vaistai.lt

Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos korpuso konferencijų salėn rinkose ne tik medikai, bet ir šalies politikai, visuomenės veikėjai, medicinos įstaigų vadovai. Rinkosi sveikinti ir dėkoti 90 metų šventusį gydytoją urologą, medicinos mokslų daktarą Alfonsą Stakėną, jo žmoną Aleksandrą Stakėnienę. „Tam mes ir gyvename, kad vienas kitą mylėtume, pažintume, gerbtume“, – dėkodamas susirinkusiems tarsi apibendrino ne tik šventės, bet ir gyvenimo prasmę ilgametis gydytojas, gilų pėdsaką palikęs net tik medicinos, bet ir miesto visuomenės gyvenimo brydėje.

Nelengva kelio pradžia

„Tėvas nutarė sudaryti sąlygas man mokytis toliau. Nutariau per vienerius metus pasirengti, „peršokti“ per penktą ir šeštą skyrių ir eksternu laikyti stojamuosius egzaminus į gimnazijos pirmą klasę. Išvykau mokytis pas tėvo giminaitį, kuris rengė mokinius stoti į gimnaziją“.

(Iš A. Stakėno knygos „Daktaro druska“)

Gydytojo Alfonso Stakėno mokiniai bei darbų pratęsėjai Urologijos skyriaus vedėjas Tonaras Bekeris, dr. Linas Juodelė bei marti Ramutė Stakėnienė, skaičiusi ištraukas iš A. Stakėno knygos „Daktaro druska“, susirinkusiems papasakojo nelengvą gyvenimo kelią.

Gimė Alfonsas Stakėnas 1925 metais vasario 8 d. Papiškių kaime, netoli Čedasų (Rokiškio apskritis). 1944 metais baigė Kupiškio gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą.

1945 metais buvo sulaikytas saugumo ir įkalintas Lukiškių kalėjime. Po ilgų tardymų buvo išvežtas į Vorkutą. Kelionė buvusi ilga ir varginanti, tad ne visiems pavyko ją įveikti.

Namiškiai net nežinojo, kur dingo sūnus. Po devynių mėnesių, praleistų lageryje, buvo išleistas ir grįžo į Lietuvą. Kelionė trukusi dvi savaites, kurias teko įveikti pakeleivingomis transporto priemonėmis. „Grįžusį namo namiškiai vos pažino, nes buvo suvargęs, išsekęs, nuplyšęs. Šeima mielai priėmė, tačiau pačiam daktarui iškilo problema – ką daryti toliau“, – pasakojo T. Bekeris nelengvą kolegos gyvenimo istoriją, kurią vaikystės prisiminimais papildė ir Ramutės Stakėnienės, sūnaus Virgio Stakėno žmonos, skaitomos ištraukos, kuriomis papasakota ir apie sunkų tėvų, užauginusių keturis vaikus, gyvenimą, ir apie piemenėlio dalią, tekusią vaikystėje.

Mokslas keitė gyvenimą

„Vėl nauji vargai. Visiems knietėjo, kur buvau dingęs ir kodėl vėl studentas. Patyriau tuo metu daug nepasitikėjimo tarp akademinio jaunimo. Tai buvo 1946 m. Mėgau studijas. Į politinę veiklą stengiausi neįsitraukti“.

(Iš A. Stakėno knygos „Daktaro druska“)

Alfonsas Stakėnas devynis mėnesius buvo praleidęs lageryje, tad ir pats labai abejojo, ar jį priims atgal į universitetą. Bet buvo priimtas ir tęsė mokslus, kurie ir atvėrė vartus į kitokį gyvenimą.

Universitete Alfonsas buvo aktyvus studentų mokslinės draugijos veikloje, mokėsi gerai, kolegos dažnai kreipėsi pagalbos. 1952 metais baigė Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. Absolventui buvo pasiūlyta įsidarbinti universiteto chirurgijos katedroje, tačiau jis pasirinko kitą kelią – išvyko dirbti į Šiaulius ir įsidarbino Šiaulių ligoninėje chirurgu.

Teko dirbti ir chirurgijoje, ir traumatologijoje, ir terapijoje. Stropiam ir atsakingam gydytojui 1956 metais buvo skirtos Šiaulių miesto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo pareigos. Šiame poste daktaras dirbo 17 metų. Per tą laikotarpį buvo baigiamas statyti Tuberkuliozės dispanseris, plečiamas odos dispanseris, plečiamas Psichoneurologijos dispanseris, atidarytas Onkologijos dispanseris, 1975 metais pradėti statyti Gimdymo namai.

Tas laikotarpis, pasak pranešėjo, pasižymėjo labai dideliu pačios medikų visuomenės pakilumu. Kiekviename kolektyve buvo saviveikliniai ansambliai, buvo labai populiarios medikų sporto šventės, kuriose solinezantas taip pat aktyviai dalyvavo.

Urologijos pradininkas

„Respublikinėje Šiaulių ligoninėje atidaromas Urologijos skyrius ir turiu eiti ne pagrindines šio skyriaus vedėjo pareigas. Kadangi daugiau parengtų urologų Šiaulių mieste nebuvo, man teko pirmajam organizuoti tą sunkų darbą, teikti pagalbą Šiaulių miesto ir krašto žmonėms. Šias pareigas ėjau 41 metus – iki 1999-ųjų. Girdėjau kalbant, kad tai lyg ir rekordas…“

(Iš A. Stakėno knygos „Daktaro druska“)

1959 metais gydytojas išvažiuoja į specializaciją Leningrado urologijos klinikoje. Jam grįžus iš šios specializacijos, ligoninėje pradedami taikyti specifiniai tyrimai, nauji gydymo metodai. Iškyla poreikis ligoninėje steigti Urologijos skyrių.

Tiesa, urologas tada buvo tik vienas – A. Stakėnas, jam talkininkaudavo chirurgai. Akivaizdu, jog laikotarpis buvo sunkus. 1959 metais atidaromas 30 vietų Urologijos skyrius.

Dirbti daktarui teko intensyviai. A. Stakėnas buvo ne tik Urologijos skyriaus vedėjas, bet ir miesto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas. Gydytojas ankstų rytą atvykęs į ligoninę vizituodavo ligonius, tada eidavo į Sveikatos skyrių, iš kur po pietų vėl grįždavo į Urologijos skyrių.

Urologijos skyriui daktaras vadovavo 41-erius metus. Pradžioje trūko instrumentų, trūko žinių. Besikuriančiose rajonų ligoninėse visiškai nebuvo tos srities specialistų.

Vien darbu daktaras neapsiribojo – 1966 metais A. Stakėnas pradeda rašyti disertaciją tema „Prostatos adenomos gydymo rezultatai“. 1968 metais disertacija buvo apginta. Nepriklausomybės metais darbas buvo nostrifikuotas ir daktarui suteiktas medicinos mokslo daktaro vardas.

Šiaulių ligoninės chirurgai pradeda labai aktyviai rašyti straipsnius į šalyje populiarius medicinos leidinius, dažnai rengia konferencijas. „Buvo toks laikotarpis, kai mes jautėme daktaro priespaudą: kiekvienam buvo paskirta tema, turėjome rinkti literatūrą, medicininius atvejus, ir rašyti straipsnius į medicinos spaudą arba dalyvauti konferencijose“, – pasakoja T. Bekeris.

Pats daktaras A. Stakėnas taip pat labai aktyviai rašė straipsnius: išspausdinti 39 jo straipsniai bei patvirtinta 30 racionalizacinių pasiūlymų. Daktaro iniciatyva buvo parengtos ir išleistos 8 ligoninės gydytojų mokslinių darbų knygos.

Veikla už ligoninės durų

„Dirbau labai įvairiais laikotarpiais: kai klestėjo leninizmas, Chruščiovo epochoje, brežneviadoje, „nuskriaustųjų“ – Andropovo ir Černenkos desperatiškuose intarpuose, Gorbačiovo perestroikoje. Galų gale prasidėjo Lietuvos atgimimas, sužadinęs kiekvieno patriotinius jausmus. Manau, žmonėms atidaviau, ką galėjau, – viską. Sau palikdamas labai nedaug“.

(Iš A. Stakėno knygos „Daktaro druska“)

Daktaras A. Stakėnas apie 20 metų dėstė chirurgiją medicinos mokykloje, kur pasižymėjo kaip reiklus dėstytojas, vertinamas felčerių kelią pasirinkusių moksleivių.

1999 metus Jungtinių Tautų organizacija paskelbė pagyvenusių žmonių metais. Tais metais įsteigtas Trečiojo amžiaus universitetas, kurio filialas įsikūrė ir Šiauliuose. Daktaras Stakėnas devynerius metus buvo šio universiteto rektoriumi. Už šią veiklą 2000 metais jam suteiktas Šiaulių miesto Garbės piliečio vardas. 2002 m. A. Stakėnui įteiktas Lietuvos kario savanorio medalis. 2007 m. apdovanotas Lietuvos vietinės rinktinės garbės kryžiumi. 2011 metais Alfonsui Stakėnui suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir įteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklas – aukščiausias apdovanojimas, kurį Medicinos darbuotojų dienos proga labiausiai nusipelniusiems gydytojams įteikia LR sveikatos apsaugos ministras.

Pasak Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinio direktorius Petro Simavičius, žmogus, paaukojęs savo gražiausius, darbingiausius, prasmingiausius gyvenimo metus mėgiamam darbui, tampa ne tik savo profesijos virtuozu, bet ir nusipelniusia visuomenėje asmenybe. Ypač, kai dirbti tenka gydytojo darbą, kurio pašaukimas – padėti žmogui, kai jam ypač sunku.

„Šiandien 90 metų gyvenimo jubiliejų švenčiantis gydytojas Urologas Alfonsas Stakėnas - būtent toks: aukštai vertintas profesinėje srityje teikiant ligoniams kvalifikuotą medicinos pagalbą, didžiulių nuopelnų sulaukęs už miesto sveikatos apsaugos sistemos organizavimą, ligoninės Urologijos skyriaus kūrimą bei kitus nuopelnus ir darbus“, – teigia gydymo įstaigos vadovas, ypač vertinęs gydytojo pastovumą, nuoseklumą, ryžtingumą aukotis ne tik žmonių sveikatos labui, bet ir reprezentuoti gydymo įstaigą pačiu aukščiausiu lygiu.

„Todėl ir lenkiamės šiandien garbingam gydytojui už jo nepriekaištingai baltą chalatą – ne tik kasdienį medikų drabužį, bet ir veiklos simbolį, kuriame tarsi ir atsispindi kiekvieno mūsų šventa pareiga aukotis sergančiam ir padaryti viską, kas yra gydytojo jėgoms, kaip ir prisakė medicinos tėvas Hipokratas. Iškilti iki profesinės aukštumos ir būti arti žmogaus – tokiam pasiekimui iš tiesų reikia gilios gyvenimo patirties. Alfonsas Stakėnas kaip reta matė kiekvieną skyriuje gydomą žmogų, analizavo jo sveikatą ir pagalbos galimybes“, – nestokojo gydymo įstaigos vadovas padėkų ir teigė, jog labiausiai norisi dėkoti šiandien už tai, kad gydytojas tebėra šalia mūsų, už tai, kad galime didžiuotis neeilinio gydytojo gyvenimu, kuris suguldytas į knygą „Daktaro druska“ ir yra puiki pamoka kiekvienam. Nuo piemenėlio su botagėliu rankose užaugęs žmogus – didelių žmogaus galimybių įrodymo pavyzdys.

Džiaugiamės ir didžiuojamės

„Gydytojo darbas – ne eilinis. Jis dažnai kviečiamas prie ligonio lovos ir dieną, ir naktį, ir savaitgaliais, ir per šventes. Ne kiekvienas gali taip pasiryžti. Apsisprendžiau atlikti šią šventą pareigą, būti šalia ligonio. Tarp besikreipiančių buvo žmonių, kurie buvo tarsi netoleruojam. Buvo „draugų“, perspėjančių, kam juos gydau. Tokiems atsakydavau „Esu gydytojas – privalau padėti“.

(Iš A. Stakėno knygos „Daktaro druska“)

90 metų jubiliejaus proga gydytojas dr. Alfonsas Stakėnas sulaukė ne tik daugelio žmonių dėmesio, bet ir dėkingumo. Jam įteiktas LR Sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės padėkos raštas garbingo jubiliejaus proga už medicinos mokslo plėtojimą, jaunosios kartos ugdymą.

Padėką už nuopelnus medicinai ir atsidavimą darbui įteikė ir Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinis direktorius Petras Simavičius bei dovanojo krėslą.

„Kalbant apie daktarą Alfonsą Stakėną, šis žodis įgauna tikrąją prasmę. Nežinome, kad kas blogai apie jį atsilieptų“, – kalbėjo Lietuvos Seimo narys Edvardas Žakarius ir įteikė Lietuvos Respublikos Seimo padėką, pasirašytą Seimo pirmininko pavaduotojo Gedimino Kirkilo.

„Jūsų profesinis kelias paženklintas pačiais garbingiausiais ženklais. Jūsų pastangomis ne tik Šiaulių krašte, bet ir visoje Lietuvoje urologija sparčiai žengė į priekį. Esate ryškus pavyzdys visai medikų bendruomenei. Prasmingos ir gražios kasdienybės“, – linkėjo LR Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. Ministro pirmininko patarėjas Antanas Vinkus įteikė jubiliatui dovanų laikrodį ir pasakė šventinę sveikinimo kalbą.

Šiaulių meras Justinas Sarnauskas pastebėjo, jog Daktaras ligoninę laiko savo antraisiais namais, bet reguliariai lankosi ir savivaldybėje. „Svarbiausia, kad žmonės, dirbantys kantrų, kruopštų darbą, būtų pastebėti. Buvo laikas daktarui būti rūpintojėliu, dabar laikas turėti šalia savęs Rūpintojėlį ir matyti jį“, – kalbėjo miesto vadovas ir įteikė padėką bei tautodailininkų išdrožtą Rūpintojėlį.

Gražių žodžių jubiliatui nepagailėjo ir Šiaulių Vyskupas Eugenijus Bartulis, akademikas, vaikystės draugas Lonardas Kairiūkštis. „Teko didelė laimė kartu augti, bet, Alfonsai, gyvenime visada buvai kelrodis, šviesulius, tu esi mano mokytojas, gerbėm tave, tavo tėvus, brolius, kurie visi yra širdyje ir už ką esu dėkingas gyvenimui“, – kalbėjo akademikas.

„Ačiū“ daktarui tarė ir Šiaulių miesto garbės pilietis Kazimieras Šavinis , Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto rektorė Asta Damkuvienė bei kiti garbinti svečiai, kolegos, draugai, pasekėjai, artimieji.

„Nelengva praeiti buvo tokį kelią sudėtingą, nelengva pasiekti tokius rezultatus“, – patikino ir pats daktaras A. Stakėnas, dėkodamas susirinkusiems į šventę.