vaistai.lt

Šiuolaikinė medicina vis dažniau atsigręžia į senosios medicinos metodus ir gydymo priemones. Tam tikrų ligų ir būklių gydymas gyvūnų ar augalų nuodais – vienas iš tokių metodų, skaičiuojančių tūkstantmečius. Ypatingą dėmesį pastaruoju metu mokslo pasaulis sutelkė į gyvačių ir bičių išskiriamas nuodingąsias medžiagas. Kai kurios gyvačių ar bičių nuodų nuodingosios molekulės jau pritaikytos diagnostikoje, gydyme. Tikimasi, kad ilgametės žinios su patirtimi, inovatyvios technologijos ir kryptingi eksperimentai su minėtais nuodais atvers dar daugiau galimybių sergantiems neurologinėmis ligomis, diabetu, hipertenzija, net vėžiu ar ŽIV.

Gyvačių nuodai

Gyvatė – padaras, kurio pavadinimą išgirdus užklumpa ne patys maloniausi jausmai. Ir ne be reikalo. Įkandus kuriai nors nuodingųjų gyvačių, įkandimo vieta stipriai parausta, pradeda krėsti drebulys, raumenis apima silpnumas, o dėl kvėpavimo takų paralyžiaus pasidaro nebeįmanoma kvėpuoti. Taip lėtai ir skausmingai gyvatės auka miršta per maždaug dvidešimt minučių. Gyvačių nuodai – it tobulai pražūtingas kokteilis. Dalis nuodų molekulių, veikdamos per gyvūno ar žmogaus organizme esančius fermentus, geba „suplėšyti“ raumenis, kita dalis – veikia kraujo elementus ir, pavyzdžiui, neleidžia jam krešėti. Maža to, kai kurios molekulės paralyžiuoja ne tik raumenis, bet ir nervų sistemą.

Gyvačių nuodų istorija prasidėjo Antikos laikais, ne iš pačių kilniausių paskatų. Graikijos kariai šiais nuodais sutepdavo savo strėles ir jas nutaikydavo į priešus. Taip galėjai būti tikras, kad priešų karys ne tik bus sužeistas, bet ir per trumpą laiką mirs. Vis dėlto aplink Juodąją jūrą gyvenusių genčių šamanai buvo dar sumanesni. Šių genčių kariai ne tik naudodavo nuoduose išmirkytas strėles, bet ir nešiojosi su savim šamanų pagamintus priešnuodžių kokteilius – tam atvejui, jei priešų strėlė pataikytų į juos pačius. Naudojant šiuos priešnuodžius pastebėtos ir gydomosios nuodų savybės: nuodai, pateikti tam tikra forma, sumažindavo skausmą, stabdydavo niekaip nesiliaujantį kraujavimą, skatindavo organizmo imunizaciją, padėdavo atgauti jėgas.

Pirmieji medicinai naudojami gyvačių nuodai buvo išskiriami iš tikrosios angies (lot. Vipera Ursinii). Buvo gaminami įvairūs tepalai, antpilai, kompresai.

Pereikime į dabartį.

1950 m. du mokslininkai iš Taivano pradėjo ilgą ir išsamų juostuotojo bungaro (lot. Bungarus fasciatus) nuodų tyrimą. Nustatyta, jog du toksinai (dabar vadinami alfa ir beta bungarotoksinais) slopina iš nervų sistemos perduodamą signalą raumenims susitraukti. Kitaip tariant, paralyžiuoja raumenis. Šį mechanizmą mokslininkai sumaniai panaudojo diagnozuoti autoimuninei lėtinei ligai – raumenų distrofijai. Kai kur šis diagnostikos metodas neurologijoje naudojamas iki šiol.

Pirmasis pramoniniu būdu sukurtas vaistas iš gyvačių nuodų buvo skirtas aukštam kraujospūdžiui, insultui, infarktui, kraujo ligoms gydyti. Štai Brazilijos angių nuoduose yra medžiagų, veikiančių kaip angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai. Vėliau vaisto molekulės gyvačių nuodų pagrindu buvo tobulinamos ir gaunami visiškai sintetiniai preparatai, turintys mažiau šalutinių poveikių už gyvačių nuodus, bet taip pat veiksmingai mažinantys kraujospūdį.

Kiti vaistai, išskirti iš gyvačių nuodų, yra eptifibatidas ir tirofibanas. Šios medžiagos irgi naudojamos insultui ir infarktui gydyti, apsaugo nuo pavojingų kraujagysles užkemšančių krešulių susidarymo.

Iš gyvačių nuodų išskiriamų neurotoksinų yra gaminami preparatai smegenų pažaidoms, Alzheimerio ir Parkinsono ligoms gydyti.

Šiuo metu kaip stipri skausmą malšinanti medžiaga labiausiai tyrinėjami nuodingosios Afrikos gyvatės, juodosios mambos, nuodai. Juose esantys baltymai, mambalginai, pasižymi tokiomis pačiomis stipriomis skausmą malšinančiomis savybėmis, kaip ir opioidiniai analgetikai (neretai naudojami onkologinių ligų sukeltiems skausmams malšinti). Prie opioidinių, arba narkotinių, analgetikų organizmas greitai pripranta ir skausmas malšinamas nebe taip stipriai. Tyrimuose su gyvūnais nustatyta, kad prie skausmą malšinančių gyvačių nuodų komponentų priprantama lėčiau, o skausmas slopinamas netgi stipriau. Be to, nesulėtėja kvėpavimo dažnis – vienas iš pavojingiausių narkotinių analgetikų šalutinių poveikių.

Kalifornijos biochemikai ir molekulinės biologijos specialistai atrado, kad gyvačių nuodų baltymas kontrortrostatinas slopina vėžinių ląstelių migraciją, vėžinio audinio formavimąsi ir sukelia daug mažiau šalutinių poveikių nei vaistai nuo vėžio. Tyrimai kol kas atliekami tik su gyvūnėliais, laboratorijoje. Prie panašios išvados priėjo ir Australijos mokslininkai.

Kai kurie dideli kosmetikos gamintojai gyvačių nuodų komponentais remiasi gamindami prabangius kremus nuo senėjimo, nuo mimikos raukšlių. Sintetiniai į gyvatės nuodų molekules panašūs komponentai atpalaiduoja veido raumenis, lygina odą.

Bičių nuodai

Daugelis mūsų žino tokius bičių produktus, kaip bičių pikis, pienelis, duonelė, žiedadulkės. Visi žino ir bičių gaminamą saldų bei tąsų skystį – medų. Bičių produktai ir medus, kaip pagalbinės gydomosios priemonės, naudojamos peršalus, stiprinant imunitetą. Tai – lyg natūralūs ir saugūs gamtos padovanoti antibiotikai. Juose gausu vitaminų, mikroelementų, amino rūgščių, proteinų. Verta prisiminti ir dar vieną bičių išskiriamą medžiagą bei jos panaudojimo galimybes – bičių nuodus.

Bičių nuodai nuodingumu tūkstančius kartų nusileidžia gyvačių nuodams. Pagrindinis jų poveikis – sukeliamas stiprus skausmas įgėlimo vietoje, alerginės reakcijos. Nors bičių nuodų gydomosios savybės nėra taip stipriai ištyrinėtos, kaip gyvačių, nuo 19 a. populiarėjanti alternatyviosios medicinos rūšis, apiterapija, rekomenduoja į bičių nuodus žiūrėti kaip į lygiavertę gydymo priemonę.

Bičių nuodų istorija prasidėjo senovės Egipte, kur šie nuodai buvo naudojami kaip išorinė gydomoji priemonė sąnarių skausmams, reumatui.

Medicinos tėvas Hipokratas savo veikaluose mini ir bičių produktus bei terapines jų pritaikymo galimybes. Štai senovės kariai propoliu dezinfekuodavo žaizdas, dėdavo propolio kompresus nuo uždegimo, o medų valgydavo kaip organizmą stiprinančią ir jėgų suteikiančią priemonę. Dėl panašių priežasčių bičių produktus ir nuodus naudojo ir vėlesniais laikotarpiais, o nuo 1860 m. bičių nuodų, arba apitoksinų, gydomosiomis savybėmis imta domėtis dar intensyviau.

Nors, kaip ir minėjome, itin išsamių tyrimų, pagrindžiančių klinikinį bičių nuodų efektyvumą, neatlikta, 2005 m. imtasi kelių eksperimentų Vašingtone. Jų metu pastebėtas skausmą malšinantis, priešuždegiminis poveikis, teorinis gydomasis poveikis į artrito pažeistas vietas. Manoma, kad bičių nuodai sugeba malšinti ir ūmų sausgyslių uždegimą, cistitą, mažina arterinį kraujo spaudimą, slopina astmos simptomus, randinio audinio formavimąsi, egzemos vystymąsi, kaulų ligų progresavimą.

Padeda esant PMS ir klausos sutrikimams. Pagrindinės veikliosios bičių nuodų medžiagos yra melitinas, adolapinas, apaminas. Būtent melitinas teoriškai stipriausiai sumažina skausmą ir gydo uždegimus. Adolapinas pasižymi panašiomis savybėmis. O štai apaminas slopina nervinių impulsų perdavimą.

2013 m. nustatyta, kad molekuliniame lygmenyje apitoksinai, įterpti į nanodaleles, naikina žmogaus imunodeficito virusą, nepažeisdami aplinkinių audinių. Melitinas dar geba naikinti piktybines ląsteles ir audinius, kas aktualu onkologijos srityje. Tikimasi, kad į bičių nuodus mokslo pasaulis atkreips dar didesnį dėmesį, bus skiriama daugiau lėšų klinikiniams tyrimams ir apitoksinų veiksmingumas bus pagrįstas išsamiau.

Beje, dėl galimų alerginių reakcijų tiek bičių nuodus, tiek kitus produktus nepatariama vartoti nėščiosioms ar žindančioms, vaikams iki 6 metų, taip pat autoimuninėmis ligomis sergantiems pacientams (vilklige, išsėtine skleroze).

Terapiniu poveikiu pasižymi ir iš kitų gyvių – egzotiškų žuvų, skorpionų, driežų išskiriami toksinai, nuodingųjų augalų išskiriamos medžiagos. Galbūt ateityje, remiantis įvairių gyvūnų ir augalų nuodų molekulėmis, bus sukurti sintetiniai preparatai, gebantys pasitarnauti žmonijai ir jos sveikatai.

Šaltiniai:
“Dynamic evolution of venom proteins in squamate reptiles”
Nicholas R. Casewell, Gavin A. Huttley , Nature Communications, September 2012, doi:10.1038/ncomms2065
http://www.wondersandmarvels.com/2011/11/the-uses-of-snake-venom-in-antiquity.html
Lee JD, Park HJ, Chae Y, et al. An overview of bee venom acupuncture in the treatment of arthritis. Evid Based Complement Alternat Med. 2005;2:79-84.
Wesselius T, Heersema DJ, Mostert JP, et al. A randomized crossover study of bee sting therapy for multiple sclerosis. Neurology. 2005.