vaistai.lt

Kiekvienas, turintis gyvenimiškos patirties, ilgainiui atranda savo streso valdymo techniką. „Abejoju, kad šiais laikais yra žmonių, kurie gali gyventi be streso. Tik pačią streso sąvoką suprantame skirtingai. Šis žodis vartojamas maždaug nuo 17 amžiaus. Pradžioje juo buvo apibūdinama tokia būsena, kai kažko netenkama – turto ar artimo žmogaus. Kai ko nors netenkame, gedime. Todėl kalbėdamas apie stresą mėgstu vartoti gedėjimo sąvoką“, – šiek tiek kitokį požiūrį į stresą dėsto gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Raimundas Alekna.

Stresas ar gedėjimas?

Intensyvus gyvenimo tempas mūsų žodyną papildė tokiais žodžiais kaip stresas ir stresuoju. Pasak R. Aleknos, atrodytų, gyvenimas visko kupinas, jei ką nors praradai, džiaukis – atsirado vietos kažkam naujam. „Bet vis tiek mes stresuojame. Mes gedime, nes kažką praradome. Tai yra visiškai fiziologiškas ir normalus reikalas. Žmogus toks jau yra, kad kai jis ką nors praranda, pereina 4 gedėjimo stadijas:

1. Negalime patikėti, kad tai įvyko. Mes neigiame.

2. Pyktis. Mes ieškome kaltų.

3. Liūdesys.

4. Vidinės derybos su savimi.

Galiausiai – susitaikymas. Gyvenime neišvengiamai bus praradimų. O tie praradimai prasideda labai anksti – prarandame kūdikystę, teisę šlapintis į lovą, kai mus sodina ant puoduko, paskui nerūpestingą vaikystę, pieninius dantis, tada jaunystę ir t. t. Žmogų lydi nuolatiniai išgyvenimai. Kalbant apie kasdienius praradimus, ypač miesto gyventojai turi daug progų ką nors prarasti – laiką, pinigus. Pakliuvai į kamštį ir nieko negali daryti. Greitai pereini visas keturias stadijas – kaip čia taip nutiko? Negali patikėti. Paskui supyksti – kaltas meras! Tada apima liūdesys, nes praradai pinigus ar laiką. Ir galiausiai susigyveni“, – sako gydytojas.

Kaip išmoksti – taip turi

Kodėl vieni išgyvena nuolatinį stresą, kiti su sunkiomis gyvenimo situacijomis susitvarko greičiau? „Mūsų reakcijos vyksta priklausomai nuo to, kaip mes išmokstame vaikystėje reaguoti į praradimus. Vaikystėje reaguoti į stresus mes mokėmės iš mamos ir tėčio. Mergaitės daugiau iš mamos, berniukai – iš tėčio. Kalbėdamas apie žmogaus elgsenos modelius, aš laikausi psichosocialinio-psichodinaminio modelio. Pagal jį, mes išmokstame iš savo tėvų, kaip reaguoti į tuos praradimus, į santykių pasikeitimus. Mes prarandame savo iliuzijas, fantazijas, savo lūkesčius. Tas žmogus, kuris turi daugiausiai lūkesčių, gyvenime turi daugiausiai nusivylimų. Tas, kuris gyvena realybėje, mato faktus, jis mažiau ir tų praradimų išgyvena. Jis greičiau su tuo susitvarko“, – įsitikinęs psichoterapeutas Raimondas Alekna.

Reikalingas emocinis intelektas

Pasak gydytojo, kalbant apie streso valdymą, yra svarbu atkreipti dėmesį į vadinamąjį emocinį intelektą.

„Žmonės, turintys gebėjimą suvokti ir įsisąmoninti tai, ką jie jaučia, keistis ir suvokti tą keitimąsi keičiantis aplinkybėms, daug geriau prisitaiko ir daug geriau jaučiasi negu tie, kurie neturi gebėjimo suvokti, ką jaučia. Kai žmogaus paklausi, ką jis dabar jaučia, beveik visi atsako, ką jie galvoja. Mus moko, jog mes turime galvoti. Dievas davė du dalykus – protą ir jausmus. Tėvai ir mokytojai mus išmokė naudotis tik protu. Tokiu būdu nuvertinama tai, ką mes jaučiame. Todėl ir sunkiau susitvarkome su stresu, nes nesuvokiame, ką jaučiame tuo metu, kai ką nors prarandame“, – aiškina psichoterapeutas.

Būtent tėvų elgesys, jų mokymas sutelkia mūsų dėmesį ne į emocinio intelekto auginimą, o į kognityvinį intelektą. Kognityvinis intelektas – tai mūsų protas, atmintis, logika. Nuolatinis neleidimas jausti, pasak psichoterapeuto R. Aleknos, paverčia mus nevisaverčiais. Tokiais, kurie vadovaujasi tik protu.

„Tėvai net kartais subara, kai vaikas verkia ir nori pasiguosti. Ilgainiui imame suprasti, kad negauname to, ko norime. Mes imame stebėti aplinką, stengdamiesi suvokti, kaip tinkamai reaguoti, kad būtume tinkamiau vertinami ir gautume tą rezultatą, kurio norime. Mes greitai suprantame, kaip reikia elgtis namuose, mokykloje, kad patiktų tėvams, mokytojams. Jeigu mes susitelkiam tik į kognityvinio intelekto vystymą – kodėl tai yra blogai? Kodėl mes negalime jo panaudoti bandydami įveikti kasdienio streso situacijas? Tiems, kurie turi aukštesnį kognityvinį intelektą, sunkiau susitvarkyti su stresu. Lietuviai yra aukšto kognityvinio intelekto žmonės. Jie garsūs fundamentalių mokslų, kompiuterinių technologijų specialistai, tai reikalauja aukšto kognityvinio intelekto. Bet bėda ta, kad smegenys, kai nenaudoji emocijų, labai greitai perkaista, pervargsta. Ir dar bėda – jei tu neįsisąmonini tai, ką jauti, tai ir nepastebi, kad pavargai, tik pastebi, kad pervargsti. Kai pervargsti, kai yra per daug sudirginta nervų sistema, tada neadekvačiai reaguoji į stresus, į netektis. Jei būtum pailsėjęs, taip nereaguotum“, – sako gydytojas.

Situacija nėra beviltiška

Kai žmogus jaučia per didelį nuovargį, jis griebiasi priemonių, kurios gali jį atpalaiduoti – vaistai, alkoholis. Jei vakare su šiomis priemonėmis buvo padauginta, o greičiausiai taip, nes ilgainiui reikia vis stipresnio poveikio, ryte jaučiamas mieguistumas. Tuomet geriama kava ar energiniai gėrimai.

Pasak gydytojo R. Aleknos, tokie stimuliatoriai neigiamai veikia ir taip įaudrintą nervų sistemą. Jeigu tik žmogus padarytų pertrauką, pailsėtų, jis neleistų įsisukti tam ydingam ratui. Jam tik reikia pajausti, kad jis pavargęs.

„Kad taip būtų, turėjome turėti idealius tėvus ir mokytojus, kurie būtų išmokę mus abiem kojom eiti per gyvenimą – remiantis smegenimis ir jausmais. Bet nėra viskas beviltiška, mes galime išmokti pajausti, kada esame pavargę, kada reikia sustoti. Tik nereikia galvoti, kad tai, ką kažkada išmokome, yra nekeičiama, reikia suvokti, kad turime keisti savo turimas žinias. Svarbiausia, reikia suprasti, kad gebėjimas įveikti stresines situacijas reikalauja kasdienio praktikumo“, – sako gydytojas psichiatras.

Puikiai padeda jonažolė

Medikai nuolat diskutuoja, kokiais atvejais būna padaroma mažesnė žala žmogui, patiriančiam vienokių ar kitokių psichologinių problemų ir dar turinčiam lėtinių ligų. Pasak gydytojo R. Aleknos, paprastai viską išspręsti padeda antidepresantai, bet kai prie jų pridedama psichoterapija, efektyvumas padidėja du kartus.

„Trečioje vietoj pagal efektyvumą – fiziniai pratimai. Depresijos simptomatiką jie sumažina net 60 proc. Ir galiausiai yra tokia jonažolė. Pasirodo, jonažolės efektyvumas didesnis nei triciklinių antidepresantų. Tai reiškia, kad yra natūralių priemonių, kurios gali įveikti net ir sunkią depresiją“, – dalijasi psichoterapeutas. Medikas sako, jog tokie iš pirmo žvilgsnio paprasti būdai įveikti rimtus susirgimus daugelio yra nuvertinami.

„Su tokiu požiūriu aš susiduriu, kai bendrauju su savo pacientais. Kai aš pasiūlau pasportuoti, matau, kad žmogus galvoja, kad aš iš jo šaipausi. Nors kolegos specialistai sako – antidepresantai pradeda veikti po dviejų savaičių vartojimo. Su tam tikrom psichoterapinėm priemonėm labai greitai gali pasiekti efektą, o su fiziniu krūviu gauni žaibišką efektą. Bet žmonės žiūri skeptiškai“, – kalba psichiatras.

Nuo streso galima pabėgti

Gydytojas Raimundas Alekna įsitikinęs – mankšta yra būtinybė po 30-ies. Kodėl? „Kaip mes suvokiame, kad patiriame stresą? Dažniausiai tie žmonės, kurie neturi labai išpuoselėto emocinio intelekto, sureaguoja į fizinius pojūčius. Galva tvinksi, širdis daužosi, oro trūksta. Streso metu išsiskiria hormonas adrenalinas, jis padažnina širdies darbą, užsuka organizmo reakcijos į stresą mechanizmą. O fizinio krūvio metu streso hormonai yra deginami, jų lygis sumažėja, pagerėja medžiagų apykaita, išsiskiria vadinamieji endorfinai – laimės hormonai, jie pakelia nuotaiką, gyvenimas darosi gražesnis, mes optimistiškiau viską vertiname. Stresui suvaldyti, jeigu jau nebežinai, ko griebtis, pats geriausias sprendimas – fizinis krūvis. Ir nereikia bėgti dešimtis kilometrų, kiekvienas gali pasirinkti pagal savo fizinį pajėgumą“, – teigia medikas.

Kol žmogus jaunas, jo kompensaciniai mechanizmai yra geri, jis greičiau atsigauna, greičiau pamiršta nemalonias situacijas ir įvykius. Metams bėgant, viskas šiek tiek slopsta. Ir jeigu nėra įgūdžių kovoti su stresu, jis gali tapti smarkiai žalojančiu veiksniu, neigiamai veikiančiu visą žmogaus organizmą.

„Fizinis aktyvumas vyresniems ir pagyvenusiems žmonėms yra būtinybė. Jeigu būdamas jaunas dar gali nesportuoti, tai įžengęs į ketvirtą dešimtį privalai tą daryti! Fizinis krūvis mažina širdies ir kraujagyslių ligų išsivystymo riziką. O jeigu tokia liga jau prasidėjo, ji virsta papildomu pergyvenimu ir rūpesčiu. Gedėjimo procesas prasideda dėl to, kad nesi toks fiziškai stiprus, darbingas, koks buvai jaunystėje. Fizinis aktyvumas padeda išlaikyti gerą kraujotakos sistemą, mažina nutukimo, kitų ligų – cukrinio diabeto, per didelio kraujospūdžio – išsivystymo riziką. Dėl fizinio aktyvumo mažėja priklausomybių išsivystymo rizika. Dėl išsiskiriančio endorfino gyvenimas atrodo toks gražus, kad jo nereikia papildomai pagerinti alkoholiu ar vaistais. Pirmas vaistas nuo streso – atsikėlus kas rytą pasportuoti“, – pataria psichoterapeutas R. Alekna.