vaistai.lt

Spalio 17-ąją Vilniuje susirinks būrys žmonių, vienijamų ne tik bendro pomėgio, bet ir bendros idėjos: prie starto linijos rikiuosis bėgikai, dalyvausiantys „Vilniaus 20 km bėgime“, kuris bus skirtas organų donorystės idėjai propaguoti.

Nacionalinis transplantacijos biuras (Biuras) džiaugiasi, kad šiemet, kaip ir pernai, Vilniuje vyksiantis tradicinis bėgimas su Živile Balčiūnaite palaikys organų donorystės ir transplantacijos idėją. Šis renginys vyks spalio mėnesį, kai Europa ir pasaulis mini Pasaulinę organų donorystės ir transplantacijos dieną. Spalio 17-ąją vyksiantis Ž. Balčiūnaitės vardo bėgimas – jau devintasis. Renginio tikslas – parodyti, koks sudėtingas donorystės ir transplantacijos procesas. Todėl į bėgikų komandą Biuras subūrė gydytojus transplantologus, reanimatologus, kitų specialybių gydytojus, didžiulę grupę medicinos studentų iš Vilniaus ir Kauno, laboratorijos specialistus, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir karinių oro pajėgų pilotus, taip pat žmones, kurie gyvena su transplantuotais organais.

Visi šie žmonės – 90 bėgikų – į kvietimą bėgti palaikant organų donorystės idėją atsiliepė geranoriškai, suprasdami ypatingą donorystės prasmę.

Kas paakina žmones burtis po organų donorystės ir transplantacijos vėliava? Kuo ši idėja žmonėms tokia svarbi ir, kuo toliau, tuo labiau sulaukianti vis daugiau pritariančiųjų? Keletas renginio dalyvių minčių – apie donorystės svarbą, tarsi stebuklas sveikstančius žmones, padėką donoro šeimai ir meilę gyvenimui.

Ž. Balčiūnaitės mintys apie organų donorystę

Antrus metus savo vardo bėgimą organų donorystės idėjai propaguoti skirianti bėgikė Ž. Balčiūnaitė sako: „Žinau, jog daugelis vengia kalbėti apie organų donorystę ir transplantaciją, tačiau man kalbėti šia subtilia tema nėra baisu. Mirtis – neatsiejama gyvenimo dalis, amžinybės nėra. Tad kodėl reikia bijoti tos temos?“ Ž. Balčiūnaitė tvirtina seniai apsisprendusi: jei atsitiktų nelaimė, jos organai turėtų būti paaukoti donorystei ir taip galbūt būtų išgelbėta kažkieno gyvybė. Garsi bėgikė įsitikinusi: apie organų donorystę būtina pasikalbėti ir šeimoje, ir su vaikais. Ž. Balčiūnaitė pripažįsta, kad kartais nuo organų donorystės žmones atbaido stereotipai. „Mūsų visuomenėje daugybė mitų, tačiau aš manau, jog reikia žiūrėti mažiau siaubo filmų ir nustoti tikėti absurdiškais teiginiais“, – sako Ž. Balčiūnaitė. Ji įsitikinusi, kad prasmingų iniciatyvų, skatinančių kurti tvirtesnes organų donorystės ir transplantacijos tradicijas, turėtų būti kuo daugiau. „Tik taip atkreipsime visuomenės dėmesį ir paraginsime susimąstyti: „O kaip būtų, jei organų transplantacijos prireiktų man arba mano artimajam?“ Nė vienas nesame apsaugotas nuo nelaimių, todėl turėtume vieni kitiems padėti“, – apie organų donorystę kaip apie pagalbos sergančiajam išraišką kalba Ž. Balčiūnaitė.

Abejingi organų donorystės idėjai neliko gydytojai

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojas anesteziologas reanimatologas Šarūnas Judickas, sužinojęs apie sportinį renginį, skirtą donorystės dienai, neabejodamas stos prie starto linijos: „Noriu prisidėti prie donorystės populiarinimo. Bėgimas – puiki proga parodyti, kaip svarbu yra sveikata“. Jis teigia nežinąs jokių argumentų, kodėl galėtų nepritarti organų donorystei. Todėl ir su artimaisiais šiuo klausimu yra kalbėjęs, ir sutiktų aukoti transplantacijai mirusio artimojo organus. Š. Judickas svarsto, kad pozityvų požiūrį į donorystę iš dalies galbūt suformavo ir jo darbo specifika. O kas galėtų paskatinti ir visuomenę labiau pritarti organų donorystei? „Manau, kad kalbėjimasis tarpusavyje. Labai svarbu žinoti artimojo valią“.

Ties starto linija spalio 17-ąją stos ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojas chirurgas Donatas Danys. Jis prisipažino mėgstantis tokius masinius bėgimus, o šis – išskirtinis, nes „Už organų donorystę“: „Dabartinės medicinos bei chirurgijos pažanga garantuoja daugelio pacientų pasveikimą, o juk dar neseniai jie galėjo laukti tik mirties arba geriausiu atveju – riboto skausmingo egzistavimo“. D. Danys pripažįsta, kad nelikti abejingam organų donorystei jį paakino profesija. Todėl, jei ištiktų nelaimė, jis sutiktų aukoti artimojo organus transplantacijai. „Visuomenė turėtų daugiau žinoti apie organų donorystę – ne tik tada, kai atsitinka nelaimė artimajam. Manau, internetas, televizija, visuomeniniai ir sporto reginiai, skirti organų donorystei, gali padėti formuoti teigiamą požiūrį ir išgelbėti ne vieną gyvybę“, – pabrėžia gydytojas D. Danys.

Bėgime dalyvaus ir genetikos rezidentas Saulius Stačkus iš Kauno. „Nusprendžiau dalyvauti šiame renginyje, nes žinau, kokia nepakeičiama gali būti transplantacija pacientui“, – sako pašnekovas. Jo įsitikinimu, organų donorystė turėtų būti natūralus dalykas – suteikti šansą išgyventi kitam žmogui yra garbinga, geraširdiška. „Dėl donorystės žmogus turėtų apsispręsti iš anksto, nepalikti šio klausimo artimiesiems sunkią akimirką“, – neabejoja S. Stačkus. Su savo artimaisiais jis yra kalbėjęs apie organų donorystę – namiškiai žino jo apsisprendimą šiuo klausimu, o ir jis pats pritartų, ištikus nelaimei, aukoti jų organus donorystei. „Aš visada buvau už organų donorystę, nes neturiu argumentų mąstyti kitaip, o medicinos studijos tik sustiprino tokį nusistatymą“, – kalba S. Stačkus.

Ž. Balčiūnaitės bėgime startuos ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų profilaktinių programų koordinavimo tarnybos specialistas Vilius Floreskul: „Bėgimo renginiai pasižymi pozityvia atmosfera, todėl bėgimas tampa puikia priemone atkreipti dėmesį į visuomenei aktualias problemas. Manau, organų donorystė – viena iš jų, o Lietuvoje vis dar paplitę klaidingi įsitikinimai šiuo klausimu. Organų donorystė – gražus, sveikintinas dalykas, kurį labai palaikau, todėl nedvejodamas nusprendžiau dalyvauti šiame renginyje“. Organų donorystei jis besąlygiškai pritaria dėl dviejų priežasčių. Visų pirma – todėl, kad tarp jo pažįstamų yra žmonių, kuriems buvo atlikta transplantacija, ir tai jiems suteikė galimybę gyventi kitokį – kokybiškesnį, laimingesnį – gyvenimą. O prieš nepilną pusmetį V. Floreskul įgijo dar kitokios žmogiškos patirties: teko atsisveikinti su vienu iš artimųjų, kurio organai po mirties buvo paaukoti transplantacijai. „Džiaugiuosi, kad jo mirtis suteikė viltį gyventi kitam, nors ir nepažįstamam, žmogui.“ Nekeista, kad į klausimą „Ar esate apie donorystę po smegenų mirties kalbėję su savo artimaisiais?“ V. Floreskul užtikrintai atsakė: „Taip. Jei tektų išeiti, norėčiau tapti donoru“.

Bėgime „Už organų donorystę“ – būrys studentų

Dešimtys mediciną studijuojančių studentų prisijungė prie Biuro suburtos komandos. Kas žino – gal baigę studijas jie gilinsis į transplantologiją ir organų transplantacija bus jiems pagrindinis darbas? Tačiau šiandien jie – donorystės idėjos propaguotojai. Keletas jų sutiko pasidalinti mintimis: kodėl jie pritaria donorystei? kodėl tai svarbu mums visiems?

Lietuvos sveikatos mokslų universitete medicinos mokslus kremtančiai Kristinai Ganzijevai organų donorystės tema be galo svarbi – kaip būsimai specialistei. „Besimokydami pamatome daug visko: daug fizinio ir emocinio, psichologinio skausmo, tačiau tenka stebėti ir gražių pasveikimo, grįžimo prie įprasto gyvenimo akimirkų. Tiek kraujo, tiek organų donorystė yra tie būdai padovanoti gyvybę kitam, niekuo nepakenkiant sau“, – tikina K. Ganzijeva. Jos manymu, svarbu kalbėti su visuomene apie donorystę, kad būtų išsklaidytos nepagrįstos baimės ir mitai. „Nežinome, kada galime atsidurti nelaimėje, o esant kritinei situacijai, kiekvienas donoras yra svarbus. Tokie renginiai, kaip Živilės Balčiūnaitės bėgimas, padeda suvienyti žmones ir pamatyti ne tik probleminę donorystės pusę, bet ir tą džiaugsmą, kurį jaučia žmonės, gavę galimybę po organų transplantacijos gyventi normalų gyvenimą“, – įsitikinusi pašnekovė.

„Nutariau dalyvauti bėgime už donorystę, nes man tai atrodo prasminga, – prisipažino kita Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentė Vaida Šumskaitė. – Toks renginys ne vieną paskatins susimąstyti apie organų donorystę ir pakalbėti apie tai su artimaisiais“. Ar mergina sutiktų transplantacijai paaukoti artimojo organus po jo mirties? „Sutikčiau, išskyrus tuos atvejus, kai žinočiau, kad man artimas žmogus nenorėtų, kad jo organai būtų aukojami transplantacijai“, – sako V. Šumskaitė. Būsimai gydytojai jau teko susidurti su transplantacijos laukiančiais pacientais. „Nėra nieko nuostabesnio, kaip matyti sveikstantį ligonį. Deja, kai kuriems jų vienintelė viltis pasveikti – sulaukti donorinio organo. Kuo daugiau tų vilčių išpildoma, tuo geriau“, – neabejoja ji. Pašnekovės įsitikinimu, labiausiai visuomenę pritarti donorystei įkvepia sėkmės istorijos.

Vilniaus universiteto medicinos studentė Olga Skirmante Vasiljeva: „Čia ne bet koks bėgimas, bet bėgimas už gyvybės dovanojimą. Nėra brangesnės dovanos už sveikatą, gyvybę. Labai gerbiu žmones, kurie duoda kraujo, pasirašo organų donorystei. Ir pati ketinu pasirašyti“. Ji džiaugiasi, kad, laimei, niekam iš jos artimųjų nereikia atlikti transplantacijos. „Bet tai nereiškia, kad nežinau, kaip sunku laukti transplantacijos, kaip sunku ryžtis paaukoti – daug skaitau, domiuosi“, – kalba mergina. Kas paskatino pritarti organų donorystei? „Pirma – myliu gyvenimą ir manau, kad nė vienas žmogus nenori mirti. Todėl, jei mano gyvenimas negrįžtamai baigsis ir galėsiu dovanoti gyvenimą kitam, dažniausiai – ne vienam žmogui, tegu taip ir būna padaryta. Antra priežastis, paskatinusi pritarti organų donorystei, tai mano tikėjimas. Ir trečia – pasirinkta specialybė. Gydytojai – sveikatos, gyvybės nešėjai. Aš pasisakau už sveikatą ir gyvybę, vadinasi, už organų donorystę – taip pat“.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentas Eimantas Abelkis: „Pritariu transplantacijos idėjai, turiu donoro kortelę. Bėgdamas noriu palaikyti šioje srityje dirbančius asmenis, padėti sumažinti visuomenėje egzistuojančius mitus. Be to, bėgimas – tai sveikas ir aktyvus laisvalaikis“. Apie organų donorystę E. Abelkis net kelis kartus yra kalbėjęs su savo artimaisiais, o jei prireiktų, sutiktų aukoti artimojo organus donorystei. Pašnekovas pripažino, kad iš dalies tokį pozityvų požiūrį į organų donorystę suformavo ir būsima profesija: „Studijuoju mediciną, dirbu ligoninėje, tad esu susipažinęs su transplantacijos procesu. Bet dar besimokydamas mokykloje tam pritariau. Tapęs medicinos studentu tik dar labiau įsitikinau, kokia svarbi donorystė“.

„Jau seniai norėjau sudalyvauti bėgime, o bėgimas už organų donorystę – puikus pasirinkimas, nes palaikau organų donorystės idėją ir norėčiau, kad kuo daugiau žmonių apie tai žinotų“, – artėjančiu bėgimu džiaugiasi būsima gydytoja, medicinos studentė iš Kauno Gerda Žilionytė. Nors tarp jos artimųjų ir draugų nėra žmonių, kurie lauktų organų transplantacijos, G.Žilionytė tvirtina palaikanti organų donorystės idėją ir mananti, kad tai – nuostabi galimybė suteikti viltį ir net išgelbėti gyvybę. „Namiškiams esu sakiusi, kad norėčiau tapti organų donore, o artimojo organus po jo mirties sutikčiau paaukoti tuo atveju, jei žinočiau, kad jis būtų norėjęs tai padaryti“, – teigia G. Žilionytė.

Kaunietis medicinos studentas Matas Juškevičius spalio 17-ąją rengiamame bėgime pasiryžęs įveikti ilgiausią distanciją – 20 kilometrų. Kodėl vaikinas nusprendė dalyvauti šiame bėgime? „Pirmiausia – tai dar viena galimybė išbandyti save bėgimo trasoje. O jei renginys masiškumu sugebėtų pritraukti žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį, primintų apie donorystę ir jos svarbą, būtų puiku!“ – sako M. Juškevičius. Jis tvirtino pasinaudosiantis galimybe ir bėgimo dieną pasirašysiantis sutikimą donoro kortelei gauti, nes jau seniai ketinąs tą padaryti.

Donorystės dienai skirtame renginyje – ir žmonės su transplantuotais organais. Bėgs ir jie!

Aštuonerius metus su persodintomis donoro kepenimis gyvenantis 57 metų Stasys Laniauskas – tarsi gyva visų bėgimo švenčių, sveikatingumo renginių legenda. Pernai Živilės Balčiūnaitės bėgime įveikęs 10 km distanciją, tiek pat S. Laniauskas yra pasiryžęs nubėgti ir šiemet. Vyras kaskart entuziastingai remia ir propaguoja organų donorystę. O šiemet S. Laniauskas nepaprastai didžiuojasi, kad už organų donorystę bėgs nešdamas dukters Justinos specialiai šiam renginiui sukurtą ženklą su užrašu „Už tavo apsisprendimą“.

Su transplantuota širdimi devynerius metus gyvenantis Rimvydas Vekerotas sako, jog tokiame renginyje dalyvauja tam, kad savo pavyzdžiu galėtų įrodyti nepaprastą ir neįtikėtiną donorystės prasmę: per laikotarpį po transplantacijos jo gyvenime įvyko daugybė dalykų, kurių jau galėjo nebūti – devyni pavasariai, vasaros, rudenys ir žiemos, augantis sūnus, aktyvi veikla pacientų organizacijoje propaguojant organų donorystę, nauji sutikti žmonės, naujos veiklos, nauji išmokti dalykai… „Viso to galėjo juk nebūti, jei ne mano donoro artimieji“, – už tai visą gyvenimą bus dėkingas Rimvydas.

Apie renginį

Tradicinis, jau devintasis, „Vilniaus 20 km bėgimas“ vyks spalio 17-ąją. Startas 12 val. prie Baltojo tilto. Į bėgimą užsiregistravę dalyviai gaus starto numerius su užrašu „Aš bėgu už organų donorystę“. Renginio šūkis: „Bėgikė Živilė Balčiūnaitė: „Aš už organų donorystę. O jūs?“ Šiemet bėgikų lauks naujovė – 20 km distancija. Bus galima rinktis ir 10 km, 3,5 km bėgimo bei 10 ir 3,5 km šiaurietiško ėjimo rungtis. Vaikams siūloma 1 km rungtis.

Donorystės statistika

2015 m. spalio 1 d. duomenimis, Lietuvoje organų ir audinių transplantacijos laukia 428 recipientai, 100 iš jų – laikinai ne recipientai (jiems dėl tam tikrų priežasčių kol kas transplantacijos atlikti negalima).

Inkstų persodinimo laukia 183 recipientai, širdies – 34 recipientai, plaučių – 8, širdies ir plaučių komplekso – 6, kasos ir inksto komplekso – 6, kepenų – 59, ragenos – 132.

Per devynis šių metų mėnesius Lietuvoje atliktos 149 organų ir audinių transplantacijos: 82 recipientams persodinti mirusių donorų inkstai, 5 recipientams – gyvo donoro inkstai. Atlikta 12 širdies transplantacijų, 10 – kepenų persodinimo operacijų, 1 kasos ir inksto komplekso transplantacija. 39 recipientams persodintos donorų ragenos.

Nacionalinio transplantacijos biuro informacija