vaistai.lt

Skaičiuojama, kad nuo gimimo iki to momento, kai išmoksta naudotis tualetu, kūdikiui sauskelnes tėvai pakeičia 4000 kartų. Kasmet Lietuvoje gimsta apie 30 tūkst. naujagimių, taigi susidaro 120 mln. sauskelnių atliekų. Ir tai – tik vienais metais gimusiųjų kūdikių „dovanėlė“ planetai. O kur dar higieniniai įklotai, sauskelnės suaugusiems ir kiti drėgmę sugeriantys higienos produktai (AHP), apie kuriuos kalbėti neįprasta, tačiau būtina. Lietuvoje neturime tokio tipo atliekų perdirbimo technologijų ir kol kas visos jos keliauja į sąvartynus. Tačiau kitose šalyse panaudotos sauskelnės jau laikomos tokia pat žaliava, kaip plastikas, popierius ar stiklas. Mažų mažiausiai iš jų galima gauti energiją atliekas sudeginant.

Iš sauskelnių – vamzdžiai, laidai, stogo plytelės

2011 metais Jungtinėje Karalystėje, vakarų Bromviče, buvo atidaryta pirmoji pasaulyje gamykla, perdirbanti sauskelnes bei moteriškus higieninius įklotus. Perdirbimo metu atliekos sterilizuojamos, vėliau iš jų atskiriamas plastikas ir kitos medžiagos, tinkamos panaudoti tokių produktų kaip vamzdžiai, laidai, stogo plytelės gamybai. Pirmosios gamyklos investicijos siekė 25 mln. svarų sterlingų (apie 108 mln. litų) ir buvo planuojama, kad gamykla pajėgs perdirbti apie penktadalį šalyje susidarančių AHP atliekų bei leis sutaupyti 110 000 tonų šiltnamio dujų emisijų. Jungtinėje Karalystėje kasmet susidaro daugiau nei milijonas tonų AHP atliekų. Didžioji dalis jų keliauja į tradicinius sąvartynus.

„Vienkartines sauskelnes nešioja didelė dalis britų naujagimių, tačiau ne 100 proc. Tikime, kad alternatyvomis (skalbiamais vystyklais) naudojasi iki 10 proc. šalies populiacijos jaunųjų tėvelių vaikų, tačiau šis skaičius gali svyruoti priklausomai nuo skirtingo regiono. Remiantis tarptautinės asociacijos EDANA duomenimis, kūdikis per dieną sunaudoja 4,6 sauskelnių arba 33 vienetus per savaitę. Skaičiuojama, kad per savaitę sukauptos vieno vaiko panaudotos sauskelnės sveria 6 kilogramus ir vidutiniškai iki kol vaikas ima pats naudotis tualetu, sauskelnes jis dėvi iki 30 mėnesių“, - tokius skaičiavimus pateikia organizacija „Knowaste“, užpatentavusi AHP atliekų perdirbimo technologiją.

Organizacija taip pat skaičiuoja, kad nuo 25 iki 45 proc. pasaulio moterų (ir pusė tiek vyrų) patiria šlapimo nelaikymo problemų. Tai gali nutikti dėl nėštumo, pogimdyviniu periodu, sergant diabetu ar turint viršsvorio. Taigi dar maždaug ketvirtadaliui suaugusiųjų taip pat prireikia higieninių įklotų.

Tokios atliekos sveria maždaug 60 proc. daugiau nei panaudotos kūdikių sauskelnės. „Knowaste“ perdirba ir moteriškus higieninius įklotus, naudojamus menstruacijų metu, tačiau šių dalis bendrame AHP atliekų sraute yra nedidelė. Daroma prielaida, kad ne visada tokie higieniniai įklotai yra išmetami į atskiras šiukšlių dėžes ir dažnu atveju sumaišomi su mišriomis komunalinėmis atliekomis.

Didžiąją dalį visų AHP atliekų kompanija susirenka iš slaugos namų, ligoninių, gimdymo skyrių. Šias atliekas prašoma atskirai mesti į geltonos spalvos maišą su juoda juostele, kuris kai kurių gyventojų jau pramintas „tigro krepšiu“.

2014-ųjų sausį theguardian.com pranešė, kad gamykla Bromviče uždaryta, bet kaip žurnalistams aiškino „Knowaste“ verslo plėtros direktorius Paulas Richardsonas, tai nereiškia, kad projektas nepasisekė. Šiuo metu ieškoma didesnių teritorijų Šiaurės Londone, Velse ir Škotijoje ir tikimasi, kad ten atidarius gamyklą ji pajėgs perdirbti per 36 tūkst. tonų AHP atliekų.

Galbūt pirma pasikeis gamyba, o ne perdirbimo technologijos

Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė sako, kad mūsų šalyje AHP atliekos yra priskiriamos komunalinėms atliekoms, todėl jos keliauja į sąvartynus, arba Klaipėdos regione didelė dalis yra sudeginama katilinėse.

„Planuojama energijai sunaudoti per 500 tūkst. tonų to, kas netiko perdirbti. Tarp jų yra ir tokios atliekos“, - apie Klaipėdos planus sakė V. Karosienė.

Anot Atliekų departamento direktorės, Lietuvoje sauskelnių, higienos įklotų atliekos nėra atskirai reglamentuotos ir to neketinama padaryti iki 2020 metų, nes jau yra patvirtintas atliekų tvarkymo planas 2014-2020 metams.

„Ką tik parengėme atliekų tvarkymo planą, atlikta analizė, argi gali viską padaryti vienu metu? Namą irgi statai nuo pamatų. Pas mus Lietuvoje sistema yra kuriama tokiu būdu – perdirbame kol kas tai, ką galime perdirbti – pakuotes, daug kalbame apie bioskaidžias atliekas“, - situaciją komentavo V. Karosienė.

Paklausta, ar ateityje galima tikėtis, kad ir Lietuvoje turėsime AHP atliekų perdirbimo sistemas ir technologijas, pašnekovė teigė, kad tai prognozuoti sudėtinga ir vylėsi, kad galbūt keisis pačių gaminių gamybos technologijos.
„2014-2020 metų plane apie tai (apie galimybę perdirbti sauskelnes – red. past.) nekalbama, bet galbūt atsirastų technologija, arba savivaldybės būtų aktyvios, nes jose naudojama daug tokių dalykų. O gal iš viso pasikeis gamybos technologija – gal jos netiks perdirbti, o tiesiog suirs, galima bus kompostuoti. Gamyba iš tikrųjų labai keičiasi ir dabar Europa daug kalba apie tai, kad reikėtų gaminti daiktus, kuriuos galima perdirbti arba lengvai sukompostuoti, arba dar kartą panaudoti. Galbūt pirmiausiai gali pasikeisti ne perdirbimo, o gamybos technologijos – bet tik gal“, - spėlioti apie ateitį nesiryžo V. Karosienė.

Svarbi, bet beveik netirta tema

Savo ruožtu pasiteiravus Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto mokslininkų, ar šiuo metu yra tyrinėjamos sauskelnių perdirbimo galimybės, jie pripažino, kad ši tema, ko gero, vienintelė iš atliekų srities temų, apie kurią žinoma labai nedaug.

„Tai turbūt vienintelė tema, kurios aplinkosaugoje dar detaliau nenagrinėjau. Turbūt todėl, kad auginant dukrą (prieš 21-erius metus) sauskelnių dar buvo labai mažai. Kai sulauksiu anūkų, pradėsiu gilintis ir į šią temą. Gal tai galėtų būti neblogu kuru?“ - savo pasvarstymais pasidalijo KTU Aplinkos inžinerijos instituto docentė dr. Irina Kliopova.

„Manau, kad jūs palietėte labai svarbią atliekų tvarkymo srities dalį. Kol kas tikrai šios atliekos Lietuvoje nėra surenkamos perdirbimui, o po visų atliekų tvarkymo sistemos reformų, kai mišrios atliekos bus apdorojamos mechaninio-biologinio apdorojimo įrenginiuose, sauskelnės greičiausiai pateks į energijos gamybai skirtą dalį, nors teko įsitikinti, kad ši medžiaga nėra labai jau degi.

Kol kas negalėčiau pasakyti, kokia šių atliekų perdirbimo praktika kitose šalyse ir kokia sauskelnių cheminė sudėtis. Tai būtų tikrai svarbi tema magistro darbui. Bet, kaip minėjau, kol kas informacijos beveik neturime“, - kolegoms pritarė KTU Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijų katedros profesorius Gintaras Denafas.

Galima rinktis sauskelnes iš kanapių

Šiuo metu rinkoje šalia populiarių vienkartinių sauskelnių (kurių pagrindinės sudedamosios dalys - medienos masė, absorbuojanti medžiaga (natrio poliakrilatas), polietilenas arba polipropilenas (plastmasė), celiuliozė, elastinė medžiaga ir kvapai), galima rinktis alternatyvas - vystyklus iš medvilnės, bambuko ir kanapių.

Iš kanapių pagaminti vystyklai, anot jų gamintojų, pranašesni už medvilninius, nes yra patvaresni, ilgiau tarnauja, jie nebalinami cheminėmis medžiagomis. Medvilnei užauginti reikia didelių kiekių chemikalų, žalingų žmonėms ir aplinkai. Penkiasdešimt procentų žemės pesticidų yra išpurškiama būtent ant medvilnės.

Todėl kanapės laikomos draugiškesne aplinkai medžiaga, nes augdamos nealina dirvos, jų beveik nereikia tręšti, be to, per šių augalų lapus į dirvą grįžta azotas, kuris pagerina dirvos derlingumą. Vėliau reikia mažiau trąšų taikant sėjomainą.

Panašu, kad tiesiausias kelias į pokyčius – tai vartotojų sąmoningumas, nes verslui keistis pačiam dažnai reikia milžiniškų pastangų. Prieš keletą metų GRYNAS.lt yra kalbinęs filmą „Sauskelnių žemė“ kūrusią režisierę, kuriai teko kalbėtis su vienos didžiausių sauskelnių gamintojų „Pampers“ atstovais. Jų išsakytos mintys aktualios ir šiandien.

„Paklausus, ar negalima taikyti kokios nors kitos gamybos technologijos, nes dabartinė itin teršia aplinką „Pampers“ atstovai pareiškė: „Žinoma, mes galvojame apie gamtą. Nėra jokių problemų pakeisti technologiją. Naujosios sauskelnės bus pristatytos. Gal po dešimties metų. Gal dar vėliau.“ Tai – paistalai. Jie tiesiog laukia, kada ims spausti rinka.

„Pampers“ investavo tikrai daug į sauskelnių gamybos technologijos kūrimą, ir, reikia pripažinti, technologiškai jos tikrai yra labai patvarios ir kokybiškos. Bet verslininkai nesiruošia keisti savo krypties, kol klientai to nepareikalaus. Įsivaizduokime, kad valstybė uždraudžia naudoti ir gaminti bet kokias vienkartines sauskelnes ir leidžia tik visiškai suyrančias sauskelnes – kompanijos tikrai prisitaikytų. Žinoma, taip niekuomet nenutiks, nes toks sprendimas būtų pernelyg brutalus ir diktatoriškas“, - yra sakiusi filmo „Sauskelnių žemė“ prodiuserė Sylvie Raindonneix.