vaistai.lt

Spalio 15 dieną Kroatijos valdžia leido naudoti marihuaną medicininiais tikslais. Legalizacija įvyko po visuomeninės kampanijos, prasidėjusios po to, kai buvo sulaikytas išsėtine skleroze sergantis pacientas, naudojęs marihuaną skausmo malšinimui. Dabar narkotikas gali būti skiriamas medicininiais atvejais, susijusiais su išsėtine skleroze, epilepsija, vėžiu ir AIDS. Naudojimo periodas apribotas iki 30 dienų, ir bendras per tą laiką įsigytos marihuanos kiekis negali viršyti 7,5 g.

Taip Kroatija prisijungė prie Europos vienaip ar kitaip leidžiančių naudoti marihuaną medicininiais tikslais. Įstatymai ir teisėtvarka šiuo klausimu ES labai įvairi. Iš formalaus požiūrio taško, liberaliausio požiūrio laikosi Čekija ir Austrija, kur valdžia tiesiogiai leido naudoti šį narkotiką gydymo tikslais. Keliose kitose šalyse (pavyzdžiui, Šveicarijoje, Vokietijoje, Italijoje bei Kipre) įstatymai leidžia valdžiai nepersekioti naudojimo, esant tam tikroms medicininėms indikacijoms. Leidimas naudoti medicininiais tikslais gan dažnai kertasi su bendra vartojimo
dekriminalizacija. Todėl kai kuriose šalyse sudėtinga išskirti būtent medicininio naudojimo dekriminalizavimą. Bendrai, atrankinis atsisakymas persekioti už marihuanos vartojimą daugiau ar mažiau praktikuojamas Belgijoje, Liuksemburge, Portugalijoje, Ispanijoje, Estijoje ir Slovėnijoje.

Legalizavimo pranašumai plačiai aptariami visame pasaulyje. Vienas iš pagrindinių argumentų narkotikus ribojančių įstatymų liberalizavimo naudai – galimybė narkotikų verslą ištraukti iš šešėlio ir taip kontroliuoti jį, bei, svarbiausia, pajamas, tai yra papildomus mokesčius į biudžetą. Tuo tarpu nuogąstavimai dėl legalizacijos, iš esmės, susiję su galimu vartojimo ir nusikalstamumo augimu. Kol kas šio klausimo tyrimuose nėra konsensuso dėl tokių nuogąstavimų pagrįstumo. Dėl šios srities dinamiškumo būna sudėtinga nustatyti, kas iš tiesų yra legalizavimo pasekmė, o kas – neatskiriama šios srities dalis. Kol kas esama gan nedaug faktinės legalizacijos precedentų, kuriais remiantis, būtų galima tirti to pasekmes. Vienas iš pavyzdžių – Nyderlandai, kuriuos galima laikyti tam tikru atskirų narkotikų naudojimo liberalizavimo modeliu.

Kaip rodo praktika, narkotikai Nyderlanduose, priešingai vyraujančiai nuomonei, nėra žemesniųjų visuomenės sluoksnių, t.y. visokių marginalų, sritis. Naujausio šalies statistikos biuro tyrimo duomenimis, tarp labiau išsilavinusių olandų vartojimo patirtį turi beveik trečdalis, kai tuo tarpu tarp aukštojo išsilavinimo neturinčiųjų – vos 16%. Tuo tarpu bendra vartojimo apimtis socialinėje struktūroje išsidėsčiusi gan tolygiai.

Esant didelei vietinės produkcijos paklausai, narkotikų pramonė Olandijoje užima gan reikšmingą dalį. Remiantis skaičiavimais, vien per 2013 metus ji šalies ekonomikai atnešė apie du milijardus eurų (mokestiniai atskaitymai į biudžetą sudarė 400 mln. eurų). Tai maždaug 0,04% nacionalinio BVP. Įdomu, kad lengvieji narkotikai Nyderlanduose neapmokestinami PVM mokesčiu, kadangi formaliai jie yra neteisėti. Tad biudžetas pajamas gauna iš pelno mokesčio.

Šalies statistikos biuro duomenimis, lengvųjų narkotikų šaka sparčiai auga. Valdžios pakantumas leido jai sėkmingai vystytis ir tapti vienu iš svarbių aspektų, pritraukiančių į šalį turistus. Patys olandai taip pat yra tarp marihuanos vartojimo lyderių Europoje.

Priešingai paplitusiai nuomonei, nominaliai visi narkotikai Olandijoje neteisėti. Tačiau 1976 metais vyriausybė sukūrė sistemą, pagal kurią lengvųjų narkotikų pardavimas
vartojimas tam tikromis sąlygomis nebaudžiamas. Kanapes ir jų produktus Nyderlanduose gali parduoti tik vadinamieji coffeeshop – vietinės valdžios licencijas turintys pardavėjai. Jiems leidžiama parduoti vienam žmogui ne daugiau nei 5 gramus per dieną. Coffeeshopams taipogi draudžiama afišuoti savo produkciją ir reklamuotis.

Dabar Nyderlanduose yra apie 700 coffeeshopų. Per pastaruosius septynerius metus jų sumažėjo dėl sugriežtėjusių pardavimo reikalavimų. Kaip bebūtų, lengvųjų narkotikų realizavimas Olandijos ekonomikai sukuria maždaug penkis tūkstančius legalių darbo vietų.

Ženklią paklausos dalį sudaro „narkoturizmas“. Vietinės valdžios duomenimis, iki trečdalio visų Amsterdamo turistų vartoja lengvuosius narkotikus. Kartkartėmis tai sukelia prieštaringą vietos valdžios reakciją. Jie baiminasi, kad toks atvirumas į šalį pritraukia nepageidaujamus kriminalinius elementus. 2012 metais vyriausybė netgi pabandė uždrausti narkotikų pardavimą nuolatos šalyje negyvenantiems. Tačiau įstatymo projektas nebuvo priimtas daugiausia dėl pragmatinių sumetimų. Svetimšaliai teikia 90% coffeeshopų pajamų. Panaši situacija ir daugelyje pasienio miestų. Draudimas parduoti ne gyventojams galėtų smarkiai sumažinti turistų srautą ir pajamas.

Visgi, nepaisant lojalaus požiūrio į pardavimą, olandų įstatymuose esama įdomaus paradokso. Lengvųjų narkotikų realizavimas tam tikromis sąlygomis nebaudžiamas, tuo tarpu gamyba – visiškai neteisėta. Leidžiama auginti tik 5 gramus asmeniniam vartojimui. Tuo tarpu pardavėjas savo įstaigoje pardavimui gali turėti iki 500 gramų. Tai iš kur pardavėjai gauna prekes? Atsakymas gan akivaizdus: kiekvienas pardavėjas turi vienaip ar kitaip bendradarbiauti su nelegaliais gamintojais ir tiekėjais. Šie gi darbuojasi savo rizika. Jų užduotis – sėkmingai pristatyti prekę į coffeeshopą, kur įvyksta savotiška produkto legalizacija. Nuo to momento, kai prekė atsidūrė ant prekystalio, ji tampa teisėta. Jei visgi gamintojas pagaunamas iki to momento, jam gresia iki keturių metų belangės.

Taip šios srities gamybinis komponentas lieka šešėlinės ekonomikos dalimi. Už gamybos realizavimą pasisako vos viena parlamentinė partija – liberalioji frakcija D66. Jos atstovai teigia, kad gamybos draudimas kriminalizuoja visą sritį. Nusikaltimų statistika tokias prielaidas patvirtina. Policijos duomenimis, iki 72% visų sunkių nusikaltimų Nyderlanduose susiję su narkotikais. Iš jų ~70% susiję su lengvaisiais narkotikais. Ši statistika rodo, kad praktiškai pusė sunkių nusikaltimų įvykdoma dėl iš esmės dekriminalizuoto produkto. Gamybos draudimas taip pat iš legalios ekonominės veiklos šalina gan nemenką pramonės segmentą. Ekspertų vertinimais, gamybos legalizavimas galėtų atnešti šalies biudžetui maždaug pusę milijardo eurų per metus. Ši suma būtų gaunama iš papildomai surenkamų mokesčių, o taip pat dėl policijos pajėgų ir ir juridinių procedūrų ekonomijos.

Sintetinių narkotikų (kokaino, ekstazy, LSD, etc) pardavimas Nyderlanduose draudžiamas. Tačiau šioje srityje išlieka gan didelis aktyvumas. Problemą iš dalies lemia tai, kad Roterdamo uostas yra vienas iš pagrindinių sunkiųjų narkotikų patekimo į Europą taškų. Dėl to tam tikra dalis priemonių lieka Olandijoje dėl santykinai mažų platinimo kainų. Tokiame kontekste atsirado nuomonė, kad dalinis sunkiųjų narkotikų dekriminalizavimas galėtų būti naudingas olandų visuomenei. O būtent, pavasarį Nyderlanduose vyko kampanija už ekstazy legalizavimą. Visgi plataus visuomenės palaikymo ji nesulaukė.

Sunkiuosius narkotikus vartojantiems olandai labiau linkę taikyti kovos su priklausomybe būdus, o ne teisinį persekiojimą. Nyderlandų valdžia kasmet išleidžia ~130 mln € reabilitacijos programoms, apimančioms iki 90% šalies asmenų, priklausančių nuo narkotikų. Toks būdas pasirodė gan sėkmingas, sumažino mirtingumą nuo narkotikų iki Europos minimumo.

Tolesnio šios pramonės liberalizavimo tendencijų Nyderlanduose kol kas nepastebima. Kaip paaiškino coffeeshopus kuruojančios organizacijos BCD atstovai, pastaruoju metu valdžia ėmė griežčiau žiūrėti į viską, kas susiję su lengvaisiais narkotikais. O būtent, pastebimai padaugėjo policijos reidų ir tiekėjų sulaikymų. Organizacija tikisi, kad artimiausiu metu teisinės instancijos gali peržiūrėti santykį su tiekėjais dėl vis dažnesnių pretenzijų dabartiniam teisiniam reguliavimui. Tačiau akivaizdžių ketinimų keisti teisinį reguliavimą kol kas nesimato.