vaistai.lt

Jau prieš 30 metų buvo įrodyta, kad intensyvūs gyvulininkystės ūkiai daro neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, sako profesorius, biomedicinos mokslų daktaras Algirdas Baubinas. Jis pripažįsta pasigendantis tokių ūkių savininkų atsakingesnio požiūrio į šią problemą.

Pagrindinė problema – pelno siekimas

Aplinkosauginiai reikalavimai, taisyklės jau yra, jų nereikia griežtinti, reikia tik jų laikytis, - pabrėžia mokslininkas, dalyvavęs Lietuvos gamtos fondo surengtoje konferencijoje „Intensyvūs gyvulininkystės ūkiai: kaip suderinti gamybą ir aplinkosaugą?“

Savo ruožtu Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos vadovas dr. Antanas Svirskis išreiškė lūkestį, kad ateityje turėsime daugiau ekologinės žemdirbystės gerųjų pavyzdžių ir galbūt auginsime naujas kultūras, kurios padės mažinti trąšų, išberiamų į dirvą, kiekius.

„Į tuos dalykus (intensyvius gyvulininkystės ūkius – red. past.) žiūriu labai neigiamai, įvertindamas, kokia konkreti situacija yra Lietuvoje. Visų pirma, objektų skaičius nėra sumažėjęs, auginamų gyvulių – kiaulių ar paukščių - nesumažėjo, galime šnekėti, ką norime ir rodyti, kas yra palanku. Pagrindinė problema – siekimas pelno. Visi kiti dalykai jo yra užgožiami. Kalbame apie nitritus, nitratus, amoniakus ir t.t., bet nekalbame apie kitą pusę – mikrobinę taršą, virusinę taršą, kuri patenka žmonėms per gruntinius vandenis tręšiant laukus. Taip pat tarša patenka į šulinių vandenį, kurį žmonės naudoja. Įtakos zonoje šie šuliniai yra užteršti“, - kritikos neslėpė A. Baubinas.

Anot pašnekovo, gyvulininkystės ūkiams veikiant netoli gyvenviečių susiduriama su tam tikra problema: per ventiliacijos angas į aplinką išmetama be galo daug teršalų – tarp jų ir įvairiausių mikroorganizmų.

„Jie nunešami iki 5 km ir daugiau. Kuo žmonės, gyvenantys neigiamos įtakos zonoje, yra kalti? Jie neturi jokios pasirinkimo teisės – jų sveikatos rodikliai yra pablogėję. Tai yra apklausos – neobjektyvių tyrimų, kurią pats padariau, duomenys. Kokios to priežastys? Arti yra kompleksai ir jų įtakos zona – pradedant nuo kvapų ir mikrobinės taršos“, - teigė profesorius.

Pašnekovo teigimu, konferencijos metu jis girdėjo išsakytus pamąstymus, kad su Lietuvoje veikiančiais gyvulininkystės kompleksais yra viskas gerai, tačiau jis linkęs su tuo nesutikti.

Išeitis – mėšlo „sterilizavimas“?

Paklaustas, kokius esamos problemos sprendinius mato, A. Baubinas teigė, kad šiuolaikinės technologijos jau gali pasiūlyti sprendimus, kaip nukenksminti ir kietąją, ir skystąją frakciją, kuri lieka po galvijų tuštinimosi.
„Yra galimybė tokias atliekas sterilizuoti, o tada jau galima panaudoti be jokių apribojimų – galima iš to ir šilumą gauti, ir šiltadaržio trąšoms, miestų žaliajai augalijai naudoti ir pan. Aš tą klausimą kėliau jau daugiau nei prieš dvidešimt metų, bet tam priešinamasi – sako, kad tai labai brangu. Jeigu brangu, kokią kaina jūs įvertinate žmogaus sveikatą? Aš tą žinomą frazę ir pasakiau – sveikata tai dar ne viskas, bet be sveikatos – viskas yra niekas“, - sakė profesorius.

Anot jo, esamą problemą sudaro labai daug sudedamųjų dalių – nevykdoma monitoringo sistema, ypatingai sveikatos monitoringo sistema. „Duomenys yra pateikiami ne tokie, kokie yra iš tikrųjų – grėsmių labai daug. Mūsų mėšlo panaudojimo kultūra labai žema“, - perspėjo A. Baubinas. Jis teigė girdėjęs, kad dabar ūkininkai mėšlą perka kaip trąšą, tačiau kyla klausimas – ką jie iš tikrųjų nusiperka.

„Juk jų laukuose, kur jie panaudoja mėšlą kaip trąšą, nevykdomi jokie tyrimai. Ir kur visa nugarma, patekus į drenažinį vandenį? Po drėkinimo apie 30 proc. mėšlo nuo laistymo normos patenka į gruntinius vandenis, o iš jų į šulinių, geriamąjį vandenį, į upes, upelius ir toliau ieškokite Baltijos jūroje“, - kalbėjo pašnekovas.

Anot jo, iš pažįstamų bitininkų jis teigė girdėjęs, kad aplink intensyvius gyvulininkystės ūkius praktiškai nebeliko bičių, o bitės yra tarsi aplinkos kokybės lakmuso popierėlis.

„Užterštoje aplinkoje bitė negyvens, užterštoje aplinkoje vėžys upelyje negyvens. O apie tuos laukus išmirė bitės – bitininkai tai labai aiškiai įvardija“, - teigė A. Baubinas.

Didele problema gyvulininkystės ūkiuose jis įvardija sanitarinių apsauginių zonų panaikinimą, jeigu ūkyje laikoma ne daugiau kaip 3 tūkst. gyvulių.

„Nesu linkęs griežtinti aplinkosauginių reikalavimų, yra puikiausi teisės aktai, tik jų nesilaikoma – o tai daryti privalu“, - apibendrindamas sakė A. Baubinas.

Išskyrė dvi problemas

Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovas Rimantas Braziulis renginio metu atkreipė dėmesį, kad kai maždaug nuo 2004 metų kiaulių fermas pradėjo pirkti danų kompanijos, buvo skleidžiama žinia, kad bus statomos iki 5 tūkst. vietų fermos. Tačiau dabar Lietuva kartu su Rumunija yra įvardijamos kaip dvi pirmaujančios šalys Europoje pagal kiaulių kompleksų dydį.

„Šiandien pačioje Danijoje didele ferma laikoma tokia, kurioje laikoma 750 kiaulių. Palyginkime šiuos skaičius – pas mus 5 tūkst., pas juos 750 ir suprasite, kiek kartų skiriasi“, - sakė R. Braziulis.

Antrą problema, kurią jis paminėjo, - mėšlo tvarkymas.

„Jeigu paklaustumėte, kiek Lietuvoje yra pastatyta kiaulių mėšlo apdorojimo ir valymo įrenginių? Turbūt nulis – nėra tokių“, - teigė R. Braziulis.

Vis dėlto iš salės girdėjosi pastabų, kad ši informacija yra pasenusi ir neatitinka šių dienų realijų.

Ateitis – sojoms?

Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos vadovas profesorius, habilituotas daktaras dr. Antanas Svirskis renginio metu taip pat akcentavo mėšlo problemą. Jo teigimu, nors ūkių daug, gero mėšlo Lietuvoje trūksta. Jo skaičiavimai, žemės ūkyje gero mėšlo gauna tik gal kas dešimtas hektaras, dominuoja mineralinės trąšos, kurios labai užteršia vandens telkinius.
„Olandijoje, pavyzdžiui, leidžia laikyti tiek gyvulių, kiek jų mėšlo turi kur padėti, tai turi įrodyti“, - sakė profesorius. Taip pat, anot jo, būtina laikytis taisyklių, kurios numato, kad mėšlą laukuose paskleisti galima ne anksčiau kaip nuo balandžio 1 dienos.

Šiuo metu Europoje gana plačiai kalbama apie sojų auginimą – neva jų kasmet būtų galima užsiauginti 100 tūkst. ha. Tokiu būdu būtų galima apsirūpinti nemodifikuotu sojų aliejumi, rupiniais (rupūs miltais, likę po sojos pupelių išspaudimo aliejaus gamybai – red. past.), maistu ir sutaupytume apie 100 tonų pesticidų ir 10 tūkst. tonų salietros. Tai galėtų būti vienas iš alternatyvių gerųjų gamtinio ūkininkavimo pavyzdžių, kurių Lietuvoje, A. Svirskio teigimu, vis dar trūksta.

Kiaulių ūkiai įsivaizduojami kaip didžiausia problema

GRYNAS.lt pakalbintas Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas atkreipė dėmesį, kad konferencijos metu buvo akcentuojami vien kiaulių ūkiai, nors susirinkta kalbėti apie visą gyvulininkystės sektorių – ir paukščius, ir galvijus ir t.t. O paklaustas apie aplinkosauginių reikalavimų laikymąsi, pašnekovas teigė, kad dalis ūkių jau statosi biodujų jėgaines, kiti kvapams malšinti naudoja probiotikus.

„Kiek turi finansinių galimybių, statosi biodujų jėgaines, kai kurie ūkiai naudoja probiotikus kvapams mažinti. Daugiau nieko ypatingo neatsitiko – visi ūkiai laikosi normų, kurios yra nustatytos. Konferencijoje specialiai paklausiau Aplinkos ministerijos atstovo, kokius pažeidimus daro mūsų sektorius – jis sakė, kad daugiausiai fiksuojami pažeidimai dėl mėšlo išlaistymo laikotarpio pažeidimo. Prie to nesunku prisitaikyti ir pakontroliuoti. Esminių problemų nėra“, - teigė A. Baravykas.

Anot jo, kiaulių ūkių sektorius šiuo metu yra stipriai susitraukęs, kenčia dėl įvairių rinkos ir afrikinio kiaulių maro padarinių.

„Man buvo keista, kad konferencijoje kiaulininkystė buvo pasirinkta kaip ašis. Mes esame pavaizduoti kaip didžiausia problema, kad ją sudaro būtent kiaulės. Pasigautas mitas, kad Lietuvoje kiaulė tolygu nešvariam gyvūnui. Yra toks stereotipas ir tai labai lengva žmonių sąmonėje įskiepyti. Todėl ir visa tema sukosi apie kiaulininkystės ūkius“, - teigė A. Baravykas.

Jis, skirtingai nei R. Braziulis, teigė, kad šiuo metu stebimas kiaulininkystės ūkių regresas, mažėjimas, o ne didėjimas. Paklaustas apie žaliųjų atstovo išsakytas abejones, kaip ūkiai savo veikloje diegia mėšlo apdorojimo įrenginius, kiaulių ūkių atstovas teigė, kad šis procesas jau yra prasidėjęs, tačiau dėl investicijų stokos nevyksta taip sparčiai kaip galbūt norėtųsi.

„Šiuo metu viena biodujų jėgainė jau veikia prie Krekenavos, viena paleidžiama Lekėčiuose (Marijampolės r.), ir viena, berods, Pakruojyje statoma. Viskas yra daroma, bet tam reikia pinigų. Milijoninių pelnų, kaip kad pasakoja, nėra“, – tikino A. Baravykas.