Draugai, šeima, kolegos, pilnas kalendorius ir nuolatiniai pokalbiai dar nereiškia, kad žmogus nesijaučia vienišas. Psichologai pastebi, jog šiandien vienišumas vis dažniau slepiasi ne tyloje, o triukšme – už aktyvaus socialinio gyvenimo, nuolatinio užimtumo ar net iš pažiūros nepriekaištingo gyvenimo. Kauno technologijos universiteto (KTU) psichologė Viktorija Ivanauskaitė sako, kad didžiausia klaida – vienatvę ir vienišumą laikyti tuo pačiu reiškiniu.
Vienišumas – tai būsena, kai žmogus jaučiasi atstumtas, paliktas, kai buvimas vienam nėra jo pasirinkimas. Tai vidinis jausmas, kad iš tikrųjų nesu su kitu, kad nėra žmogaus, kuris mane pamatytų, išgirstų, suprastų ir atlieptų.
„Vienatvė gali būti kitokia. Ji gali būti sąmoningas pasirinkimas – laikas, kai atsitraukiame nuo išorinio triukšmo ne todėl, kad neturime kito pasirinkimo, o todėl, kad galbūt norime sugrįžti į save. Tokia vienatvė gali tapti vidine erdve, kurioje kažkas ima aiškėti, rimti, augti“, – pasakoja ji.
Iš išorės šios būsenos gali atrodyti panašiai – žmogus yra vienas, tačiau viduje jos išgyvenamos labai skirtingai. Vienatvėje galime būti vieni, bet vis tiek jausti sąsają su savo mintimis, kūnu, prisiminimais, gamta ir pasauliu.
Kodėl jaučiamės vieniši tarp žmonių?
V. Ivanauskaitės teigimu, pastaraisiais metais apie vienišumą kalbame ne tik psichologijos, bet ir visuomenės sveikatos kontekste. Pasaulio sveikatos organizacija socialinį ryšį įvardija kaip svarbų sveikatą lemiantį veiksnį, o vienišumą ir socialinę izoliaciją sieja su didesne širdies ligų, insulto, diabeto, kognityvinių funkcijų silpnėjimo, depresijos, nerimo sutrikimų ir ankstyvos mirties rizika.
„Vis dėlto vienišumo esmė nėra vien tai, kiek žmonių turime aplink. Žmogus gali būti santykiuose, turėti šeimą, darbą ir draugų, tačiau vis tiek jaustis labai vienišas. Kartais yra daug pokalbių, tačiau mažai gyvo ryšio, daug buvimo kartu, bet mažai jausmo, kad kitas iš tikrųjų žino, kas vyksta mano viduje. Vienišumas kartais primena stovėjimą už lango: matau kitus, girdžiu jų balsus, gal net juokiuosi kartu, tačiau viduje lieku atskirtas, tarsi kažkas manyje nepasiekia kito, o kitas – manęs“, – sako ji.
Šis jausmas gali atsirasti po netekčių, skyrybų, ligos, emigracijos, darbo praradimo, vaikų užaugimo ar socialinių vaidmenų pasikeitimo. Tačiau kartais jis ateina ir be aiškios išorinės priežasties: lyg ir turėtum nesijausti vienišas, bet jautiesi. Tuomet prie vienišumo prisideda dar vienas sluoksnis – kaltė arba gėda: „neturiu teisės taip jaustis“, „kitiems blogiau“, „su manimi kažkas ne taip“.
„Tačiau jausmai ne visada paklūsta gyvenimo aplinkybėms. Kartais galime turėti žmonių aplink, bet neturėti vietos, kurioje galėtume jaustis iki galo tikri“, – pastebi KTU psichologė.
Ne visi vieniši žmonės sėdi namuose tyloje
Pasak V. Ivanauskaitės, svarbu ne tik tai, ar žmogus yra vienas, bet ir tai, kaip jis yra vienas. Ar vienatvė tampa erdve pabūti su savimi, ar iškart virsta paliktumo, grėsmės ir tuštumos jausmu?
„Jeigu žmogus bet kokia kaina vengia būti vienas ir nuolat bėga į triukšmą, ekranus, susitikimus ar santykius, kartais tai būna ne gyvybingumo ženklas, o bandymas pabėgti nuo savęs“, – sako ji.
Iš išorės tai gali atrodyti kaip aktyvus gyvenimas, tačiau viduje žmogus gali jaustis vis labiau išsibarstęs – nebežinoti, ko nori, ką jaučia, ko ilgisi. Tyla ima atrodyti pavojinga, nes joje pasigirsta tai, ką dienos triukšmas užgožia.
„Kartais vienišumas visai neatrodo kaip vienišumas. Ne visi vieniši žmonės sėdi namuose tyloje. Kai kurie stovi kambario centre ir priverčia visus juoktis. Yra žmonių, kurie atrodo labai socialūs ir žavūs. Jie moka įeiti į kambarį, sukurti įspūdį, būti įdomūs. Jie gali mokėti būti tarp kitų, bet nemokėti būti su savimi. Gali daug juokauti, flirtuoti, keisti kompanijas, kalbėti apie viską, tačiau taip ir prie nieko iš tikrųjų nepriartėti. Gilesnis ryšys kelia grėsmę: jei mane pamatys iš arčiau, gali nusivilti; jei sužinos, koks esu iš tikrųjų, gali atstumti“, – pasakoja KTU psichologė.
Kartais ir už nuolatinio „man nepatinka“ slepiasi skausmingesnis jausmas – „aš pats sau nepatinku“. Kai sunku priimti save, sunku patikėti, kad kitas galėtų priimti mane ne tik žavų, bet ir pavargusį, liūdną, piktą, ne tokį įspūdingą.
„Tokį žmogų lengva supainioti su savimi pasitikinčiu žmogumi. Tačiau kartais tai nėra pasitikėjimas, o labai išlavintas būdas neprisileisti kito. Jeigu niekam neparodau, koks esu iš tikrųjų ir kas man svarbu, niekas negali to atmesti. Tačiau tuomet niekas negali ir priimti. Tada žavesys tampa ne tik dovana, bet ir šarvu – jis padeda būti priimtam kambaryje, bet neleidžia būti sutiktam iš arti. Žmogus tampa matomas, bet neatrandamas“, – pastebi ji.
Todėl kartais vienišumas nėra vien kontaktų trūkumas. Kartais tai yra vietos, kurioje galėčiau būti nepadailinta savo versija, trūkumas.
Žmogui reikia būti ne tik pamatytam
V. Ivanauskaitė dalijasi psichoanalitiko Donaldo Winnicotto mintimi: „Džiaugsmas būti pasislėpusiam, bet katastrofa – nebūti surastam“ (angl. „It is a joy to be hidden and a disaster not to be found“).
„Man atrodo, kad ši mintis labai tiksliai nusako vieną esminių žmogaus paradoksų. Mums reikia privatumo, vidinės erdvės, teisės turėti savo paslaptis, savo ne iki galo kitiems prieinamą pasaulį. Ne viskas mumyse turi būti išversta į žodžius, parodyta ar paviešinta“, – sako ji.
Tačiau kartu mums reikia būti atrastiems ir pamatytiems. Slėpynės yra žaidimas tik tada, kai yra viltis, kad kažkas ieškos ir suras. O kai niekas neieško, slėptuvė tampa apleistumu ir spąstais.
„Galbūt todėl vienišumas taip skauda ne tada, kai aplink nėra žmonių, o tada, kai atrodo, kad niekas mūsų nepastebi ten, kur mums labiausiai reikia būti pastebėtiems. „Nėra kas mane rastų ten, kur aš pats savęs kartais neberandu“, – teigia KTU psichologė.
Dažniau matome įvaizdį, o ne žmogų
V. Ivanauskaitė išskiria psichoanalitiko Heinzo Kohuto aprašytą „tragiško žmogaus“ vaizdinį. Pasak jos, jis padeda apie šiuolaikinį vienišumą galvoti ne tik kaip apie kitų trūkumą, bet ir kaip apie savasties skausmą. Tai jausmas, kai žmogus išoriškai gali funkcionuoti, dirbti, bendrauti, tačiau viduje nesijausti iki galo savimi, tarsi kažkas jame nebūtų pakankamai gyva, tikra ar atpažinta.
„Tokiu atveju žmogus save gydo per ryšį, per santykį, kuriame jam nereikia nuolat įrodinėti savo vertės, kuriame jis gali būti ne tik tobula savo versija. Kai kitame žmoguje atsiranda vietos mūsų tikram patyrimui, pamažu daugiau vietos jam atsiranda ir mumyse. Tokiame ryšyje žmogus tampa ne tobulas, bet tikresnis“, – sako ji.
Tačiau kai tokio ryšio trūksta, žmonės dažnai bando save gydyti ne per ryšį, o kompensaciniais dalykais. Jie kuria didesnę savo versiją. Šiuolaikinė kultūra tam suteikia daug priemonių: pinigus, statusą, grožio kultą, sėkmės demonstravimą.
„Visa tai savaime nėra blogai. Norėti gražiai atrodyti ar siekti profesinės sėkmės nėra problema. Problema prasideda tada, kai šie dalykai tampa ne gyvenimo dalimi, o būdu kompensuoti vidinį nepakankamumo jausmą. Tada mes nebegyvename, o konstruojame save – ne tiek tampame savimi, kiek stengiamės kurti ir išlaikyti savo versiją, kuri turėtų būti labiau mylima ar geidžiama. Tarsi bandytume užpildyti viduje jaučiamą tuštumą, siekdami atrodyti pilnesni, arba būtume nepriekaištingi, nes labai sunku pakelti savo pažeidžiamumą“, – dalijasi KTU psichologė.
Kohuto požiūriu, mums reikia būti ne tik matomiems, bet ir atspindėtiems. Matomumas reiškia: mane pastebėjo. Atspindėjimas reiškia: mane pajuto, mano vidinis patyrimas kitam žmogui tapo suprantamas ir priimtinas.
„Galbūt viena iš didžiausių šiuolaikinių kančių yra ta, kad vis dažniau esame matomi kaip įvaizdis, tačiau vis rečiau sutinkami kaip žmonės – su savo stiprybėmis ir trapumu“, – pastebi ji.
Kas girdi save, gali girdėti ir kitą
V. Ivanauskaitė dalijasi, kad sąmoninga vienatvė gali būti viena iš emocinės higienos formų.
„Kai nuolat esame tarp ekranų, žmonių, įspūdžių ir pareigų, mūsų vidinis gyvenimas nespėja mūsų pasivyti. Mes reaguojame, atsakome, priimame sprendimus, bet nebūtinai suprantame, kas su mumis vyksta. Vienatvėje gali pasidaryti aiškiau, ko norime, ko ilgimės, dėl ko pykstame. Ji gali padėti geriau atpažinti savo jausmus ir poreikius, o tas, kuris geriau girdi save, dažnai gali geriau girdėti ir kitą“, – sako ji.
Vis dėlto svarbu vienatvės nepagražinti. Ne kiekvienas atsiskyrimas yra gydantis. Kartais žmogus sako: „man tiesiog reikia pabūti vienam“, tačiau iš tikrųjų grimzta į izoliaciją, depresiją, gėdą ar nusivylimą. Sveika vienatvė po truputį grąžina į gyvenimą. Destruktyvi izoliacija jį siaurina.
„Vienatvės nereikėtų romantizuoti, bet nereikėtų ir jos gėdinti. Ją reikėtų suprasti. Mokytis būti vienam nereiškia staiga savaitgaliui išvažiuoti į mišką be telefono. Jei vienatvė kelia nerimą, pradėti reikėtų švelniai – ne nuo didelių tylos dozių, o nuo mažų, pakeliamų momentų: pavyzdžiui, dešimties minučių be telefono, puodelio arbatos ir leidimo sau tiesiog nieko neveikti“, – pasakoja KTU psichologė.
Labai svarbu savęs klausti ne „kodėl aš toks?“, o „kas manyje dabar vyksta?“. Pirmasis klausimas kaltina, o antrasis kviečia į santykį su savimi. Vienatvė tampa lengvesnė, kai ji turi formą – vaikščiojimą, muziką, skaitymą, gamtą ar maldą.
Kaip priimti vienišumą be gėdos?
KTU psichologės teigimu, pirmiausia verta pripažinti, kad tikrasis klausimas nėra, kaip niekada nesijausti vienišam. Galbūt tai neįmanoma. Vienišumas yra žmogiškosios patirties dalis – jis kartais ateina net tada, kai gyvenime, regis, viskas gerai.
„Antra, svarbu atskirti: ar aš iš tikrųjų noriu būti vienas, ar sakau, kad noriu būti vienas, nes bijau būti atstumtas? Kartais žmonės pasitraukia iš santykių ne todėl, kad jiems jų nereikia, o todėl, kad labai skauda norėti ir negauti“, – dalijasi ji.
Trečia, vienišumo nereikėtų slopinti, o verčiau jį išgirsti.
Ir galiausiai, kartais vienišumui reikia ne patarimų, o kito žmogaus – galbūt draugo, terapeuto, grupės ar bendruomenės. „Mes nesame sutverti gyventi visiškoje emocinėje izoliacijoje. Mums reikia kitų, tačiau mums taip pat reikia ir savęs“, – sako V. Ivanauskaitė.
