Ką laikyti nanomaistu: didelė problema mikroskopinėje erdvėje

Plombyras be riebalų, tačiau toks pat skanus kaip ir riebalinis, kepimo aliejus su vitaminu C arba duona su žuvų taukais, tačiau be žuvies kvapo. Šių „maisto produktų“ dar nėra parduotuvėse, tačiau jų paragauti jau galima su nanodalelėmis eksperimentuojančiose laboratorijose. Pagal ES taisykles, jei produkto sudėtyje yra dirbtinai sukurtų nanomedžiagų, jos turi būti aiškiai nurodomos etiketėje. Europos Komisija pasiūlė naują šių medžiagų apibrėžimą, tačiau Europos Parlamentas kovo 12 dieną jam nepritarė. Kodėl?

Nanodalelės – tai mikroskopinio dydžio dalelės, kurių matmenys paprastai nesiekia 100 nanometrų (nm).

Jei nanodalelė būtų tokio pat dydžio kaip futbolo kamuolys, spurga taptų tokia pat didelė kaip Jungtinė Karalystė.

Dėl mikroskopinio dydžio šios dalelės lengviau įsiskverbia į žmogaus kūną ir pasižymi skirtingomis fizikinėmis ir cheminėmis savybėmis lyginant su stambesnėmis tos pačios medžiagos dalelėmis. Pavyzdžiui, jos greičiau reaguoja bei labiau traukia viena kitą.

Eksperimentuojant su nanodalelėmis bei panaudojant šias ir kitas, dažnai netikėtas, jų savybes galima keisti maisto skonį, spalvą, kvapą, tekstūrą ar energinę vertę.

Dabar galiojančiose maisto ženklinimo taisyklėse dirbtinai sukurta nanomedžiaga apibrėžiama kaip sąmoningai gaminama medžiaga, kurios vienas ar daugiau matmenų ne didesnis kaip 100 nm.

Komisija pasiūlė patikslinti šią apibrėžtį: nanomedžiaga laikoma medžiaga, kurioje nanodalelės (1–100 nm) sudaro bent 50 proc. visų jos dalelių.

Europarlamentarų nuomone, šis apibrėžimas yra per siauras, kadangi jį taikant nebūtų ženklinami šiuo metu rinkoje esantys maisto priedai, galimai turintys nanodalelių. Be to, Europos maisto saugos tarnyba rekomendavo taikyti mažesnį nanodalelių skaičiaus slenkstį – 10 proc.

Europarlamentarai paragino Komisiją pateikti naują nanomedžiagų apibrėžtį, kuri atsižvelgtų į Parlamento poziciją.

Europos Parlamento informacija

Informacija iš:

Image: FreeDigitalPhotos.net