vaistai.lt

Kompiuteriniai ar vaizdo žaidimai jau senokai tapo vienu iš populiariausių laisvalaikio praleidimo būdų. Tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Pagal 2010-2011 metų JAV statistikos duomenis, vidutinis tokio žaidėjo amžius – 34 metai. Didžiausią žaidėjų dalį sudaro 18–49 metų asmenys. Vidutinė žaidėjo patirtis – 12 metų.

Kas ir kiek laiko žaidžia

Jei kalbėtume apie laiką, praleidžiamą virtualiame žaidimo pasaulyje, Vakarų Europoje ir JAV mergaitės kompiuterinius žaidimus žaidžia vidutiniškai po 5-6 valandas per savaitę. Berniukai tam skiria du kartus daugiau laiko – po 13 valandų per savaitę. Paprastus ar vidutinio sudėtingumo žaidimus perkanda ir 2-5 metų vaikai. Kasdien žaisdami juos, vaikai praleidžia apie 28 minutes.

Jei manote, kad lietuviai gerokai atsilieka nuo kitų Europos valstybių ar nuo JAV – labai klystate. Daugiau nei pusė 18–25 metų jaunuolių Lietuvoje savo laisvalaikį paįvairina kompiuteriniais žaidimais. Penktadalį žaidėjų sudaro suaugusieji nuo 36 iki 64 metų. Naujosiomis technologijomis domisi ir vyresniosios kartos atstovai nuo 64 metų. Jų yra net 7 proc. Tiesa, neakcentuotas tokios veiklos dažnumas ir ilgumas.

Skatina agresiją?

Statistika teigia ir tai, kad daugelis tėvų riboja ir kontroliuoja laiką, kurį jų vaikas ar vaikai skiria vaizdo žaidimams. Čia įtakos turi vis dar gajus įsitikinimas, kad kompiuteriniai žaidimai skatina agresiją, žiaurumą, slopina vaikų socialinių įgūdžių vystymąsi, blogina mokslo rezultatus, sukelia tam tikrų psichologinių problemų. Visgi į televizoriaus žiūrėjimą, naudojimąsi internetu ar kitas panašias veiklas tėvai linkę žiūrėti atlaidžiau, todėl jos ribojamos mažiau.

Negatyvi nuomonė apie kompiuterinius žaidimus pradėjo formuotis po moksleivių smurto ir agresijos protrūkių mokyklose JAV. Daugelis tokių agresorių valandų valandas leisdavo prie kompiuterio ekrano, įnikę į „šaudymo – gaudymo“ pasaulį, tad priežastinis ryšys atrodė gana logiškas.

Ar baimės pagrįstos?

Prasidėjo įvairūs eksperimentai ir tyrimai, siekę atrasti ir įrodyti dar daugiau neigiamų vaizdo žaidimų poveikių. Tokių tyrimų per 40 vaizdo žaidimų gyvavimo metų būta apie 300. Ir tik pastarąjį dešimtmetį įvyko esminis lūžis – po truputį pradėta domėtis teigiamu šių žaidimų poveikiu. Daugiau dėmesio kreipiama į tėvų bendravimą su atžalomis, auklėjimą, o ne veiksmo, stimuliacinių, nuotykių, strateginių ir kitokių žaidimų poveikį vaiko raidai. Psichologai, sociologai ir kiti specialistai iš įvairių pasaulio kampelių suvienijo jėgas, kad išsiaiškintų, ar baimės dėl vaizdo žaidimų pagrįstos.

Pirmas išaiškėjęs dalykas – per 40 kompiuterinių žaidimų metų vaikų įvykdytų kriminalinių nusikaltimų Jungtinėse Valstijose sumažėjo, o ne padaugėjo. Be to, prieita ir prie kitų kompiuteriniams žaidimams palankių išvadų.

Lavinama mąstysena

Viskonsino psichologė C. Shawn Green teigia, kad vaizdo žaidimai keičia mūsų smegenis. Lygiai taip pat, kaip mokymasis skaityti, groti pianinu, kitos kalbos mokymasis. Arba kitas pavyzdys – visi žinome, kad sportuojant stiprinami raumenys. Štai sutelkto dėmesio bei žaidžiant išsiskiriančių mediatorių derinys stiprina nervų sistemoje vykstančius procesus, ryšius tarp neuronų.

Daugelyje vaizdo žaidimų tam, kad juos laimėtum, turi intensyviai mąstyti, ieškoti logiškų sprendimų, greitai reaguoti į susidariusią situaciją.

Žaidžiant kompiuterinius žaidimus su vadinamosiomis konsolėmis, gerėja motorika, koordinacija, lavėja smegenų geba apdoroti informaciją iš skirtingų šaltinių. Tobulėja žmogaus pastabumas detalėms.

Šiuolaikiniame pasaulyje aktualu tai, kad žaidžiant lavinami planavimo, išteklių valdymo įgūdžiai.

Strateginiai žaidimai išmoko taktikos, lankstumo, gebėjimo efektyviai reaguoti į greitai besikeičiančią situaciją.

Realistiški veiksmo žaidimai išmoko analizuoti, įvertinti situaciją, greitai priimti sprendimą. Ročesterio universiteto (Niujorkas) bendruomenė iškėlė prielaidą, kad stresinės situacijos ir įvykiai veiksmo žaidimuose (pavyzdžiui, mūšiai, priešo atakos) išmoko žmogų kovoti su nenumatytomis stresinėmis situacijomis ir realiame gyvenime. Pasiūlytas net specialus kompiuterinis projektas, padedantis ruošiant karius ar chirurgus. Specialistus, kurie teisingus sprendimus privalo priimti greitai. Tame pačiame universitete nustatyta, kad žmonės, kurie žaidžia kompiuterinius žaidimus, gali priimti sprendimus 25 proc. greičiau tuo pat metu neprarasdami kruopštumo ir atidumo.

Kas svarbu jauniesiems žaidėjams ir jų tėvams? Žaidžiant lavėja skaitymo ir net matematiniai įgūdžiai. Žaidėjai priversti kruopščiai sekti instrukcijas, išskirti ir apdoroti jiems reikalingą informaciją iš žaidimo teksto. Matematiniai įgūdžiai svarbūs norint laimėti žaidimus, kurių eiga priklauso ir nuo išteklių valdymo. Taip pat galvosūkių pobūdžio žaidimuose.

Vaizdo žaidimai netgi gerina atmintį, koncentraciją, skatina kūrybiškumą, gali padėti išmokti užsienio kalbų. Socialiniai žaidėjo įgūdžiai, jei jis žaidimui neskiria kone viso laisvo laiko, taip pat neturėtų nukentėti. Priešingai. Šiuo metu rinkoje apstu žaidimų, sujungiančių žaidėjus iš viso pasaulio. Jie priversti bendrauti ir bendradarbiauti, kooperuotis tarpusavyje, ieškoti sprendimų. Skirtingos šalys, žemynai, rasės ir lytys susitelkia į vieną tikslą ir veikia kartu. Galime teigti, jog tokiu būdu keliamas ir tolerancijos vienas kitam lygis. Bendradarbiavimo ir komandinės dvasios savybės vėliau panaudojamos ir realiame gyvenime.

Malšina stresą, gerina pasitikėjimą savimi

Priešingai nei manyta iki šiol, vaizdo žaidimai neretai padeda šalinti stresą, nuovargį, numalšina pyktį, įtampos sukeltą spaudimą galvoje. Viskas tik todėl, kad susitelkus į tikslą, vykdant užduotis, trumpam pamirštamas aplinkinis pasaulis, rūpesčiai mokykloje, darbe, atsipalaiduoja nervų sistema. Tai aktualu tiems žmonėms, kurie neigiamų emocijų negali arba nemėgsta išlieti sportuodami.

Dar daugiau, vaizdo žaidimai padeda kompleksuotiems, savimi nepasitikintiems žmonėms pelnyti daugiau pasitikėjimo. Įveikiant užduotis, įgyjant daugiau įgūdžių, kopiant į aukštesnius žaidimo lygmenis, kyla savivertė. Ne taip jautriai reaguojama į nesėkmes tiek virtualiame, tiek realiame gyvenime.

Įdomu ir tai, jog kuriami ne tik su kovomis, ginklais susiję, bet ir pažangūs edukaciniai žaidimai. Pastarieji gali išmokyti vaikus sveikos mitybos, padeda senjorams išlaikyti emocinį stabilumą ir gerinti smegenų funkcijas. Taip pat supažindina žmogų su klimato kaitos ar oro užterštumo problemomis ir t.t.

Štai Bostono vaikų ligoninėje taikoma vaizdo žaidimų terapija. Jos metu pykčio problemų turintys vaikai mokomi suvaldyti savo emocijas.

Kita medalio pusė

Žinoma, kompiuteriniai žaidimai turi ir neigiamą pusę. Ypač tuomet, kai užmirštamas saikas.

Jei grįžtume prie žiaurumo ir agresijos, įrodyti vien žaidimų įtaką padidėjusiam paauglio agresyvumui ganėtinai sunku. Juk kompiuterinius žaidimus žaidžia daugybė paauglių. Lygiai taip pat, kaip ir daugybė paauglių žiūri televiziją, klausosi trankios muzikos ir daro daugybę kitų kasdieninių dalykų. Tikėtina, kad paauglio emocijos, kurios sukilo bežaidžiant, dar kurį laiką išliks ir pasibaigus žaidimui, tačiau žiaurumas, pyktis ir agresija bei nusikalstamas elgesys – kur kas sudėtingesnis dalykas nei kompiuterinių žaidimų išraiška.

Socialinė izoliacija įmanoma, jei žaidėjas skiria didžiąją dalį savo laisvo laiko ir pamiršta visus kitus egzistuojančius laiko leidimo būdus, tarp jų – ir buvimą su draugais.

Priklausomybė nuo žaidimų, žinoma, blogina ir mokslo rezultatus. Valandų valandas žaidžiantys vaikai gauna mažesnius pažymius, dažniau konfliktuoja su mokytojais ir kitais vaikais.

Tikėtina, jog nukentės ir vaiko, paauglio ar suaugusiojo žaidėjo sveikatos būklė. Užkandžiai prie kompiuterio ar greitas maistas pertraukėlių tarp žaidimų metu – pirmas žingsnis į nutukimą. Kaip ir fizinio krūvio stoka. Beje, judėjimo stoka sukelia ir raumenų silpnumą, judėjimo organų ligas. Žaidimams aukojamos miego valandos perauga į nuovargį, mažina emocinį stabilumą. Skundžiamasi dėmesio, koncentracijos stoka, atminties problemomis, pykčio protrūkiais.

Patarimai tėvams

Pirmiausia, turbūt nereikia net minėti, – būkite mylintys, dėmesingi tėvai, pažinkite savo vaiką. Parinkite jam tinkamiausią žaidimą pagal amžių, būdo bruožus, interesus. Nuolat priminkite ir skatinkite vaiką užsiimti ir kita veikla – knygomis, sportu, menu, žaidimais lauke su kitais vaikais. Prieš įsigydami žaidimą, perskaitykite jo aprašymą, atkreipkite dėmesį į amžiaus grupę, kuriai jis rekomenduojamas (naudinga informacija tėvams – čia), patys išbandykite. Įvertinkite žaidimo turinį, pasikalbėkite su draugais apie žaidimus, kuriuos žaidžia jų vaikai.

Pažaiskite išrinktus žaidimus su vaiku kartu.

Ribokite vaizdo žaidimų laiką, aptarkite galimus kompiuterinių žaidimų pavojus su vaiku, aiškiai išdėstykite argumentus, kodėl nenorite, kad vienas ar kitas žaidimas būtų žaidžiamas jūsų šeimoje.

Stebėkite, ar nesikeičia vaiko elgesys, ar nenukenčia mokslo rezultatai.

Šaltiniai
Adachi, P. J. C., & Willoughby, T. (2012). Do video games promote positive youth development?Journal of Adolescent Research.
Durkin, K., & Barber, B. (2002). Not so doomed: Computer game play and positive adolescent development. Applied Developmental Psychology
Ferguson, C. J., & Rueda, S. M. (2010). The hitman study: Violent video game exposure effects on aggressive behavior, hostile feelings, and depression. European Psychologist