„Ačiū Dievui, kad farmacininkų parama medikams apskritai egzistuoja“, - sako gydytojas neurologas Viktoras Geraskinas. Juk ne Smetonos laikais gyvename – iš savo algų Lietuvos gydytojai nepajėgūs važinėti po užsienius tobulintis. Nepaisant tokio pozityvaus medikų požiūrio į šią paramą, imtasi šį farmacininkų dosnumą nors kiek kontroliuoti, Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT) pradėjus viešinti išsamų farmacinių įmonių ir jų remtų medikų sąrašą. Kaip skelbia šie duomenys, pernai vaistų gamintojų parama pasinaudojo 931 šalies gydytojas, du rezidentai, viena sveikatos priežiūros įstaigos registratūros darbuotoja, vienas medicinos biologas ir 21 slaugytoja.
Daugiausiai rėmė neurologus
Iš beveik tūkstančio pernai farmacininkų paremtų gydytojų daugiausiai paramos buvo skirta neurologams (128), medicinos gydytojams (116) ir šeimos gydytojams (107). Nedaug nuo jų atsiliko endokrinologai (94), vienos gausiau vaistų gamintojų remiamos specialistų grupės – kardiologai (74) ir onkologai (67).
Įvairios farmacininkų įmonės parėmė 45 pulmonologus, 40 gastroenterologų, po 30 otorinolaringologų ir psichiatrų, 26 akušerius ir/ar ginekologus, 25 oftalmologus, 24 urologus, 23 infektologus, 22 nefrologus, 21 hematologą ir tiek pat - alergologų ir klinikinių imunologų, po 13 dermatovenerologų ir neonatologų, 12 chirurgų.
Mažiausiai šia parama pasinaudojo vidaus ligų gydytojai (8), ortopedai ir traumatologai (10), 5 dermatologai (5), genetikai 93), endoskopuotojai (2), dietologai (1) ir epidemiologai (1).
Duoklės neatiduoda
Kai kurie gydytojai farmacininkų parama pernai pasinaudojo ir ne po vieną kartą. Viena iš tokių – gydytoja onkologė Laura Kairevičė, kurios pavardė farmacininkių įmonių sąrašuose paminėta du kartus. Portalui pasidomėjus šia parama, gydytoja aiškino, kad dalyvavo dviejose skirtingose konferencijose.
„Aš tiktai tobulinuosi, o paramos nepriimu ir jokios duoklės farmacininkams neatidavinėju“, - paklausta lakoniškai atsakė L. Kairevičė.
Parama reikalinga
Neurologas Viktoras Geraskinas buvo kur kas šnekesnis ir išsamiai paaiškino, kodėl, jo teigimu, Lietuvos gydytojams tokia farmacininkų parama ne tik naudinga, bet, anot jo, tiesiog būtina.
„Ačiū Dievui, kad ta parama apskritai egzistuoja, - sakė gydytojas. – Jei ne ji, Lietuvos medicina slankiotų pakampiuose. Tačiau viešoji nuomonė apie farmacijos paramą gydytojams yra sudaryta labai neigiama. Tačiau jūs man pasakykit, ar galima blogą, neveiksmingą vaistą skirti visiems masiškai ir nepajusti pasekmių? Ar jūs skirtumėte tokį medikamentą, jeigu jums už tai duotų pinigų? Jeigu jūs to nedarytumėte, tai juo labiau gydytojas neleis savęs žeminti taip elgdamasis. Jeigu egzistuotų tokia praktika, pacientas paprasčiausiai nebesikreiptų į tokį gydytoją. Tad kuris gi specialistas šitaip rizikuotų savo reputacija ir vardu? Nebent jis būtų psichiškai nenormalus. Galbūt nebent tokiu atveju“.
Blogų vaistų juk neskiria
V. Geraskinas paaiškino, kad bet kuris gydytojas, skirdamas vaistus, visų pirma atsižvelgia į tai, kurie medikamentai konkrečios ligos atveju geriausiai tinka.
„Kiekvienas gydytojas jau turi savo patyrimą ir nuojautą, skirdamas gydymą. O jei ta firma, kurios vaistas dėl paties medikamento gerumo dažniau naudojamas, uždirba daugiau ir nori dalį pelno skirt medikų paramai, tai tik pagirtina, - kalbėjo neurologas. – O tos paramos forma- įvairiausių konferencijų rengimas, į kurias atvyksta geriausi Europos ir pasaulio gydytojai. Ir farmacijos įmonė pristato savo vaistą. Tad ačiū Dievui, kad jos pafinansuoja mums keliones į užsienį. Juk šios išvykos – ne poilsinės, nei į kokį safarį, o profesiniam tobulėjimui skirtos. Dar gali gydytojai paprašyti kokią medicininę knygą nupirkti, gal ligoninei padovanoti kokį nešiojamąjį kompiuterį ar planšetę, kad gydytojas, vykdamas į konferenciją, galėtų ją įsirašyti. Mūsų gydytojai iš savo pajamų tokių dalykų patys sau leisti negali. Smetonos laikais visi Lietuvos gydytojai kartą ar du per metus išvykdavo pasitobulinti bent porai savaičių į Paryžių, Berlyną ar Ameriką. Apsistodavo pas kokį profesorių, jam mokėdavo didžiulius pinigus už mokymą. Ir tai galėjo leisti iš savo algos, ko dabar mes nebegalime. Vienos savaitės neurologų kursai net Lietuvoje kainuoja apie 347 eurus. Mums tai – dideli pinigai. Tad jei firma pasiūlo tokiems kursams paramą, argi tai yra kyšis? Netgi tos firmos, remdamos gydytojus ar ligonines, nieko tiesiogiai neišlošia. Mes apskritai būtume juodi, nieko neturėtume, nežinotume naujausių medicinos laimėjimų, jei ne farmacininkai. O ar įmanoma ką nors įsidėti į kišenę iš tų firmų paramos, tiesiog neįsivaizduoju. Gal dėstytojams, kurie skaito paskaitas, ir yra sumokama už darbą, pavaišinama užkandžiais, vakariene, pasirūpinama transportu“.
V. Geraskinas atkreipia dėmesį, kad nei Švietimo ir mokslo, nei Sveikatos apsaugos ministerijos neskiria lėšų gydytojų kvalifikacijos tobulinimui.
„Ir dėl to nepriekaištaujame, juk suprantame, kad gal pinigų ir nėra. Tačiau iš mūsų reikalaujama kas penkerius metus surinkti po 100 valandų tobulinimuisi. Tad farmacininkų dėka, ačiū Dievui, ir galime tobulintis, galų gale – pasaulį pamatėme. Juk nepragėrėme ir nepravalgėme tą jų paramą“, - kalbėjo gydytojas.
Valstybė pasitraukė į šalį
Viena iš gausiausiai remtų specialistų grupė – endokrinologai. VLMEDICINA.LT pasišnekino gydytoją, kurio pavardės šiame sąraše nėra – Andrejų Levingerį. Kodėl, pavyzdžiui, jis nesinaudoja farmacininkų parama?
„Visų pirma terminas „parama“ man nesuprantamas. Tiesioginės paramos gydytojams apskritai nėra, nebent apmokama kelionė į kokią konferenciją, - aiškino endokrinologas. – Aš pats dalyvauju ne farmacininkų organizuojamuose renginiuose, o endokrinologų bendruomenės. Be to, šiose konferencijose aš skaitaus paskaitas, todėl man tai – darbas, už kurį gaunu honorarą. O į mažas konferencijas net nemėgstu važinėti“.
Nors pats ir nesinaudoja farmacininkų parama, nuomonę apie ją A. Levinger turi ir ja dalinasi: „Problema slypi ne tame, kad farmacininkai remia gydytojus, o tame, kad valstybė neremia. Lietuvos gydytojų sąjunga organizuoja tam tikrus seminarus, konferencijas, bet šie renginiai rengiami iš pačių gydytojų sumokėto nario mokesčio. Per 5-erius metus aš, kaip gydytojas, privalau surinkti 120 mokslinių valandų. Valstybė to reikalauja, bet palieka pačiam tuo rūpintis ir už savo paties pinigus. Apskritai gydytojas privalo tobulintis visą gyvenimą, tik išklausius reikalaujamą valandų skaičių kas 5 metus pratęsiama licencija“.
A.Levinger aiškino, kad šiam privalomajam tobulinimuisi gydytojai pasiima nemokamų atostogų, ar – labai retas atvejis – įstaiga apmoka komandiruotę.
„O viešai skelbiama, kad gydytojai labai daug gauna paramos iš farmacininkų, nors iš tiesų pati valstybė pasitraukia į šoną, nusikratydama atsakomybės, ir pati leidžia farmacininkams mus remti. Ir dabar, kai ši parama skelbiama viešai, viskas yra labai oficialu, aišku ir skaidru, - kalbėjo portalo pašnekovas. – Ir negalime proteguoti jokio vaisto, nors su visais naujausiais ir privalome susipažinti. Juk mano darbo priemonė – vaistas, tai – mano instrumentas, su kuriuo dirbu ir apie kurį turiu žinoti kuo daugiau, išmanyti jo instrukciją, įvertinti jo pliusus ir minusus. Dabartinė medicina yra paremta moksliniais tyrimais, bet sėdėdamas poliklinikoje nieko apie tai nesužinosiu. Tie kursai ir yra skirti tam, kad galėtume naudoti naujausius, geriausius vaistus. Kadangi farmacininkų bendruomenės organizuoja tuos kursus, savaime aišku, kad jos yra suinteresuotos mus supažindinti su jų vaistais. Tad važiuodami į tokias išvykas gydytojai ten keliauja tobulintis, o ne ilsėtis“.
Ligita Sinušienė
Informacija iš:
Image: FreeDigitalPhotos.net
Sveikata
Skaityti daugiau
