vaistai.lt

Ar dažnai susimąstome, koks vanduo teka iš čiaupo? Galime didžiuotis, kad tokio vandens kokybės mums gali pavydėti net labiausiai išsivysčiusios šalys. Kiek kitokia padėtis su šulinių vandeniu. Prieš geriant jį reiki gerai pagalvoti.

Tokio vandens mums gali pavydėti visi

Dauguma žmonių prakalbus apie geriamąjį vandenį tradiciškai prisimena televizijoje ir spaudoje kartas nuo karto vis skambančias frazes: „poveikis sveikatai“, „kietas vanduo“, „prastas kvapas“, „negera spalva“, „didelis geležies ir fluoro kiekis“. Atrodytų keista, bet tuo, kad su geriamuoju vandeniu mums pirmiausia asocijuojasi panašūs rūpesčiai, turime tik džiaugtis. Vien todėl, kad nejuntame nuolatinės jo stokos. Maža to, galime pasigirti – esame kone vienintelė Europos šalis, apsirūpinanti geriamuoju vandeniu tik iš požemyje slūgsančių išteklių. Mums tai taip įprasta, kad daugeliui net nešauna į galvą, jog galima būtų gerti vandenį, gaunamą iš upės ar tvenkinio.

Piliakalniuose aptikti šulinių likučiai liudija, kad požeminis vanduo mūsų krašte aktyviai naudotas jau viduramžiais. XIX–XX a. sandūroje Lietuvos kaimo sodybose jau beveik visas geriamasis vanduo semtas šuliniuose. Ilgą laiką gilesnių šulinių kasti nesistengta: apylinkėse iki melioracijos bumo visada buvo lengva rasti žemesnę lomą, kur vos keliais rąsteliais sutvirtintas rentinys leisdavo pasiekti gana stabilų gruntinio vandens sluoksnį. Poreikio kastis gilyn nebūta dar ir todėl, kad šulinius buvo įprasta įrengti natūralių pievų apsuptyje, tad iš trąšų ar nuo patvartėje gulinčios mėšlo krūvos sklindančios taršos poveikis vandeniui negrėsė. Vandens tyrumui ir gaivumui užtikrinti pakakdavo to, kad iškritęs lietus bent kiek prasikoštų per paviršinį dirvos sluoksnį.

Gyvenusiems mieste gauti švaraus vandens nebuvo taip lengva. Paupiai čia neretai buvo sunkiai prieinami, be to, mažesnių telkinių vanduo dėl didelio gyventojų tankumo ir per daug dėmesio higienai neskiriančių miestiečių papročių tyrumu nepasižymėjo. Tad didesniuose Lietuvos miestuose jau XVI a. imtasi įrenginėti vandentiekį. Vilniuje medinis vamzdynas nuo Vingrių šaltinių miesto link nutiestas jau 1501 m., o XVI a. pabaigoje sostinei vanduo tiektas net iš trijų skirtingų vietų. Ši nuolydžio kryptimi savaime tekančio vandentiekio sistema – vienas iš ilgiausiai veikusių tokio tipo tinklų Europoje (vamzdžiai pradėti keisti metaliniais tik XIX a. antrojoje pusėje, o naujoviškas vandentiekis su siurblinėmis ir gręžiniais įdiegtas tik prieš šimtmetį). Vilnius gali didžiuotis ir tuo, kad, lyginant su gretimų šalių miestais, vandentiekis čia atsirado gana anksti. Manoma, kad ilgą laiką po vandentiekio tinklo įrengimo Vilniuje artimiausias panašiai organizuotas vandens tiekimo sistemas, aprūpinančias daugiau nei 10000 gyventojų, buvo galima aptikti tik pavieniuose Vokietijos ir Anglijos miestuose. Galimai tokį sėkmingą centralizuoto vandentiekio įdiegimą paskatino ir Žygimanto Senojo įvestas „vamzdžių mokestis“.

Ūkiui besivystant geriamo vandens išgavimas net ir drėgmės nestokojančioje Lietuvoje, darėsi vis labiau problematiškas. Skirtingus regionus ir įvairaus dydžio gyvenvietes ši problema palietė ne vienu metu. Kaimo vietovėse su rimtesniais iššūkiais susidurta maždaug XX a. septintajame dešimtmetyje. Melioracijos grioviams ir drenažo vamzdynams išraizgius didžiąją dalį dirbamos žemės plotų, anksčiau kaimiečius tenkinę seklieji šulinukai tapo atgyvena: dauguma žmonių buvo perkraustyti į stambesnes gyvenvietes, o likę pavieniuose viensėdžiuose greitai pastebėjo, kad norint nuolat turėti švaraus vandens būtina įrengti gilesnius šulinius. Stambesnių kaimų gyventojai susidūrė su dar opesniais keblumais – vandentiekio sistemos, formaliai turėjusios tiekti švarų vandenį, dažnai gesdavo, o daug kur ir visai nebuvo įrengtos. Vėliau paaiškėjo, kad stabilus švaraus vandens tiekimas kaime gali būti užtikrintas tik įrengus nepigius artezinius gręžinius.

Nerimauja dėl šulinių vandens kokybės

Didesniuose miestuose įrengus sudėtingus vamzdynus, pradžioje džiaugtasi, o vėliau, linijoms senstant, imta vis labiau jaudintis dėl vandens kokybės. Tiesa, apie seniau miestuose vartoto vandens savybes taip pat ne kažin kas žinoma. Antai, dauguma senųjų raštų, mininčių senąjį Vilniaus medinio vandentiekio tinklą, labiau linkę aptarinėti atvejus, kai tam tikrų namų ar kvartalų savininkai nenorėdavo leisti tiesti vamzdyno toliau ar dalintis vandeniu su kaimynais. Šaltinių vandens skaidrumas ir geras skonis buvo retkarčiais pagarsinamas tik tuomet, kai derėtasi dėl jų pirkimo ar perėmimo, tad nemenka dalis liaupsių apie vandens tyrumą galimai priklauso pardavėjams ir turėtų būti vertinama kaip savita senovinės reklamos atmaina.

Medinis vamzdynas nebuvo sandarus (kai kur vanduo tekėdavo net ne vamzdžiais, o loveliais), tad sunku pasakyti ir tai, kiek miestiečius pasiekiančio vandens kokybė šlaito apačioje skyrėsi nuo tos, kuria pasižymėjo viršuje iš šaltinių prasimušantis vanduo. Gana vieningai senuosiuose dokumentuose teigiama tik viena: iš trijų senaisiais laikais veikusių Vilniaus vandenviečių (Aušros Vartų, Misionierių ir Vingrių) geriausias vanduo buvęs Vingriuose. Kartu būtina pripažinti, jog ir modernizavus vamzdynus ilgą laiką kokybinės vandens savybės miestuose mažai kam rūpėjo – džiaugtasi jau vien tuo, kad netenka jo kibiru iš šulinio ar kolonėlės gatvėje nešioti.

Pastaraisiais metais miestiečiai Lietuvoje vis labiau jaudinasi dėl iš čiaupo bėgančio vandens skonio ir kvapo. Dalis šio jaudulio neabejotinai susiję su vamzdynų amžiumi. Dauguma didžiųjų šalies miestų vandens tinklų sukonstruoti prieš keliasdešimt metų (paprastai komunikacinė sistema buvo įrengiama statant stambesnius naujus kvartalus) ir nuo to laiko tik nedaugelis jų sulaukė atnaujinimo. Daugiabučiuose dažna ir pasenusių vidinių vamzdynų problema. Be to, kai kur vandens tiekimo sistemos struktūra projektuota atsižvelgiant į žymiai didesnius vandens poreikius, kurie savo laiku susidarydavo pirmiausiai dėl neadekvačiai mažos vandens kainos. Dabar plataus diametro vamzdžiuose susikaupę vandens kiekiai, anksčiau išbėgdavę per kelias valandas, dažnai vos sunaudojami per parą. Iš čia ir skundai dėl užsistovėjusio, rudo, dvokiančio ar kitomis prastesnėmis savybėmis pasižyminčio vandens.

Bet neskubėkime skųstis. Norint paverkšlenti priežasčių visada rasime. O šį kartą visgi derėtų labiau pasidžiaugti. Juk net dauguma problemų kyla pirmiausiai dėl to, kad nesuvartojame viso tiekiamo vandens kiekio arba nemokame jo tinkamai panaudoti. Tikrai gyvename krašte, kur vandens netrūksta, kur gėrimui naudojamo vandens kokybė dauguma atvejų atitinka aukščiausius pasaulio standartus. Prisipažinkime, tikrai retas kuris pagalvojame, kad iš čiaupo bėgantį vandenį būtina filtruoti ar, juolab, virinti. Taip, pavienių išimčių būna. Bet visgi Lietuva – švaraus vandens šalis! Visos mūsų kaimynės nemenką dalį geriamojo vandens gauna iš upių ar net specialiai ant jų įrengtų talpyklų (dažnai užmirštame, kad ir Neris pasiekia Lietuvą jau atidavusi tam tikrą savo nuotėkio porciją Minsko gyventojų reikmėms). Ką ten bešnekėti apie Artimųjų Rytų šalims būdingus „vandens karus“ ar kitas dėl jo stygiaus kylančias nelaimes.

Bėda gal – tik mūsų kaimų šuliniai. Ne, vandens ten tikrai netrūksta, nors klimatui kintant gruntinio vandens lygio svyravimai tapo žymesni. Šiuo metu vanduo iš šulinio labiausiai užterštas. Kai kur ir vartojimui nebetinkamas. Paklausite – kodėl? Juk čia jis lyg ir turėtų būti švarus, per gruntą prasisunkęs. Taip, kadaise to užteko. Bet... suarėme didžiąją dalį pievų, nusausinome daugumą balų ir gausiai pribarstėme visur trąšų.

Netgi nebūtinai šiandien. Daug kur ilgam pakaks ir to, kas senesniais laikais pabarstyta. Nebeužtenka dirvai jėgos tokiai nešvarai išvalyti. Štai ir puikus nebeveikiančio aplinkos autoreguliacijos mechanizmo pavyzdys.

Kartą žmogui įsikišus, vėliau tenka gamtai nuolat padėti. O kol kas belieka džiaugtis, kad gilesnių vandens sluoksnių subjauroti nespėjome. Ir tikėtis, kad laiku sustoję dar galime sulaukti ir aukščiau slūgsančio vandens apsivalymo.