Šaltuoju metų periodu, kai žmones persekioja ir vargina peršalimo ligos, prisimename vasarą bitučių suneštą medų. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Metodinės pagalbos ir strategijos formavimo skyriaus vedėja Rūta Babravičienė pataria medų vartoti ne tik tada, kai susergame, bet ir kaip profilaktinę priemonę, tada būsime stipresni ir sveiki.
Medus
Medus yra gliukozės ir fruktozės mišinys, kurį mūsų organizmas pasisavina labai greitai. Jis yra vienas iš tų retų produktų, kurio beveik nereikia perdirbti. Jis greitai pasisavinamas ir greitai atstato žmogaus jėgas. Medaus rūšių cheminė sudėtis bei biologinės ypatybės skirtingos. Tai priklauso nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras, ir nuo metų laiko. Meduje randama apie 300 įvairių medžiagų: apie 19 proc. vandens, daug angliavandenių, iš kurių daugiausiai – fruktozės ir gliukozės (po 33 ir 40 proc). Taip pat meduje yra 1,5–5 proc. sacharozės, 5–10 proc. maltozės, kitų cukrų, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio) vitaminų (B1, B2, B3, PP, niacino, pantoteno rūgšties), nedideli kiekiai fermentų, fitoncidų, hormonų, eterinių aliejų bei medžiagų, turinčių aromatinių, antioksidacinių bei baktericidinių savybių.
Bitininkų teigimu, Lietuvoje medus yra mišrus, bitės nėra išrankios – nuo įvairių augalų renka ir nektarą, ir lipčių. Toks medus yra aromatingas, skanus, o jo biologinis poveikis labai įvairiapusis, nes medus turi labai daug ir įvairių vertingų medžiagų. Tamsus medus yra maistingesnis, turtingesnis mineralinių medžiagų, nors malonesnio skonio – šviesus medus. Tamsiame meduje, skirtingai negu šviesiame, geležies yra keturis kartus, vario – du, o mangano – net keturiolika kartų daugiau. Dažniausiai pasitaikančios medaus rūšys: liepų medus – šviesiai geltonas, malonaus liepų žiedų kvapo; aviečių medus – šviesios spalvos, malonaus, bet stiproko kvapo; kiaulpienių medus – aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus; rapsų medus – baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo, truputį kartokas; viržių medus – tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stipraus, panašaus į viržių žiedų kvapą, kartoko skonio; grikių medus – tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo. Jame yra daugiau geležies ir baltymų. Pievų medus yra poliflorinis, t. y. surinktas iš daugelio augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Jame yra daug aromatinių medžiagų, nemažai B grupės ir C vitaminų.
Labai svarbu nusipirkti ir naudoti natūralų, nefalsifikuotą medų. Ką tik išsuktas medus esti skystas, tačiau vėliau jis kristalizuojasi, o tai geros kokybės požymis. Kristalizuodamasis medus šviesėja, o ant sutirštėjusio medaus paviršiaus susiformuoja balta gliukozės plutelė, kuri laikoma itin vertinga. Tokį medų galima drąsiai pirkti. Žiemą nepirkime skysto medaus – jis arba perkaitintas ir netekęs veikliųjų medžiagų, arba užsienietiškas, paveiktas ultragarso. Tinkamai paruoštas bei gerai išlaikytas natūralus lietuviškas medus sveikatos požiūriu yra pats vertingiausias. Per anksti iš avilio išimtas medus linkęs surūgti. Surūgusį medų nesunku atpažinti iš nemalonaus, rūgštaus kvapo. Be to, jis inde susisluoksniuoja: apačioje nusėda tirštas, o viršuje lieka skystas. Vandens kiekis tokiame meduje viršija normą. Patikrinti, ar medus subrendęs, galima liaudišku būdu: šviežias, dar nesutirštėjęs medus, pasemtas ir pilamas iš šaukšto, teka nenutrūkstama srovele. Medaus kokybę rodo jo aromatas ir skonis, fiziniai bei cheminiai požymiai. Vandens kiekis meduje nusako jo brandumą ir išlaikymo savybes, o natūralumą – diastazės skaičius. Diastazės skaičius rodo fermentinį aktyvumą. Natūralaus bičių medaus diastazės skaičius siekia 10, o dirbtinio medaus lygus nuliui arba dar mažiau. Medus turi būti be rūgimo ir falsifikavimo požymių. Rūgimą rodo medaus paviršiuje ar visame jo tūryje atsiradusios putos, dujų burbuliukai, specifinis kvapas ir prieskonis. Medaus defektas – per didelis drėgmės kiekis. Jis rodo, kad medus dar nesubrendęs. Falsifikuotą medų galima nustatyti pagal aukščiau minėtus požymius. Medaus kokybę reglamentuoja Lietuvos standartas 1466:1997 „Medus“.
Medaus, kaip efektyvios vaistinės priemonės naudojimas paremtas daugybe naudingų savybių: jis slopina uždegimą, alergiją, turi antibakterinį poveikį. Bičių medų (dėl jo gydomųjų savybių) nuo seno naudoja daugybė tautų. Senoviniuose rankraščiuose yra nemažai receptų, kuriuose minimas medus. Šiais laikais gydomąsias medaus savybes imta tirti kur kas atidžiau ir gauti rezultatai leidžia medų priskirti prie aktyviausių gamtos teikiamų vaistų. Gliukozė gerina širdies veiklą, skatina medžiagų apykaitos procesus bei padeda neutralizuoti nuodingąsias medžiagas. Meduje yra vitaminų ir organinių rūgščių. Pastarosios gerai veikia žmogaus nervus. Medų patartina vartoti nervingiems, daug dirbantiems, blogai miegantiems, skrandžio rūgštingumu besiskundžiantiems žmonėms, imuninei sistemai stiprinti, mažakraujystės profilaktikai ir viršutinių kvėpavimo takų ligoms (faringitui, laringitui, sinusitui, tracheitui, ūmiam bronchitui) gydyti. Medus – puiki kosulį malšinanti priemonė. Bitininkai sako, kad geriausias medus būna koriuose – jis išsaugo visas gydomąsias savybes. Be to, vaške vitamino A (karotino) yra netgi daugiau negu morkose. Kramtant medaus korį, vitaminas pasisavinamas per burnos gleivinę. Prarytas gabalėlis vaško slopina kenksmingas virškinamojo trakto medžiagas.
Informacija iš:
Image: FreeDigitalPhotos.net
Sveikata
Skaityti daugiau
