Pastaraisiais metais padaryti atradimai parodė, kad ŽIV kai kuriems pacientams gali būti visiškai išnaikintas. Dabar mokslininkai stengiasi galiausiai rasti vaistą, kuris galėtų drastiškai pakeisti milijonų žmonių gyvenimus visame pasaulyje.
ŽIV specialisto Stefano Fenske'io medicinos klinikoje, įsikūrusioje prie Hamburgo universiteto, nesklando mirties nuojauta. Kambariai užlieti šviesa, sienos dekoruotos moderniuoju menu ir girdisi juokas. Wernerio Thomaso (tai netikras jo vardas), sėdinčio konsultacijų kambaryje ir aptariančio savo ligą, nuotaika gera. 63 metų vyriškis apibūdina žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV), įsikūrusį jo kūne seniau, nei prieš 23 metus, kaip „nuomininką“, o ne kaip priešą ar mirtiną grėsmę.
Kas tris mėnesius Thomasas keliauja į Hamburgą iš šalimais esančio miestelio, kuriame gyvena. Paimami kraujo mėginiai ir po 15 minučių jis keliauja atgal namo. „Kai kurie sveiki žmonės būtų laimingi, turėdami tokius testo rezultatus, kokie yra maniškiai,“ sako jis. Jo gydytojas, Dr. Fenske, irgi patenkintas: „Jo rūkymas tikrai kelia didesnę riziką sveikatai, nei virusas.“
Iki 1996 m., kai buvo sukurti labai efektyvūs antiretrovirusiniai vaistai, Fenske regėjo įgyto imunodeficito sindromo (AIDS), kurį sukelia ŽIV, siaubą ir daugelio pacientų mirtis. Tuo metu prakaulų, perkarusių AIDS pacientų kūnų stiprybę iščiulpdavo infekcijos ir surydavo augliai.
Nauja ŽIV pacientų rūšis
Naujieji vaistai pasirodė per vėlai Thomaso vaikinui, 1993-iaisiais mirusiam nuo AIDS sukeltų komplikacijų. Thomasui nebebuvo leidžiama dirbti padavėju ir jis turėjo išeiti į pensiją 40-ies. „Ką turėčiau daryti?“ klausė jis savęs tada. „Pasenti, bet kokia kaina!“, pasižadėjo.
Iš pradžių jis kasdien gerdavo 20 piliulių, kartais sukeliančių sunkų pašalinį poveikį. Bet kiekvienais metais terapija darydavosi vis lengviau pakeliama ir dabar jis kasdien geria vos tris piliules.
Ne visi taip lengvai pasiduoda gydymui. Vaistai gali padidinti vėžio ir infarkto riziką, sukelti kaulų masės mažėjimą ir inkstų susirgimus. Nežiūrint to, ŽIV užsikrėtusių pacientų, pradėtų gydyti pakankamai anksti, tikėtina gyvenimo trukmė beveik normali. „Dabar ŽIV gydymas visiškai kitoks,“ sako Fenske. Buvusios AIDS gydyklos dabar pertvarkomos į namus, skirtus vyresniems ŽIV nešiotojams. Thomasas turi ateities planų ir kartu su nauju draugu perka nuosavą namą.
Bet vaistai neišgydo. Jie sustabdo viruso plitimą, tačiau negali visiškai pašalinti jo iš organizmo. Mažiau nei vienas procentas užsikrėtusiųjų ŽIV yra laimingieji, turintys ypatingą paveldėtą genų struktūrą, galinčią sulaikyti patogeną. Visi kiti, nustoję gerti vaistus, patiria neišvengiamą ir negailestingą viruso grįžimą.
Tai buvo bendras medicinos profesionalų požiūris – iki šiol. AIDS ekspertai vis labiau stengiasi ligą ne tik gydyti, bet ir išgydyti.
Šią savaitę daug žymiausių pasaulio ŽIV tyrėjų susitiko Stokholmo prestižiniame Karolinska institute dviejų dienų konferencijoje, „Siekiant išgydyti ŽIV: Nuo patogenezės iki išnaikinimo.“ Rugsėjo 5 dieną viena iš ŽIV atradėjų, Françoise Barré-Sinoussi iš Pastero instituto Paryžiuje, pristatė naujus potencialius ŽIV išgydymo būdus Heinrich Pette institute Hamburge.
Dramatiški nauji išradimai
Neseni neįprasti medicininiai atvejai sujaudino viso pasaulio tyrėjus – atvejai, kai terapija ŽIV pacientams leido suvaldyti virusus.
2009 metais Berlyno Charité Hospital gydytojai pranešė apie ŽIV nešiotoją vyrą Timothy'į Ray Browną, kuriam, gydant nuo leukemijos, buvo persodintos kaulų čiulpų kamieninės ląstelės. Donoras dėl genetikos buvo atsparus ŽIV ir panašu, atsparumas perėjo Brownui, kuriam daugiau nereikėjo antiretrovirusinės terapijos ŽIV kontrolei. Gydytojai galiausiai paskelbė jį pasveikusiu. 2013 metais Harvardo medicinos mokyklos gydytojai pranešė apie panašius sėkmės atvejus.
2013 m. kovą buvo paviešintas „Misisipės kūdikio“ atvejis: Naujagimis, užsikrėtęs ŽIV motinos gimdoje buvo agresyviai gydomas antiretrovirusiniais vaistais nuo antros gyvenimo dienos. Kai motina po 18 mėnesių nustojo duoti vaistus, kūdikis tebegebėjo kontroliuoti virusus, kas gydytojams buvo didelis netikėtumas.
Prancūzų tyrėjai pranešė apie 14 suaugusių pacientų, kurie irgi imti gydyti labai greitai po užsikrėtimo. Kai jie vėliau terapiją nutraukė, virusas nebegalėjo daugintis pavojingais kiekiais.
Dar į vieną atvejį dešimtmetį nebuvo kreipiamas dėmesys ir buvo laikomas keistenybe, bet žvelgiant retrospektyviai, jis puikiai sutampa su kitomis išgydytų žmonių istorijomis. Maždaug prieš 14 metų, Berlyno tyrėjai New England Journal of Medicine aprašė atveją, kai vyras, pradėtas gydyti ankstyvoje infekcijos stadijoje, vėliau išliko sveikas, nepaisant nutraukto vaistų vartojimo. Hamburgo AIDS tyrėjas Janas van Lunzenas sako turintis panašų pacientą. Po devynerių metų be gydymo, testai testai nerodo ŽIV ženklų.
„Išgydymas įmanomas“
„Dabar galime svajoti apie išgydymą,“ sako van Lunzenas, Hamburgo universiteto medicinos centro infekcinių ligų padalinio medicinos direktorius. „Šie atvejai rodo, kad išgydymas įmanomas,“ antrina Australijos AIDS tirianti mokslininkė Sharon Lewin iš Monash universiteto Melbourne'e. Barré-Sinoussi sako „išgydymas tapo vienu iš AIDS tyrimų prioritetų.“
Lygiai prieš 30 metų Barré-Sinoussi ir jos kolega Luc Montagnier atpažino ŽIV kaip patogeną, sukeliantį paslaptingą sindromą, pirmiausia paveikusį gėjus vyrus. Pacientai kentė nuo keistų pneumonijos formų ir grybelinių infekcijų, bei nuo vėžio, paprastai siejamo su vyresniais vyrais: Kaposi'io sarkoma. Jų imuninė sistema sunykdavo ir gydytojai bejėgiai stebėjo kaip jų pacientai galiausiai miršta.
Naujoji epidemija, pavadinta įgytu imuniteto deficito sindromu (Acquired Immune Deficiency Syndrome – AIDS), greitai sklido po pasaulį. Greitai tarp aukų atsidūrė heteroseksualūs vyrai, moterys ir vaikai.
Tuo metu mokslininkai ir politikai pasaulio išsivysčiusioms šalims piešė siaubo scenarijus, kurie, žvelgiant retrospektyviai, atrodo absurdiškai išpūsti. Tarkime, Vokietijoje, Bavarijos Bambergo universiteto kompiuterinė simuliacija prognozavo 107 000 AIDS mirties atvejus fiktyviame 2,3 milijonų gyventojų miesto modelyje vos per 10 metų. Kiti prognozavo AIDS sukeltą Frankfurto nekilnojamojo turto rinkos griūtį.
AIDS Afrikoje
Tuo pat metu daug sveikatos priežiūros profesionalų pro pirštus žiūrėjo į gresiančią katastrofą Afrikoje. 1985 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) klaidingai paskelbė, kad Centrinės Afrikos šalyse „AIDS nėra.“ Barré-Sinoussi prisimena gydytoją iš Zairo – dabar tai Demokratinė Kongo respublika, – atsistojusį per 1986 m. konferenciją ir šaukusį: „Pažvelkit, tai dramatiška. Mano šalyje tai dramatiška. Žmonės miršta nuo šios ligos. Ir niekas nesiima jokių sprendimų.“ Dabar pasaulyje yra maždaug 34 milijonai ŽIV nešiotojų, ir du trečdaliai jų gyvena užsahario Afrikoje.
Tokių skaičių fone efektyvios vakcinos nebuvimas yra tragiškas. Nors dabar Afrikoje vaistai nuo ŽIV lengviau prieinami, nei anksčiau ir prevencinės priemonės, pavyzdžiui, prezervatyvai padėjo išvengti dar didesnės krizės, dabar tinkamą gydymą gauna tik 40 procentų viruso nešiotojų.
Turint tai galvoje, išgydymo priemonių paieškos pirminis tikslas nėra turtingų šalių pacientų gyvenimo pagerinimas, išvaduojant nuo įkyrių piliulių, bet neturtingųjų išgydymas, kuriems brangus visą gyvenimą trunkantis gydymas dažniausiai nepasiekiamas.
Mokslas tiria pasikeitimą
2009 m. Timothy'is Ray Brownas, Berlyno pacientas, mokslininkams suteikė pirmąjį vilties spindulį. „Šis atvejis buvo koncepcinis įrodymas, kad išgydymas įmanomas,“ sako Barré-Sinoussi. Bet kaulų čiulpų transplantacijos, atliktos Brownui, naudojimas ŽIV pacientų išgydymui yra pernelyg rizikingas: Procedūra gali kelti grėsmę gyvybei.
Tad, tyrėjus daug labiau intriguoja „Misisipės kūdikio“ ir kiti atvejai, kai ankstyva terapija stipriais vaistais padeda įveikti virusą. „Misisipės kūdikį,“ gydanti gydytoja Hannah Gay, netgi buvo įtraukta į 2013 Time 100, kasmetį žurnalo 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą, nežiūrint to, kad mažos mergaitės pagijimas veikiau tebuvo sutapimas.
Kai mergaitę po penkių mėnesių be gydymo motina atvežė į kliniką, prisimena Gay, Misisipės universiteto profesorė, gydytojas buvo tikras, kad virusas bus pasidauginęs mažosios pacientės kūne. „Kai jos testas neaptiko viruso, žinoma, buvau apstulbusi, bet nurašiau tai galimai laboratorijos klaidai, dėl netinkamai užrašytos etiketės ar bandinio sukeitimo su kito paciento,“ sako ji. Tik padarius papildomus tyrimus, Gay suprato, kad mergaitė buvo išgydyta – bent jau iki tokio laipsnio, kad jos kūnas gebėjo kontroliuoti virusą. Mokslininkai vadina tai „funkciniu išgijimu.“
Slaptasis „rezervuaras“
Dabar mokslininkai turi tik vieną tokio atvejo paaiškinimą. Duodama vaikui pirmuosius AIDS vaistus per maždaug 30 valandų nuo gimimo, Gay neleido susiformuoti vadinamiesiems latentiniams rezervuarams, mažoms viruso DNR liekanoms, tūnančioms žmogaus genetinėje medžiagoje, kur jų neaptinka ir nepasiekia imuninė sistema.
Nėra gydymo, galinčio pasiekti šias slaptas kišenes, iš kur virusas gali daugintis vėl ir vėl. Todėl AIDS ir yra toks klastingas – vaistai negali jo išgydyti, o virusas sugrįžta kaskart nutraukus gydymą. Dėl to rezervuarai tapo pagrindiniu mokslininkų taikiu.
Dabar paaiškėjo, kad ŽIV DNR rado idealią vietą slėptis: „besiilsinčios atminties ląstelės“ imuninėje sistemoje, sako Janet ir Robertas Siliciano'ai iš Johnso Hopkinso universiteto Baltimore'ėje, atradę latentiškumo fenomeną, yra „idealus viruso genetinės informacijos saugojimo mechanizmas.“ Pasak tyrėjų poros, šios atminties ląstelės niekada nemiršta. Iš tiesų jos egzistuoja visą individo, kuriam jos priklauso, gyvenimą. Vos tik viruso DNR įsikuria kūne, jos neina išprašyti.
Be to, paaiškėjo, kad rezervuaras susidaro labai ankstyvose stadijose, tikriausiai ne vėliau, nei per savaitę ar dvi po infekcijos. Jei gydytojai nori užkirsti kelią jų formavimuisi, privalo veikti labai anksti. Prancūzų mokslininkų vertinimais, maždaug 15 procentų užsikrėtusiųjų ŽIV, labai anksti pradėjusių gydymą, vėliau gali kontroliuoti virusą patys, be vaistų.
Naujas požiūris į AIDS
Likusiems 85 procentams – ir didžiajai daliai pradėjusių terapiją per vėlai – tyrėjai ieško būdų išvilioti virusų DNR iš jos slaptavietės. Laboratorijose tikrinami Įvairūs gydymo būdai, tarp kurių ir vaistai nuo vėžio. Pradedami ir nedideli tyrimai su pacientais. Tiriama genų terapija ir kiti būdai, padedantys reguliuoti imuninę sistemą.
Bet daug gydytojų, gydančių ŽIV, jau žvelgia į savo pacientus kitaip. „Nežinau, gal kai kurie vaikai mano klinikoje irgi išgydyti,“ sako Gay, pediatrė iš Misisipės.
Problema ta, kad vaistų nuo ŽIV nutraukimas vien dėl pabandymo yra griežtas tabu, kadangi tai gali smarkiai pabloginti ligos prognozę. Tarptautinis tyrimas dabar siekia suteikti daugiau aiškumo, kokiomis sąlygomis vaikai potencialiai gali baigti gerti vaistus nuo ŽIV, nesukeliant jiems pernelyg didelės grėsmės.
Hansas Jägeris, gydytojas rezidentas ir AIDS specialistas iš Miuncheno, prisijungė prie tyrėjų iš keleto Vokietijos universitetų pajėgų, kad atliktų suaugusiųjų ŽIV pacientų tyrimą, kurio tikslas, be visų kitų, pasak jo, yra „surasti laboratorinį indikatorių, kuris leistų iš anksto nustatyti, kas buvo išgydytas ir kas ne.“
Gydytojas įsitikinęs, kad greitai daug ŽIV užsikrėtusių pacientų nebereikės vaistų. „Įtariu, dabar duodame vaistus dideliai daliai pacientų, kuriems gydymo daugiau nereikia.“
Dabar vis daugiau tyrėjų ieško atsakymų į klausimus, kurių niekas nedrįso užduoti: Kalbant apie ŽIV, kaip galime pereiti nuo gydymo, prie išgydymo?
Iš vokiečių kalbos vertė Paul Cohen
Christoph Behrens, Veronika Hackenbroch
http://www.spiegel.de
Parengta pagal:
http://www.spiegel.de/international/europe/aids-cure-new-science-suggests-breakthrough-ways-of-eradicating-hiv-a-920562.html
Informacija iš:
Image: FreeDigitalPhotos.net
Gydymas
Skaityti daugiau
