Privačioji medicina – pagalba valstybei

Jau vienuolika metų kelią privačiajai medicinai Lietuvoje tiesia du Lietuvoje žinomi širdies chirurgai – prof. Vytautas Jonas Sirvydis ir prof. Giedrius Uždavinys. Jie aukoja savo poilsio valandas, nes tiki, kad privačiojo kapitalo pritraukimas ligoniams gydyti kelia bendrą visos medicinos lygį, sudaro geresnes galimybes pacientams ir netgi padeda valstybei spręsti socialines problemas. Apmaudu, bet lietuvišką sistemą iš vidaus puikiai pažįstantys geriausi profesionalai nedaug tegali lemti sveikatos apsaugos politiką. Įsiklausiusi į išmintingus jų patarimus Lietuva priartėtų prie profesorių giriamos Vokietijos ar Skandinavijos šalių pacientų gydymo kultūros.Nuolatinis darbas
Su žinomais kardiochirurgais susitinkame Vilniaus širdies chirurgijos centre (VŠCC), UAB „Kardiolita“. Prof. Uždavinys netrukus, vos tik pasibaigus pokalbiui administracijos biure, leisis žemyn, į operacijų skyrių – ten jo jau laukia labai sudėtingai chirurginei procedūrai parengtas pacientas. Ir taip jie kasdien sugeba derinti darbą universitetinėse klinikose ir privačioje įstaigoje, prie kurios atsiradimo ir plėtros jie taip pat prisidėjo.
Ar garsieji chirurgai nejaučia sąžinės graužaties dėl to, kad šioje klinikoje gydydami privačius klientus, mažiau dėmesio gali skirti universitetinėje ligoninėje išsigelbėjimo ilgose eilėse laukiantiems širdies ligoniams? „Niekas negalėtų mums prikišti, kad dėl darbo „Kardiolitoje“ apleidome ar sumažinome darbą universitetinėje ligoninėje. Kasdien ten atliekame po 2 ar net 3 operacijas, dažniausiai labai sudėtingas. Šis principas mums patiems labai svarbus, visada jo laikomės skrupulingai“, – pabrėžia prof. Sirvydis ir nedvejodamas priduria, kad jie su prof. Uždaviniu parengė daug puikių chirurgų, kurie savarankiškai atlieka 6−8 širdies operacijas kasdien.
Prof. Uždavinys teigia, kad privačiame centre besigydantys ligoniai žino, jog centro aukštą profesinį meistriškumą užtikrina universiteto klinikose dirbantys medikai, todėl neprieštarauja, kad operacijos būtų atliekamos po pietų, baigus darbus universitete. Anot pašnekovų, panašiai dirba ir daugelis jų pažįstamų kardiochirurgų Vakarų Europoje, kur privačios ir universitetinės klinikos taip pat dalijasi pripažintais profesionalais.Steigė dėl pacientų
Nuklysdamas į prisiminimus apie privačiojo kapitalo iniciatyvą steigti kliniką, prof. Uždavinys sako nuo pat pradžių tikėjęs – ir savo nuomonės nepakeitęs – kad privačioji medicina yra papildomas veiksmingas visos valstybės sveikatos apsaugos sistemos ramstis. „Nedaugelis pasaulio valstybių yra iki galo išsprendusios sveikatos apsaugos problemas valstybiniu lygmeniu. Tai nelabai įmanoma – keičiasi ir vis pavojingesni darosi dauguma rizikos veiksnių, plinta žalingi įpročiai, daugiau žmonių sulaukia garbaus amžiaus, o kartu ir su juo apninkančių ligų“, – konstatuoja kardiochirurgas.
O privačios ligoninės už investuotojų pinigus sukuria naujas, kartais net geresnes sąlygas gydyti ir pasiūlo jas tiems, kurie gali už tai primokėti ir taip sumažinti eiles valstybinėse ligoninėse. Prof. Sirvydis priduria, kad prieš keliolika metų, kai pradėta svarstyti apie klinikos steigimą, Lietuvos galimybės finansuoti medicinos paslaugų tobulinimą buvo gana menkos, valstybė neišgalėjo investuoti į labai brangią ir modernią operacinių įrangą.
„Maniau, kad tai, ko negali valstybė, galės padaryti privatusis kapitalas“, – samprotauja chirurgas. Tačiau medicina nepriklausomoje Lietuvoje progresavo gana sparčiai, ir dabar darbo sąlygos „Kardiolitoje“ bei universiteto klinikose yra tokios pat geros.
Gydytojai prisimena dar vieną motyvą, paskatinusį prisidėti steigiant privačią širdies chirurgijos kliniką. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, valstybinės Lietuvos ligoninės nebegalėjo priimti užsieniečiais tapusių rusų, baltarusių, ukrainiečių, kuriems mūsų šalies kardiochirurgų pagalba dažnai buvo mirties ar gyvybės klausimas. Būtent šių šalių piliečiai iki šiol sudaro didelę dalį VŠCC ligoninės pacientų, dėl aukšto profesionalumo pasirenkančių Lietuvą, o ne kitas Europos šalis.Komforto zona
Prof. Uždavinys mano, kad privačiosios medicinos egzistavimą netgi galima laikyti valstybės demokratijos rodikliu. Konstitucija pacientams leidžia rinktis gydymo įstaigą. Kartu su pacientu turėtų judėti ir pinigų srautai už būsimą paslaugą, nesvarbu, kur ligonis operuojamas – privačiojoje ar valdiškoje klinikoje. Ligonis turėtų primokėti tik už komfortą, ir ta suma nebūtų didelė. O įsibėgėjus darbui, intensyvėjant ligonių srautui galiausiai ir tų priemokų nebeliktų.
Akivaizdu, kad vien valdiškos medicinos paslaugomis besinaudojantiems žmonėms privati gydymo įstaiga jokios žalos nepadaro. Kaip tik – padeda spręsti sveikatos problemas privačiojo kapitalo lygmeniu.
Kardiochirurgas svarsto, kad labiau liberalizavus sąlygas privačioms gydymo įstaigoms, suteikus joms lygiavertes galimybes su valstybės išlaikomomis ligoninėmis, laimėtų tik pacientai. Taip jau nutiko odontologijos srityje, kur išplitęs privatusis gydymas sukūrė sąlygas konkuruoti, o tai reguliuoja gydymo paslaugų kainas.
Patyręs širdies chirurgas priduria, kad privati ligoninė yra komforto zona ir patiems gydytojams. „Daktarui tai ideali proga atvirai ir sąžiningai užsidirbti nepatiriant jokių pagundų ir žeminančių situacijų. Čia viską lemia gydytojo profesionalumas, jo kvalifikacija ir dėmesys ligoniui“, – sako prof. Uždavinys.
Privačioje institucijoje gydytojui lengviau planuoti savo darbą, dėl mažesnio operacinių apkrovimo netenka atšaukti jau suplanuotų operacijų. „Universiteto klinikose pasitaiko visokių situacijų. Per naktį dažnai atsiranda ligonis, kuriam reikia skubios operacijos, todėl tenka atidėti operaciją laukusiajam jos mėnesių mėnesius. Tai sukelia psichologinę įtampą ir ligoniui, ir gydytojui“, – nesklandumus prisimena prof. Uždavinys.
Prof. Sirvydis pabrėžia, kad pačios gydymo sąlygos – operacinės ir intensyvios slaugos palatos – tokios pat geros ir privačioje, ir valdiškoje ligoninėje. Tačiau vėlesniu, sveikimo, etapu privačiame centre ligoniams sudaromos nepalyginti geresnės sąlygos.
„Komfortas ligoniams čia kur kas didesnis. Ir tai sveikimo procesui turi didesnės įtakos, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“, – atkreipia dėmesį kardiochirurgas. Anot jo, po sunkių operacijų sveikstantiems ligoniams labai svarbi higiena, o ją užtikrinti palatose, kuriose įrengti dušai, temperatūros kontrolė, patogūs individualūs vonios kambariai, yra gerokai paprasčiau. Dėl to karščiavimų, neurozių, pooperacinių kliedėjimų, pūliavimų procentas privačioje ligoninėje yra minimalus.
Prof. Uždavinys priduria, kad sveikti padeda aukšto lygio medicines personalo priežiūra ir, žinoma, gera nuotaika, o ją pakelti lengviau komfortabilioje palatoje, kurioje ligonį bet kada gali slaugyti ir lankyti artimieji. Prie savijautos gerinimo prisideda ir dažnesni gydytojų vizitai, geras maistas bei poilsis neperpildytose palatose. Vokiškas pavyzdys
Talkindami verslui steigiant privačią kliniką, Lietuvos kardiochirurgai pasidomėjo vakarietiškais privačiosios medicinos pavyzdžiais. Iš visų lankytų šalių prof. Sirvydžiui labiausiai priimtinas pasirodė Vokietijos pavyzdys.
Šioje šalyje tiek valstybė, tiek patys ligoniai taip pat traktuoja ir privačias, ir valdiškas gydymo įstaigas. Jų dažnai vienų nuo kitų nė neatskirsi: visos įrengtos moderniai, personalas – paslaugus ir mandagus. Esmė ta, kad valstybė kiekvienai ligai diagnozuoti ar gydyti nustatytai kvotai leidžia laisvai „judėti“ paskui ligonį. Jei jis kreipiasi į universitetinę ligoninę, ši ir gauna už jo gydymą paskirtą valstybės dotaciją. Tačiau lygiai tokios pat valstybės nustatytos pinigų sumos sulaukia ir bet kuri ligonį priėmusi privačioji gydymo įstaiga. Todėl visos ligoninės Vokietijoje konkuruoja paslaugų kokybe, siekdamos pritraukti ligonius.
Privaloma sveikatos draudimo sistema vokiečiams taip pat leidžia pasirinkti įmokos dydžius ir nuo jų priklausantį aptarnavimo gydymo įstaigose komfortą.
„Pats gydymas – gydytojai, operacinės, aparatūra – tokia pat visiems. Tačiau apsidraudęs brangiau gauna komfortabilesnę palatą, gali pasirinkti operuojantį gydytoją“, – pabrėžia prof. Sirvydis. Brangaus draudimo poliso savininkas gali būti aptarnaujamas ir privačiojoje, ir valdiškoje ligoninėje – visose jose parengtos skirtingos aptarnavimo lygmens sistemos, priklausančios nuo paciento sumokamos priemokos dydžio.
„Bet patį gydymą visada ir visiems apmoka valstybė“, – akcentuoja tokią tvarką palankiai vertinantys VŠCC vyriausieji kardiochirurgai.
 Anot prof. Sirvydžio, taip aiškiai ir skaidriai sutvarkius sveikatos apsaugos sistemą, privačiajam kapitalui atsiranda akstinas investuoti į gydymo įstaigų statybą ir įrengimą, nes verslininkai gali iš anksto prognozuoti, kada atsipirks jų investicijos. „O valstybė, pati nieko neinvestuodama, gauna puikiausias ligonines savo piliečiams“, – teigiamą pavyzdį nurodo prof. Sirvydis.
Jam patrauklus ir dar vienas, lietuvio gydytojo akimis, labai moralus Vokietijoje galiojantis principas. Privatus ligonis gali gauti geresnę palatą, pasirinkti chirurgą, bet atsigulti į ligoninę jis gali tik sulaukęs savo laiko bendroje eilėje. Europos vidurkis
Lietuvoje galiojanti tvarka kur kas panašesnė į taikomą Didžiojoje Britanijoje. Ten valstybinėse ligoninėse besigydantiems pacientams apmokamos absoliučiai visos paslaugos, o privačioms institucijoms neskiriama jokių kvotų gydyti. Jos išsilaiko tik iš pasiturinčių privačių pacientų pinigų. Tiesa, tokių britų, palyginti su lietuviais, kur kas daugiau, todėl ir privačiosios medicinos įstaigų šioje šalyje nemažai. „Medicinos lygis ten geras, tačiau pacientų eilės valstybinėse ligoninėse – milžiniškos. Širdies operacijų tenka laukti po 5 metus. Eilių nėra tik privačiosiose įstaigose“, – pabrėžia prof. Sirvydis.
Dar kitoks – skandinaviškasis variantas. Švedijos, Norvegijos piliečiai sumoka tokius didelius mokesčius, kad vėliau, besigydydami, be jokių priemokų jie sulaukia tokio pat aukšto aptarnavimo lygio ir valdiškose, ir privačiose ligoninėse. Visos jos puikiausiai išsilaiko iš gydyti skirtų valstybės dotacijų.
Prof. Sirvydis atkreipia dėmesį, kad tinkamas sveikatos apsaugos sistemos organizavimas atsispindi ir gydymo paslaugų prieinamumo piliečiams rodikliuose. Štai Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse per metus 1 mln. gyventojų tenka apie 1,3 tūkst. širdies operacijų, Didžiojoje Britanijoje – apie 650 operacijų. Panašus skaičius tenka ir Lietuvai, pagal šį rodiklį esančiai maždaug Europos valstybių lentelės viduryje.
„Deja, tai kur kas mažiau, nei reikia. Taigi neišvengiamai formuojasibūtinų operacijų laukiančių pacientų eilės“, – apgailestauja kardiochirurgas. Pagelbėtų kvotos
Darius Jonutis, UAB „Kardiolita“ generalinis direktorius, informuoja, kad kvotas, skirtas pacientams gydyti, jo vadovaujama klinika pradėjo gauti tik nuo 2008 metų pabaigos. „Tai buvo gera pradžia. Tačiau dabar ir vėl, ko gero dėl sunkmečio, jų gauname labai mažai, ir, svarbiausia – visiškai neaiškūs jų skyrimo kriterijai, todėl nieko negalime planuoti iš anksto“, – apgailestauja privačios klinikos vadovas. Anot jo, šiais metais bendra metinė kvota sumažėjo apie 40%.
Jis pateikia paprastą pavyzdį. Kol „Kardiolitos“ nepasiekdavo valstybės kvotos, skirtos gydyti, čia per metus buvo operuojami 2−3 lietuviai. Praėjusiais metais, jau naudojantis kvotomis, čia operuota 30 Lietuvos piliečių. „Jei valdiškoms ir privačiosioms įstaigoms kvotos būtų skiriamos pagal tokį pat principą, dar didesnė dalis chirurginių paslaugų mūsų klinikoje taptų prieinamos daugeliui lietuvių. Jiems tereikėtų papildomai sumokėti už didesnį komfortą“, – sako Jonutis.
 Jis atkreipia dėmesį į dar vieną lietuviškos sistemos trūkumą. Valstybės išlaikomų ligoninių pastatai – valdiški, visa aparatūra, operacinės taip pat įrengtos už valstybės pinigus. O privačioje ligoninėje viskas įrengta už verslo lėšas.
„Įdiegus labai brangią, moderniausią įrangą po metų naudojimo ją jau reikia paremontuoti arba atnaujinti. Tai mes darome už savus, o valdiškos ligoninės – už valstybės pinigus. Todėl sąlygos konkuruoti – skirtingos“, – pabrėžia klinikos direktorius.
„Nepaisant to, jei kvotos būtų skiriamos pagal vienodus principus, mes būtume pajėgūs per metus operuoti dešimt kartų daugiau ligonių ir taip nuimti šią naštą nuo perpildytų universitetinių ligoninių pečių“, – vertina Jonutis.
„Lietuvos medicinos lygis labai aukštas, pagal paslaugų prieinamumą Europos mastu atrodome neblogai. Drąsiau įsileidus privačiąją mediciną, Lietuva atsidurtų tarp pirmaujančiųjų šalių, valstybei į tai neinvestuojant nė vieno lito“, – paprastą receptą siūlo prof. Sirvydis. Atidūs gydytojai ir drąsinanti šypsena
„Praėjusį rudenį aš visą mėnesį praleidau Vilniaus širdies chirurgijos centro „Kardiolita“     212-oje palatoje. Mano kasdienė aplinka – atidūs gydytojai, rūpestingos seselės, mane lydėjusi žmona, lašinės ir drąsinanti prof. Giedriaus Uždavinio šypsena.
...Iš tiesų, mano „Kardiolitoje“ praleistas laikas – tai ilgas, sudėtingas ir permainingas – kaip dažnai būna po širdies operacijų – sveikimo kelias. Mano operacija – tai koronarinių arterijų šuntavimas.
...Kodėl vos išgirdęs savo diagnozę nuskubėjau pirkti lėktuvo bilieto į reisą Kijevas−Vilnius? Vienas medicinos autoritetas primygtinai rekomendavo: širdies šuntavimo operaciją sėkmingai atliks ir Ukrainos medikai, o štai po operacijos garantuotai išgydys, rūpestingai ant kojų pastatys tik lietuviškoje „Kardiolitoje“. Šios klinikos operacinio gydymo rezultatai prilygsta geriausioms JAV ir Vakarų Europos ligoninėms.“
2009 metų liepa. Iš dėkingo paciento Ukrainos rašytojo ir žurnalisto Vladimiro Stadničenko laiško prof. Giedriui Uždaviniui.