vaistai.lt

Dirbtiniai saldikliai aspartamas, sacharinas ir sukralozė sukėlė pelėms gliukozės netoleravimą – o tai yra diabeto rizika – tikriausiai pakeisdami žarnyno florą. Ar taip nutinka ir žmonėms?

Eksperimentai parodė, kad dirbtiniai saldikliai gali sukelti gliukozės netoleravimą pelėms ir tikriausiai žmonėms, pakeisdami žarnyno bakterijas. Nors dirbtinius saldiklius – vienus plačiausiai naudojamų maisto priedų – dauguma maisto saugos reguliavimo agentūrų patvirtino kaip saugius žmonių vartojimui, tyrimą atlikę mokslininkai siūlo jų naudojimą peržiūrėti.

„Labiausiai šokiruoja, kad diabeto prevencijai skirtų saldiklių naudojimas iš tiesų galėjo prisidėti ir gal net skatinti šią epidemiją, kuriai turėtų užkirsti kelią,“ sako Eranas Elinavas iš Weizmann Mokslo instituto Rehovote, Izraelyje, vienas iš prižiūrėjusių kolegos Erano Segalo darbą.

Pramonės atstovai atkakliai su tuo nenori sutikti. „Klinikinių tyrimų dešimtmečiai rodo, kad nedaug kalorijų turintys saldikliai padeda kontroliuoti svorį, kai yra sveikos dietos dalis, ir padeda valdyti diabetą,“ sako Gavinas Partingtonas iš British Soft Drinks Association.

Kalorijų neturintys dirbtiniai saldikliai yra sintetinės cukraus alternatyvos, galinčios būti iki 20 000 kartų saldesnės. Jos nesuteikia kalorijų, kadangi mes jų negalime suvirškinti. Jų yra daugelyje maisto produktų, pavyzdžiui, dietiniuose gaiviuosiuose gėrimuose, grūdų dribsniuose ir becukriuose desertuose, bei dažnai būna sergančiųjų II tipo cukriniu diabetu rekomenduojamos dietos dalis.

Kai kuriems tyrimams parodžius, kad jie gali neigiamai veikti mūsų sveikatą, ilgus dešimtmečius saldikliai buvo kuo skrupulingiausiai tiriami. Taip atsirado keli pataisymai reguliavimo agentūrų vertinimuose. Tačiau, JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) tvirtina, kad dabar „visi patvirtinti didelio intensyvumo saldikliai buvo kruopščiai ištirti ir yra praktiškai užtikrinti, kad naudojant patvirtintomis sąlygomis, jie vartotojams nekenkia“.

Tačiau Segalui ir Elinavui nerimą kėlė tai, jog kai kurie tyrimai parodė esant ryšį tarp saldiklių naudojimo ir svorio priaugimo bei diabeto. Siekdamos ištirti šį priežastinį ryšį, jų komandos atliko eksperimentus. Pradėjo jie nuo vieno iš trijų plačiai naudojamų saldiklių – sacharino, sukralozės arba aspartamo – pridėjimo į sveikų jaunų pelių geriamąjį vandenį. Dozė atitiko maksimalią leistiną, FDA nustatytą dienos dozę žmonėms. Pelės, gėrusios saldiklius – kurių iki 5% sudarė aktyvus ingredientas, o likusi dalis buvo gliukozė – buvo palyginti su pelėmis, gėrusiomis gryną vandenį arba vandenį, papildytą vien gliukoze.

Po 11 savaičių tyrėjai patikrino visų graužikų toleranciją gliukozei, duodami daug gliukozės turinčio gėrimo ir periodiškai ėmė kraujo pavyzdžius. Įprastai kraujo tyrimai turėtų parodyti staigų pradinį gliukozės lygio padidėjimą, kuris mažėja, kai kūnas atsakydamas išskiria insuliną. Insulinas nurodo ląstelėms sunaudoti papildomą gliukozę energijai arba paversti riebalais. Kai šis procesas tampa neefektyvus, pasireiškia gliukozės netoleravimas, ir jis stipriai siejasi su II tipo diabetu.

Saldiklius vartojusių pelių kraujo gliukozės lygis pakilo aukščiau, nei visų kontrolinių grupių ir prieš grįždamas į normalų lygį, išsilaikė ilgiau. „Joms pasireiškė ženklus gliukozės netoleravimas, prilygintinas metabolinei ligai“, sako Segalas.

Segalas sako, kad dauguma dirbtinių saldiklių per virškinamąjį traktą pereina nesuvirškinti. Tai reiškia, kad pakliuvę į žarnyną, jie tiesiogiai veikia žarnyno bakterijas. Kadangi maistas gali pakeisti šių bakterijų sudėtį, tyrėjai susidomėjo, arbakterijų sudėties pokyčiai gali sukelti gliukozės netoleravimą.

Antrasis bandymas, kuriame naudotas sacharinas, tai patvirtino. Išvalius graužikų žarnyną nuo bakterijų antibiotikais, visi gliukozės netoleravimo pasireiškimai pelėse dingo. Kitaip tariant, nėra bakterijų, nėra gliukozės lygio reguliavimo problemų.

Kiti eksperimentai šią išvadą patvirtino. Pavyzdžiui, kai mokslininkai sachariną naudojusių pelių žarnyno bakterijas perkėlė pelėms, kurių žarnyne bakterijų nebuvo, šios buvusios sveikos pelės ėmė netoleruoti gliukozės. Panašūs transplantai iš gliukozės turintį vandenį gėrusių pelių neigiamo poveikio nepadarė.

Tai kas čia vyksta? Kai komanda išanalizavo žarnyno bakterijas prieš eksperimentą ir po, saldiklius vartojusių pelių žarnyne užfiksavo kelių skirtingų tipų bakterijų pagausėjimą. Segalas teigia, kad šios bakterijos ankstesniuose tyrimuose jau buvo susietos su žmonių nutukimu.

POVEIKIS ŽMONĖMS

Bet ar gali rezultatai su pelėmis būti ekstrapoliuojami žmonėms? Norėdama tai išsiaiškinti, komanda ištyrė 381 žmogaus duomenis. Jie rado sąsają tarp gliukozės netoleravimo ir saldiklių naudojimo. „Bet galima teigti, kad gal šie žmonės pirma priaugo svorio ir jiems pasireiškė tokie metabolinio sindromo aspektai, kaip gliukozės netoleravimas, ir siekdami tam pasipriešinti, jie ėmė naudoti saldiklius,“ sako Elinavas.

Norėdama tai ištirti, komanda paprašė septynių sveikų žmonių, šiaip jau nenaudojančių saldiklių, valgyti maksimalią kasdienę FDA leidžiamą sacharino dozę. 68 kilogramų žmogui tai yra 3-4 saldiklio pakeliai, 3 kartus per dieną.

Penktą dieną, keturiems iš septynių žmonių gliukozės toleravimas ženkliai sumažėjo, tuo tarpu kitiems trims jokie pokyčiai nepasireiškė. Tyrimai parodė, kad į saldiklius sureagavusiųjų žarnyno bakterijos skyrėsi nuo tų, kurie nesureagavo. Negana to, keturių sureagavusiųjų žarnyno bakterijos, panaudojus saldiklius, pakito stipriai, tuo tarpu nesureagavusiųjų – praktiški nepakito.

Norėdama parodyti, kad vaidmenį vaidina bakterijų pokyčiai, komanda dviejų suregavusiųjų ir dviejų nesureagavusiųjų ekskramentus transplantavo sterilioms pelėms. Tik sureagavusiųjų žmonių bakterijas gavusioms pelėms išsivystė gliukozės netoleravimas (Nature, DOI: 10.1038/nature13793).

Segalas sako, kad didėjantis saldiklių sunaudojimo augimas – drauge su kitais svarbiai žmonių maitinimosi pokyčiais – sutapo su dramatišku nutukimo augimu ir pasauline diabeto epidemija. Jis taip pat mano, kad saldikliai tiesiogiai prisideda prie epidemijos, kovai su kuria jie buvo sukurti.

Ailbhe Fallon, Ajinomoto Sweeteners Europe, vieno iš didžiausių pasaulyje aspartamo gamintojų atstovas, tokią išvadą atmeta. Mokslo bendruomenė autorių nuomonės nepalaiko, sako Fallonas.

Tarptautinė saldiklių asociacija (ISA) griežtai atmeta tyrime išsakytus teiginius: „Yra daugybė mokslinių duomenų, aiškiai rodančių, kad nedaug kalorijų turintys saldikliai nesusiję su padidėjusia nutukimo ir diabeto grėsme, kadangi jie nedaro poveikio apetitui, kraujo gliukozės lygiui ar svorio augimui. Kaip parodė gausūs recenzuoti tyrimai, suteikdami saldumą be kalorijų, saldikliai gali padėti valdyti svorį ir jais gali mėgautis sergantieji diabetu.“

„Mes jokiu būdu nemanome, kad remdamiesi šiuo tyrimu, galėtume teikti tiesiogines dirbtinių saldiklių naudojimo rekomendacijas,“ sako Elinavas. „Norime būti itin atsargūs. Bet faktas, kad per penkias dienas sukėlėme gliukozės netoleravimo lygį, prilygstantį metaboliniam sutrikimui, turėtų bent jau būti ženklas vyriausybinėms agentūroms iš naujo įvertinti neprižiūrimą dirbtinių saldiklių vartojimą.“

MAISTAS APMĄSTYMUI

„Tai iš tiesų svarbus darbas,“ sako Susan Swithers iš Purdue universiteto, West Lafayette'e Indianos valstijoje. „Visada sunku daryti tiesiogines ekstrapoliacijas žmonėms, bet jie suteikia šiek tiek duomenų, kad tas pats efektas pasireiškia ir žmonėms, o tada rezultatus grąžina gyvūnams – tai buvo protinga.“

Naveedas Sattaras iš Glasgow universiteto, JK, atsargesnis, sakydamas, kad gyvūnų duomenys ne visada atspindi žmonės vykstančius procesus. „Turimi epidemiologiniai duomenys nenurodo reikšmingo ryšio tarp dietinių gėrimų ir diabeto rizikos, tuo tarpu daug cukraus turintys gėrimai su didesne diabeto rizika susiję. Šie duomenys nepriverstų manęs rinktis cukraus turinčių gėrimų vietoje dietinių.“

This article appeared in print under the headline „Sweeteners linked to glucose intolerance“