Geriausias draugas ir geriausias gydytojas. Kas?

Koks gydytojas gali gydyti tik prisilietimu, vien savo pasirodymu sukelti šypseną? Jis supratingai žiūrės į akis ir fiksuos mažiausius vaiko judesius, nors tas vaikas yra autistas ir dažnai vengia akių kontakto. Tas gydytojas su žmogumi buvo dar akmens amžiaus laikais. Paskui jis tapo geriausiu draugu. Nuo mums įprasto gydytojo jis skiriasi tuo, kad, padirbęs 3 valandas, paskui 12 valandų miega. Nes jo darbo kodeksas neleidžia jam dirbti daugiau kaip 12 valandų per savaitę. Taip, tai šuo.

Diplomuoti lietuviai
Norėtųsi sakyti – šuniukų terapija, tačiau šiai veiklai yra sugalvotas pavadinimas. Kaniterapija – tai pagalbinis žmonių gydymo ir (ar) reabilitacijos būdas, kai norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius ir socializacijos įgūdžius panaudojamos tam tikros specialiai parengtų šunų savybės.

Kaniterapija susideda iš kelių dalių. Pirmojoje dalyje vyksta susitikimai su šunimi, antrojoje dalyje –  edukaciniai užsiėmimai, kai jau ko nors mokomasi, kai yra iškeliami tikslai. Trečioji dalis yra terapija, kai šuo dirba su sveikatos sutrikimus turinčiais žmonėmis.

Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro vadovė Jonaistė Jusionytė rodo diplomą ir pažymėjimą. Lenkijoje vykusiuose mokymuose jai ir dar keturiems lietuviams buvo suteiktas kaniterapijos asistento pirmasis laipsnis. Lenkijoje kaniterapija yra pripažinta specialybė, šias paslaugas valstybė apmoka draustiems gyventojams.

Terapija gali vykti tik tada, kai ją skiria medikas. Todėl kol kas Lietuvoje kaniterapija galintys užsiimti šunys kartu su specialistais keliauja po šalies mokyklas. Per metus aplankyta 1700 vaikų. Su jais vyko pirmos ir antros dalies edukaciniai kaniterapijos užsiėmimai.

„Mes mokome vaikus, kaip saugiai elgtis su gyvūnu, esam išsileidę kalendorių, jis yra su užduotimis, kitoje pusėje teorija. Mokome, kaip saugiai pasisveikinti, kaip išsirinkti sau tinkamą šunį, kuo jie skiriasi vienas nuo kito. Vaikai yra labiau suinteresuoti, kai pamokoje yra ne tik mokytojas ir kalendorius, bet ir tikras šuo,“ – sako Kaniterapijos asociacijos prezidentė Jonaistė Jusionytė.

Poreikis yra
Klausiu Jonaistės, ar realu, kad kada nors Lietuvoje galėtų būti kaniterapija šalia kitų reabilitacinių programų. „Mes einame ta linkme, tuo tikslu buvo suburta Kaniterapijos asociacija. Ją sudaro daug skirtingų profesijų žmonių. Šiuo metu mes galvojame apie tai, kokios galėtų būti tai veiklai skirtos taisyklės, apie šunų atranką, apie kaniterapeuto etikos kodeksą, reikalavimus pačiai veiklai. Visa tai dar yra formuojama, kadangi tai yra labai nauja. Ir aš manau, kad ilgainiui tai pavyks. Yra susidomėjusių mūsų veikla medikų. Ir ta edukacinė veikla jiems įdomi. Tačiau apie kaniterapiją dar mažai šnekama. Visi žinome apie žirgus, delfinus ir jų poveikį savijautai, o apie šunų terapines galimybes mažai. Manau, kad iš pradžių mūsų šalyje galėtų veikti kinologų ir kineziterapeuto, logopedo, psichologo derinys. Galbūt po kurio laiko galėtų atsirasti atskira kaniterapeuto specialybė. Tačiau, deja, net ir kinologų specialybei Lietuvoje nėra didelio poreikio. Mūsų šalyje nėra tiek daug tarnybų, kur galėtų dirbti žmogus, turintis kinologo išsilavinimą.

Mes buvom kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje. Bendravome ir su vaikais, turinčiais specialių poreikių. Iš vaikų elgesio ir jų mamų atsiliepimų matome, kad kaniterapijos poreikis yra ir net jau fiksavome efektą. Mūsų Grotas (specialų išsilavinimą turintis auksaspalvis retriveris) tiesiog pabuvo šalia autisto berniuko. Nieko specialiai nedarėm, nespaudėm vaiko, neraginom, nesiūlėm jokių žaidimų žaisti. Šuo tiesiog buvo šalia. Berniukas, atrodė, nekreipia į jį dėmesio.

Nusprendėm, kad šį kartą nebuvo  veiksmingas susitikimas. Čia ne visada gali tikėtis greitų rezultatų. Jau skirstėmės ir tas berniukas atsisveikinant pamojavo šuniui,“ – šypsosi Jonaistė.

Kaip gali padėti šuo?
Yra daug ligų, esant kurioms dirba kaniterapeutai. Užsienio šalių patirtys įrodo plačias šunų galimybes. Šunys padeda pagerinti tam tikrus gyvenimiškus įgūdžius vaikams autistams, motorikos sutrikimus turintiems vaikams. Ramina pernelyg aktyvius vaikus ir suteikia pasitikėjimo pernelyg droviems. Jau daug metų šunys ištikimai ir patikimai vedžioja akluosius.

„Šuo yra motyvatorius, kuris priverčia veikti, ką nors daryti, grįžti į realybę. Kai mes įvykdom šią užduotį, tuomet pedagogai daro savo darbą ir išmoko tų dalykų, kurių reikia.

Šunelis visuose užsiėmimuose naudojamas kaip motyvatorius. Tarkim, jeigu vaikui sunku susikaupti arba jis daug laksto, jam pasiūloma surasti šuniuko širdelę. Šita šunelio vieta labai švelni, maloni liesti. Vaikas padeda galvytę šuniukui ant nugaros, jis stengiasi pajausti, kaip šuniukas kvėpuoja, ar klausosi jo širdelės. Vaikas nusiramina, galima toliau su juo daryti kitus užsiėmimus,“ – pasakoja kaniterapeuto asistentė.

Jeigu yra motorikos sutrikimai, imami skirtingų dydžių ir faktūrų kamuoliai. Ir šuo juos paridena vaikui per rankas, per delnus. Gali būti pratimas, kaip išmokti skirti spalvas. Šuniukas išmokomas skirti spalvas pagal suplojimų skaičių. Už šuniuko paslepiamas kamuoliukas ir vaikas turi pasakyti, kokia spalva dingo. Ir kai vaikas pasako teisingai, šuniukas paima kamuoliuką ir jam atneša. Vaikui tai begalinis džiaugsmas ir stiprus motyvas teisingai įvardinti spalvą, įsidėmėti ir išmokti.

„Yra tokia pasakų terapija, kuri taikoma tam tikrų psichologinių problemų turintiems vaikams. Mes manome, kad toje pasakų terapijoje visai galėtų būti ir šuo. Galvojame apie programas, tariamės su specialistais, nes mes esam kinologai – žinome apie šunis, jų elgseną, psichiką, galime pasakyti, kaip jaučiasi šuo, kaip reikėtų patobulinti darbą. O psichologas žino savo darbą – kaip bendrauti su vaiku. Kartu sujungus mūsų galimybes, galėtume sukurti naują užsiėmimą – edukacinį užsiėmimą. Mes padėtume psichologui perprasti vaiką, vaikui nusiraminti, o tada jis galėtų toliau su juo dirbti. Pavyzdžiui, vaikas nekoncentruoja dėmesio, jis pažaidė su šunimi ir tada jau galėtų daryti namų darbus ar  užduotis, kurias paskiria psichologas,“ – sako J. Jusionytė.

Kad gimtų protinguolis
Jonaistė supažindina su Grotu. Didelis šuo atsargiai prieina ir baksteli nosimi į ranką. Jis labai labai įdėmiai žiūri į akis. Taip ir norisi jį apkabinti.

„Grotas yra ypatingas šuo. Su Lietuvos kinologų draugijos specialistais dirba įvairių veislių šunys, ne tik auksaspalviai retriveriai. Nuostabius įgūdžius demonstruoja ir mopsai, ir kitos veislės. Yra tam tikros veislės, kurios turi labiau išlavintus įgūdžius, bet su visais šunimis reikia dirbti.  Šuniuko paruošimas šitam darbui vyksta dar kai kalytė laukiasi. Tyrimais įrodyta, kokios stimuliacijos veikia šuniukus, prie kokių dirgiklių juos reikia pratinti. Jei įpratinai kalę, kai ji laukėsi, taip tie dalykai persiduoda jos šuniukams,“ – pasakoja Jonaistė.

Aukščiausio lygio terapinį išsilavinimą turi Grotas (4,5 m.) ir Guta (10 m.), jie turi ir reikiamus sertifikatus. Abu šunys priklauso Dariui ir Daivai Kvedarams. „Visi šunys gyvena pas žmones, o pas mus ateina kaip į darbą,“ – šypsosi Jonaistė. Nesertifikuotų, bet turinčių potencialą šunų yra dar apie dešimt. Nors Jonaistė pripažįsta, kad šunų, galinčių būti kaniterapeutais, mažoka.

„Žmonės, kurie augina mūsų darbininkus, daro tai nemokamai. Už tai esame jiems labai dėkingi. Jie kartu su mumis keliauja po mokyklas, vyksta į įvairius užsiėmimus.

Tai nėra lengvas užsiėmimas. Sakyčiau, kad tai pasišventimas. Jie mato prasmę toje veikloje,“ – sako Jonaistė.

Nors yra gausybė beglobių, išmestų šunų, jie tokiam darbui nėra tinkami. Nes jų gyvenimo patirtis, skaudi patirtis, gali pasirodyti pačiais netikėčiausiais momentais. O kaniterapijos sertifikato siekiančiam šuniui keliami labai griežti reikalavimai, jis turi išlikti ramus, jei pro šalį važiuoja triratukas ar kitokia priemonė, jei pučiama dūdelė prie ausies, šauna fejerverkas, eina ligonis, žmogus važiuoja vežimėlyje. Testuojama šuns psichika, elgsena, paklusnumas. Taip pat keliami griežti reikalavimai šunų sveikatos būklei: skiepų pasas, tabletės nuo kirminų ir t.t.

„Šuo turi veikti be šeimininko žodinių komandų. Jeigu dirbi su psichologinių problemų turinčiu vaiku, kuris yra labai jautrus garsams, negali garsiai sakyti šuniui „sėdėt“. Šuo iš sudėtų lūpų supranta komandą ar iš tam tikro žmogaus judesio. Kita situacija – dirbama su labai savimi nepasitikinčiu vaiku. Ir jeigu vaikas pasako šuniui sėdėti, o jis nesėda – mes turim atvirkštinį efektą. Tokia terapija vaikui bus ne naudinga, o priešingai. Todėl reikia numatyti visokius variantus. Jeigu yra kliūtis, tai šuo neturi eiti į priekį nepaisant nieko, jis turi įvertinti kliūties apėjimo galimybes. Šunelis turi būti protingai paklusnus. Jis pats turi priimti sprendimus, kai tu jam leidi,“ – sako pašnekovė.

Į Jonaistės kabinetas vis kartkartėmis kyšteli nosį koks kolega – tai mažas juodas, garbanotas šuniukas, tai elegantiška balta šunytė ant laibų kojų. Kinologų draugijos Mokymo centre žmonės ir šunys dirba kartu. Artėjant pietų pertraukai pakvimpa ne tik sumuštiniais, bet ir šunų konservais.

„Pas mus ateina gydytojai, mokytojai, kiti interesantai. Mes visuomet galime parodyti gražius, socializuotus šunis. Parodyti, kodėl malonu prie jų eiti, malonu su jais ką nors veikti kartu. Labai tikimės ir tikime, kad galbūt ateityje šiuos šunis bus galima panaudoti tam tikrų sutrikimų turinčių vaikų fizinei ar psichologinei sveikatai gerinti,“ – sako Mokymo centro vadovė.

Daiva Ausėnaitė

Informacija iš:

Image: FreeDigitalPhotos.net