aktyvumo būdai, taisyklinga sėdėsena yra „nerimti“ ir neturintys prasmės dalykai. Vietoje to ieškoma kokių nors „stebuklingų“ vaistų ar pagalbinių priemonių. Deja, tos priemonės būna labai mažai efektyvios arba išvis neefektyvios. Daug geriau būtų tiesiog įsiklausyti į rekomendacijas, ir jomis pasinaudoti. Jeigu judėti – judėti. Kiek įdėsi, tiek turėsi.
Pakalbėkime apie Lietuvos gyventojų požiūrį į skausmą. Galbūt esama kokių nors ypatumų, lyginant su kitų valstybių gyventojais?
Lyginant su Vakarų šalimis, Lietuvos gyventojai toleruoja daug didesnį skausmo lygį. Tai lemia, kad žmonės Vakaruose pas medikus eina daug anksčiau. Bet šis požiūris palaipsniui ateina ir į Lietuvą. Tai nėra blogai, nes skausmas yra ženklas, kad kažkas ne taip. Tarkime, žmogus, dirbantis fizinį darbą, negali kažko pakelti, nes skauda. Tai ženklas, kad arba jis neteisingai kelia, arba kėlimas jam netinka. Jeigu jis toliau kilnos, sulauks didesnių problemų. Reikalingi pokyčiai.
Ačiū už pokalbį.
Mindaugas Savickas
Informacija iš:
Image: FreeDigitalPhotos.net
Gydymas
Skaityti daugiau
