Tėvų įtraukimas į mokyklose vykdomas sveikatinimo veiklas

Mokykla ir šeima yra dvi vaiko sveikatos ugdymą lemiančios pusės, kurios dažnai veikia savarankiškai, dažniausiai nederindamos veiksmų tarpusavyje. Paklausus mokytojų, kas atsakingas už vaiko sveikatos žinias, sveiko gyvenimo įgūdžius, jie pasakys, kad šeima. Paklausus tėvų, jie tvirtins, kad mokykloje mokoma visko, taip pat turi būti mokoma ir sveikos gyvensenos. Iš tikrųjų dėl vaiko sveikatos, sveikos gyvensenos daug daro ir vieni, ir kiti. Mokykla gal daugiau suteikia teorinių žinių, namuose tiesiog vienaip ar kitaip gyvenama. Tačiau ar to užtenka? O gal tai tik sukelia sumaištį vaiko galvoje, kai reikalavimai, požiūris į vienus ar kitus dalykus, susijusius su sveikata, mokykloje ir namie skiriasi?

Tėvų įtraukimas į mokykloje vykdomas sveikatinimo veiklas svarbus tuo, kad padeda panaikinti ar bent jau sumažinti atstumą tarp šeimos ir mokyklos kultūros, požiūrio į sveikatą. Visgi yra tėvų ir mokyklų vadovų, mokytojų, kurie nelinkę bendradarbiauti, kitaip tariant, tam neskiria laiko ir dėmesio, manydami, kad tai nėra svarbu, o gal net trukdo dirbti.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Vaikų sveikatos skyrius šiemet atliko Tėvų įtraukimo į sveikatą stiprinančių mokyklų vykdomas sveikatinimo veiklas analizę. Šio tyrimo metu išnagrinėtos 169 mokyklų programos, kurios 2012–2014 m. buvo pateiktos tarpžinybinei Sveikatos apsaugos ir Švietimo ir mokslo ministerijų Mokyklų pripažinimo sveikatą stiprinančiomis mokyklomis komisijai, siekiant tapti sveikatą stiprinančia mokykla ar pratęsti sveikatą stiprinančios mokyklos veiklos pažymėjimą.

2012 m. komisijai buvo pateiktos vertinti 38 mokyklų (po 19 ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo ugdymo mokyklų) programos.

2013 m. pateiktos 28 ikimokyklinio ugdymo mokyklų, 41 bendrojo ugdymo mokyklų ir 2 profesinio rengimo centrų programos. 

2014 m. pateiktos 31 ikimokyklinio ugdymo ir 25 bendrojo ugdymo mokyklų, 1 aukštosios mokyklos programos.

Iš viso atliekant tyrimą buvo peržiūrėtos 80 neformaliojo švietimo mokyklų, vykdančių ikimokyklinį ugdymą, 73 formaliojo švietimo mokyklų, vykdančių bendrąjį ugdymą, ir 3 kitų mokyklų programos.

Šio tyrimo objektu tapo vaikų (mokinių) tėvų dalyvavimas mokyklos vykdomoje sveikatinimo veikloje. Peržiūrint programas analizuota, kaip tėvų dalyvavimas atsispindi:

1. sveikatinimo veiklą organizuojančios grupės sudėtyje;
2. situacijos analizėje (SSGG); ar aprašytas tėvų dalyvavimas ar nedalyvavimas sveikatinimo procesuose;
3. programos priemonių plane; ar tėvų yra tarp atsakingų už veiklas asmenų.

Nustatyta, kad pagal visus šiuos tris požymius tėvų dalyvavimas yra užfiksuotas 36 mokyklų (21 proc.) programose, nepakankamas dalyvavimas – 99 mokyklų (59 proc.) programose. Apie tėvų įsitraukimą į mokykloje vykdomą sveikatinimo veiklą iš viso nėra kalbama 34 mokyklų (20 proc.) programose.

Pagal tai, kokios mokyklos (ikimokyklinio ugdymo ir bendrojo ugdymo) sveikatą stiprinančios mokyklos programa buvo nagrinėta ir kokia tėvų įsitraukimo į mokyklos vykdomą sveikatinimo veiklą tendencija atsispindėjo pateiktose mokyklų programose, mokyklas galima būtų suskirstyti į 3 grupes. 19-koje ikimokyklinio ugdymo mokyklų, 17-oje kitų mokyklų programų paminėtas tėvų įsitraukimas į vykdomą sveikatinimo veiklą. Nepakankamas dalyvavimas paminėtas 50-ties ikimokyklinio ugdymo ir 49 kitų mokyklų programose. Tiesą sakant, sunku būtų atskirti, ar nepakankamas dalyvavimas turi pozityvų ar negatyvų atspalvį. Tėvų nedalyvavimas fiksuotas 11-oje ikimokyklinio ugdymo ir 23 (dvigubai daugiau) kitų mokyklų programose. Taigi, vyresnių mokinių tėvų dalyvavimas sveikatinimo veiklose žymiai prastesnis.

Įdomu tai, kad atlikdamos situacijos analizę mokyklos įvardija tėvų nedalyvavimo priežastis. Programose paminėtos tokios frazės, apibūdinančios šį reiškinį:

• „Pasyvus tėvų dalyvavimas...“
• „Tėvai mažai domisi sveikatinimo veikla...“
• „Tėvai nenoriai dalyvauja...“
• „Žema tėvų kompetencija sveikatos klausimais...“
• „Tėvams nerūpi...“
• „Tėvai neretai neturi laiko...“

Tėvų dalyvavimas vaikų sveikatos ugdyme yra labai svarbus veiksnys, iš esmės lemiantis sveikatinimo veiklos veiksmingumą.

Išsiaiškinus šią situaciją, pasirodė svarbu prisiminti ir čia paminėti 2014 m. Lietuvos sveikatą stiprinančių mokyklų gerosios patirties aprašų temą „Tėvai – mokyklos sveikatinimo veiklos dalyviai“. Iš įvairių mokyklų tuomet gavome 25 aprašus ir juos paskelbėme Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro interneto svetainės (http://www.smlpc.lt/) puslapyje, skirtame Lietuvos sveikatą stiprinančių mokyklų gerajai patirčiai. Iš pateiktų mokyklų gerosios patirties aprašų verta paminėti kelių autorių mintis:

• „Sekdami tėvų pavyzdžiu vaikai supranta, kad kiekvienas esame atsakingas už savo sveikatą, kad pirmiausia patys turime ja rūpintis“.
  Ingrida Ūsienė, mokytoja metodininkė, Nijolė Šilanskienė, mokytoja metodininkė, Kauno ,,Ryto“ pradinė mokykla.
• „Tėvai daug gali prisidėti formuojant teigiamą požiūrį į sveikatos stiprinimą, sveiką gyvenimo būdą.“
  Alvyra Bakšienė, mokyklos direktorė, Lazdijų r. Kučiūnų mokykla.
• „Geras tėvų pavyzdys iškalbingesnis už šimtus žodžių, suteikiantis pagrindą vaikų sveikos gyvensenos formavimuisi“.
  Jolita Treinienė, vyr. auklėtoja, Jurbarko vaikų lopšelis-darželis „Nykštukas“.
• „Tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas naudingas tuo, kad bendra veikla suartina tėvus ir vaikus, kelia tėvų ir pedagogų autoritetą. Tėvams sudaroma galimybė išbandyti, tai ką vaikai veikia darželyje ir kaip jie jaučiasi, tobulindami sveikos gyvensenos įgūdžius. Vykstant sąveikai tarp šeimos ir darželio, ugdytiniai pasiekia geresnių rezultatų. Buvimas kartu su tėveliais vaikams suteikia saugumo, pasitikėjimo, drąsos bei pasididžiavimo jausmus.“

Rita Gurskienė, Violeta Paulauskienė, vyr. auklėtojos, Raseinių lopšelis-darželis „Liepaitė“.

Ar kvietimas paskatins tėvus įsitraukti į vaikų ugdymo procesą, priklauso nuo to, ar bus kuriami tėvų ir mokytojų bendradarbiavimu grįsti santykiai. Todėl itin svarbi tampa mokyklos atmosfera, paremta mokyklos personalo ir tėvų abipuse pagarba, savitarpio supratimu ir bendradarbiavimu, siekiu dalytis atsakomybe už vaikų ugdymą. Siekiant tėvų įsipareigojimo turi būti dedamos pastangos kurti tarpusavio santykius, kurie sudaro sąlygas ilgalaikiams ir pastoviems pokyčiams.
Tėvai ne tik namuose, bet ir mokykloje „turi būti visateisiai vaikų ugdymo partneriai, užimti pagrindinį vaidmenį vaikų ugdymo procese ir turi būti skatinami aktyviai įsitraukti į mokyklos gyvenimą“.

Siekiant nustatyti pozityvius santykius su tėvais pravartu vadovautis tokiais darbo su tėvais principais:

• Pozityvumo – pastebėti, kas geriausia vaikuose, santykiuose, pradėti bendravimą nuo
  pozityvių dalykų.
• Demokratiškumo – bendradarbiavimas su tėvais grindžiamas demokratinėmis nuostatomis – tėvai visada priimami ir išklausomi, jiems suteikiama visapusiška informacija.
• Sistemiškumo – darbas su tėvais yra nuoseklus ir planingas.
• Atvirumo – tėvams prieinama informacija ne tik apie jų vaikus, bet ir apie visos  bendruomenės veiklą.
• Lankstumo – atsižvelgiama į tėvų pageidavimus, susijusius su jų vaikais.
• Empatijos – įsijaučiama į tėvų situaciją.

Tėvų dalyvavimą sveikatinimo procese riboja tokie veiksniai kaip iš anksto neaptariamas tėvų vaidmuo mokyklos inicijuotuose sveikatinimo procesuose, tėvai, atsitiktinai patekę į sveikatinimo renginį, bijo pasirodyti kažko nežinantys, nemokantys, neretai tėvų mokykloje pasigendama tik tuomet, kai įvyksta nemalonus incidentas, susijęs su jų vaiku. Dažnai dėl to tėvai vengia bendrauti su mokyklos atstovais, nes tai asocijuojasi su negatyvia informacija apie jų vaikus. Tėvai nedažnai kviečiami, kai viskas gerai, jie neturi įpročio ateiti į mokyklą dėl gerų dalykų ir dar rečiau – dėl įvairių sveikatinimo renginių. Ypač tai būdinga, kai vaikai jau vyresni. „Yra pastebėta, kad tėvai į vaiko ugdymosi procesą įsitraukia, iki kol vaikui sueina 12–13 metų, vėliau tėvų dalyvavimo aktyvumas nuslopsta.

Bėda ta, kad dauguma tėvų nežino, kaip jie gali įsitraukti į įvairias mokykloje vykdomas sveikatinimo veiklas, todėl mokyklai labai svarbu nustatyti pozityvius santykius su tėvais, t. y. pasiūlyti tėvams kuo įvairesnių bendravimo ir bendradarbiavimo formų pagal jų poreikius ir galimybes. Tėvai palaipsniui turėtų susiformuoti poreikį dalyvauti mokyklos sveikatinimo veikloje. Reikia pratinti tėvus lankytis mokykloje ir dėl gerų dalykų. Tai daryti reikia nuolat...

Mokykla, kaip institucija, galėtų inicijuoti jos ir šeimos vertybinių nuostatų ir formuojamų sveikos gyvensenos įgūdžių aptarimą. Namuose turėtų būti skiepijamos tos pačios (bent jau iš dalies) vertybės ir įgūdžiai kaip ir mokykloje, mokyklos suteikiamos žinios ir formuojami įgūdžiai toliau gali būti įtvirtinami namuose. O tam būtinas itin glaudus bendradarbiavimas, mokymai. Pvz., neretoje mokykloje samdomi specialistai, mokantys vaikus valytis dantis ar plautis rankas, bet jei apie tai nieko nežino tėvai arba žino paviršutiniškai, nenuperka vaiko higienai reikalingų priemonių ir namuose neskatina vaikų laikytis tokių pačių taisyklių, tai vaikams nesusiformuos teisingi higienos įgūdžiai ir paties geriausio specialisto pastangos nueis veltui.

Kadangi vienaip mokyti vaikus, o kitaip elgtis patiems negalima, akivaizdu, kad tėvai turi būti pavyzdžiu vaikams. Labiausiai tai atsiskleidžia, kai tėvai ateina į mokyklą ne pasyviai stebėti veiksmo, bet yra įtraukiami į įvairias veiklas, prisiima dalį atsakomybės. Pvz., tėvai įtraukiami į sveikatinimo veiklą organizuojančios grupės, kuri rengia, įgyvendina ir vertina sveikatą stiprinančios mokyklos veiklos programą ir kasmetinius planus, sudėtį.

Tėvai ir vaikai turi turėti galimybę kartu veikti ne tik ir namuose, bet ir mokykloje. Todėl tėvai turi prisiimti atsakomybę už vaiko sveikatą ir siekti, kad šeimoje būtų nerūkoma, nevartojami
alkoholiniai gėrimai, narkotikai, laikomasi darbo ir poilsio režimo, švaros ir tvarkos, asmens higienos, formuojama pasaulėžiūra, vertybinės nuostatos, vaiko charakteris.

Šeimoje tai pat dedami sveikatos pamatai: formuojami higienos įgūdžiai, sveikos gyvensenos pagrindai, gebėjimas atsispirti neigiamai kitų įtakai; vaikas yra mylimas, saugus, patiria psichologinį komfortą, stabilumą; vaikas mokosi pažinti save, savo kūną, jo poreikius ir savo veiklos principus; sportuojama ar kitaip aktyviai leidžiamas laisvalaikis (keliaujama į turistinius žygius pėsčiomis, dviračiais, slidėmis ar vykstama į gamtą, į sodą, į paplūdimį prie jūros, ežero ar upės); žaidžiami įvairūs judrieji žaidimai taisyklingai vaikų laikysenai ugdyti ir plokščiapėdystės profilaktikai, grūdinasi, valgomas sveikas ir subalansuotas maistas.

Toliau labai svarbus momentas – tėvų ir vaikų bendras dalyvavimas sveikatinimo renginiuose. Tėvai pagal savo galimybes gali kartu su vaikais dalyvauti: sveikos gyvensenos mokymuose, seminaruose, projektuose, akcijose, fizinio aktyvumo renginiuose, stovyklose ir kt.

Dar vienas labai svarbus momentas, su kuriuo greičiausiai sutiks sveikatą stiprinančių mokyklų bendruomenės, kad tėvai turi padėti formuoti vaikų pozityvų požiūrį į mokykloje vykdomą sveikatinimo veiklą, t. y. leisti vaikams suprasti, kad tai, kas daroma mokykloje, kokios žinios apie sveikatą, sveiką gyvenseną perteikiamos, kokie sveikatos įgūdžiai formuojami, kokių taisyklių kviečiama laikytis, yra teisinga ir tam jie pritaria (pvz., neretai sudarius valgiaraštį ir gaminant maistą pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus vaikai eina į prekybos centrus, kioskus prie mokyklų ir ten perka „skanesnį“, t. y. daugiau prieskonių, cukraus ar druskos turintį maistą).

Aišku, kai kurie momentai gali iškelti ir nesutarimų tarp tėvų ir mokyklos specialistų, tačiau ir tai gali paskatinti bendradarbiauti ir suderinti pozicijas sveikatos klausimais. 

Tėvai gali daug padėti kuriant sveiką ir saugią psichosocialinę ir fizinę mokyklos aplinką. Ypač jiems svarbu pasisakyti ir priminti vaikams apie negatyvias smurto ir patyčių pasekmes jaunam žmogui, formuoti vaikų nuostatas, kad jei tokie reiškiniai yra pastebėti ar net išgyventi vaiko, apie tai būtina pranešti suaugusiesiems – tėvams, mokytojams. Nepaprastai daug nuveikia tėvai kurdami ir puoselėdami mokyklos pastatą, klases ir išorės erdves, dalyvaudami aplinkos tvarkymo talkose, remonto darbuose ir t. t. Laukiama ir materialinė parama mokyklai – tėvai gali prisidėti ir skirdami mokyklai 2 proc. sumokėto gyventojų pajamų mokesčio.

Tėvai taip pat turėtų būti savanoriais renginiuose: lydėti vaikus į renginius, budėti renginiuose, padėti mokytojui ruoštis ar vesti renginį ir t. t.

Tėvai ir vaikai gali dalyvauti mokydami vieni kitus: tėvai skaityti pranešimus sveikatinimo renginiuose, vaikai skaityti paskaitėles apie sveikatą tėvų susirinkimuose, vaikai gali rengti lankstinukus tėveliams, seneliams, organizuoti diskusijas, atsinešti sveikos mitybos receptų iš namų, rengti mankštas visai šeimai ir t. t. Taigi, tėvų vaidmuo vaikų sveikatos stiprinimo procese nepaprastai svarbus.

Konkrečių pasiūlymų dėl tėvų aktyvaus dalyvavimo sveikatinimo veiklose galima rasti sveikatą stiprinančių mokyklų bendruomenėms skirtame lankstuke „70 būdų tėvams įsitraukti į mokyklos vykdomą sveikatinimo veiklą“, parengtame Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Vaikų sveikatos skyriaus. Be abejo, kiekvienoje mokykloje yra susiformavęs savitas požiūris į bendravimo su tėvais formas ir būdus. Todėl kviestume visus norinčius teikti savo pasiūlymus ir papildyti lankstuką „70 būdų tėvams įsitraukti į mokyklos vykdomą sveikatinimo veiklą“ iki 100 būdų sąrašo. Pasiūlymus galite siųsti elektroniniu paštu dalia.sabaliauskiene@smlpc.lt.

Informaciją parengė
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro
Vaikų sveikatos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė
Dalia Sabaliauskienė

Informacija iš:

Image: FreeDigitalPhotos.net