vaistai.lt

Nuspręsta pagerinti ežerų ir upių vandens kokybę. Valdininkai užsimojo įvesti naujus reikalavimus ūkininkams, kada, kuo ir kaip galima bus tręšti laukus, kad kuo mažiau taršos patektų į dirvožemį ir vietos vandenis. O GRYNAS.lt kalbinti ūkininkai teigė nemanantys, kad yra didžiausi vandens teršėjai.

Siūlo dvi priemones

Specialistai sako, kad šiuo metu vandens telkinius labiausiai teršia žemės ūkis. Intensyvi žemės ūkio veikla lemia dideles nitratų azoto ir bendrojo azoto koncentracijas vandenyje. Geros būklės neatitinkančiu vandens telkiniu laikoma, kai nitratų azoto koncentracija yra daugiau kaip 2,3 mg/l, o bendrojo azoto daugiau kaip 3 mg/l. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad 2 mg nitratinio azoto yra ta riba, kuri dar leidžia apsaugoti gėlavandenes rūšis nuo kenksmingo toksiško poveikio. Skaičiuojama, kad apie 26 proc. Lietuvos vandens telkinių laikomi rizikingais.

Žemės ūkio taršos mąstą ir problematiką rodo ir tai, kad jeigu priimtume, kad su tręšimu į dirvą įterpiama 90 kg azoto/ ha (praktikoje tas gali siekti ir 200 kg/ha ir daugiau), o azoto nuostoliai dėl gamtinių procesų yra 20 proc., į upes patektų apie 30 tūkst. t. azoto, tuo tarpu visos nuotekų valyklos kartu per metus išleidžia tik 1,7 tūkst. t. azoto.

Žemės ūkis laikomas pagrindiniu per didelių azoto koncentracijų upėse veiksniu, nes didžiausios azoto junginių koncentracijos aptinkamos žemės ūkio teritorijose, kur nėra didelių miestų.

Aplinkos ministerija siūlo dvi žemės ūkio taršos mažinimo priemones, kurios turėtų pagerinti esamą situaciją.

„Siūlome įteisinti Tręšimo planų rengimą ir jų rengimo metodiką ūkiuose, tręšiančiuose daugiau kaip 50 ha ariamos žemės. Šis reikalavimas jau yra privalomas ūkiams, tręšiantiems daugiau nei 50 ha mėšlu ir/arba srutomis, tačiau mineralinių trąšų naudojimo kiekiai nereglamentuojami. Reikalavimas neturėtų poveikio gyvulininkystės ūkiams, o paveiktų augalininkystės ūkius, naudojančius mineralines trąšas arba mėšlą ir mineralines trąšas“, - rašo ministerijos atstovai pažymoje dėl žemės ūkio taršos ir jos mažinimo.

Antroji siūloma priemonė - tarpinių augalų auginimas (augalai, auginami po pagrindinės kultūros derliaus nuėmimo iki kitos sėjos). Tam tikram efektui pasiekti reikėtų, kad tarpinius augalus augintų ūkiai, turintys per 50 ha ariamos žemės, o jų auginamas plotas būtų bent 10 proc. ūkio deklaruojamų naudmenų. Nauda vėlgi abipusė, nes mažėja azoto išsiplovimai iš dirvožemio, gerėja dirvos kokybė, apsaugo nuo ligų ir kenkėjų. Ūkininkas gali naudoti mažiau trąšų, nes azotas neišsiplauna dėl auginamų tarpinių augalų.

Skaičiuojama, kad abi siūlomos priemonės neišspręstų vandens telkinių taršos 100 proc., bet pagerintų esamą būklę 60 proc.

Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorė Agnė Kniežaitė-Gofmanė GRYNAS.lt paklausta, kada, tikėtina, jog ministerijos pateikti siūlymai ūkininkams įgaus teisinę galią, vylėsi, kad tai padaryti pavyks iki šių metų pabaigos. Tiesa, tam bus būtinas Vyriausybės pritarimas.

„Šių metų pabaigoje turėtų būti patvirtinti upių baseinų rajonų valdymo planai ir siūlomos priemonės ūkininkams. Tačiau prievolė ūkininkams turėti tręšimo planus tikrai būtų ne iš karto, nes reikėtų parengti tvarką ir metodiką, kaip tie planai turėtų atrodyti. Būtų pereinamasis laikotarpis, mes kol kas dar nežinome, kokios trukmės, bet greičiausiai du metai, per kuriuos mes parengtume metodiką ir ūkininkai galėtų prisitaikyti prie naujų reikalavimų“, - situaciją komentavo A. Kniežaitė-Gofmanė.

Kol kas, pašnekovės teigimu, diskusija dėl pateiktų pasiūlymų įteisinimo dar tik pradėta, informacija perduota Žemės ūkio ministerijai ir jos socialiniams partneriams. „Dar neturime visos informacijos, kaip reaguoja socialiniai partneriai, bet kai mes buvome susitikę, didelio pasipriešinimo iš jų nesulaukėme – jie ir patys žino, kad siūlomi reikalavimai ir jiems reikalingi, pavyzdžiui, tręšimo planai. Iš jų naudą turi ir ūkininkai - jeigu tręšiama subalansuotai, reikia mažiau trąšų, o trąšos kainuoja, taigi išleidžiama mažiau pinigų“, - teigė A. Kniežaitė Gofmanė.

Paklausta, kodėl visas dėmesys kreipiamas tik į žemės ūkį, pašnekovė teigė, kad azotu ir fosforu vandens telkinius labiausiai teršia žemės ūkis ir nuotekų valymo įrenginiai. „Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį buvo investuota milijardai europinių lėšų nuotekų valymo įrenginių gerinimui. Šiuo metu mes atitinkame nuotekų valymo direktyvos reikalavimus, iš valyklų nebesitikime didesnio išvalymo. Žemės ūkis tuo tarpu yra ta sritis, kur papildomi reikalavimai būtini“, - kalbėjo Vandenų departamento direktorė.

Ūkininkų atstovas: trąšos brangios, skaičiuojame kiekvieną kilogramą

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas, GRYNAS.lt paklaustas, kaip vertina ministerijos siūlomas taršos mažinimo žemės ūkyje priemones, teigė, kad tai klausimai, kuriuos dar reikia išdiskutuoti.
„Lietuvoje visiškai nėra trąšų apskaitos ir manyčiau, kad tai yra būrimas iš kavos tirščių – mes dirbame 2,8 mln. ha ir kiek mes nuperkame azoto – gal mes nė pusės normos nesunaudojame, o užterštumas vandenų vis tiek yra didelis. Reikia viską suskaičiuoti, susisteminti, turi mokslininkai atlikti tokius skaičiavimus, gal čia iš kažkur kitur ta tarša ateina“, - teigė J. Talmantas.

Jis abejojo, ar ūkininkai sąmoningai naudotų per daug azoto, nes jis kainuoja nemažus pinigus – 435 eurus už toną.

„Šitą klausimą aptarėme tarybos posėdyje, buvo viena atstovė ir iš ministerijos. Sakiau jiems, kad reikia pradėti viską nuo pradžių – paskaičiuoti, kiek nuperkame trąšų, kiek dirbame žemės, kiek turime ariamo ploto, kiek ganyklų. Galbūt paaiškės, kad sunaudojame tik 60 proc. azoto, kiek galėtume jo naudoti pagal normas. O jeigu mes neįdedame tiek, kiek galėtume, o išsiplovimai vis tiek yra dideli, gal yra kitos priežastys. Reikia ir kitus taršos šaltinius žiūrėti. Viską verčia tik ant ūkininkų, kad mes nieko nemokame ir pilame trąšas lyg jos būtų už dyką. Jeigu būtų už dyką ar kainuotų 29 eurus už toną, gal ir piltų, bet kai kainuoja 435 eurus už toną, tuomet skaičiuojame kiekvieną kilogramą“, - tikino J. Talmantas.

Ūkininkų atstovas nesutinka su kaltinimais, kad žemės ūkis labiausiai teršia vandens telkinius. Jis sako pasigendantis mokslinių pagrindimų.
„Sako, kad žemės ūkis labiausiai teršia, be jokių mokslinių pagrindimų! Mus iš karto kaltina. Mes tam nepritariame ir nesutinkame su tuo. Pamatysite, kai bus padarytas suskaičiavimas, mokslinis pagrindimas, paaiškės, kad nesunaudojame azoto tiek, kiek reikia. Reikia ir kitų priežasčių ieškoti – lengviausia pasakyti, kad čia kaltas žemės ūkis. Aš galiu pasakyti gal čia šeimininkės iš virtuvių leidžia nuotekas su chemija, gal kiti teršia, sunku pasakyti, reikia išsamius tyrimus padaryti. Esame kaip ūkininkai įsižeidę, kad visą šešėlį meta ant mūsų“, - piktinosi ūkininkų atstovas.

Vandenis teršia ir plovimo/skalbimo priemonės

Savo ruožtu Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Gėlųjų vandenų ekologijos sektoriaus vyresnysis laborantas Kęstutis Skrupskelis teigė neabejojantis, kad žemės ūkis stipriai teršia vandens telkinius, bet žymiai prisideda ir pramonė. Šie du sektoriai, anot ekologo, yra didžiausi teršėjai.

„Žemės ūkis ir su juo susijusi pramonė, neabejotinai, yra vienas didžiausių organinės taršos (azoto ir fosforo junginiais) šaltinių. Tai yra dėl didžiulių trąšų kiekių, kuriais tręšiamos augalų kultūros. Nors jau seniai nebėra tarybiniais laikais gyvavusių įpročių laistyti pasėlius iš lėktuvo, nesilaikyti apsauginių vandens telkinių zonų reikalavimų ir kt., visgi pavojus šioms trąšoms patekti į gruntinius ar paviršinius vandens išlieka didelis. Tačiau nereiktų atmesti ir pramonės (ypač oro taršos) ar transporto daromos taršos“, - teigė mokslininkas.

Anot jo, vienas didžiausių dabartinių fosforo taršos šaltinių yra ir įvairios plovimo/skalbimo priemonės, kuriose gausu fosforo junginių. Šie junginiai sunkiai skaidosi, todėl lengvai patenka į vandens ekosistemas net ir perėję miestų valymo įrenginius. „Dėl to skatinama naudoti mažiau fosforo turinčius ploviklius“, - atkreipė dėmesį K. Skrupskelis.

Poveikis ekosistemoms milžiniškas

Kokią žalą azoto ir fosforo junginiai daro patekę į vandens telkinius? Gamtos tyrimų centro mokslininko teigimu, šie junginiai dalyvauja visose mitybinėse grandyse - nuo žemiausiųjų skaidytojų iki plėšrūnų (žuvų ar vandens paukščių). „Ilgalaikiai azoto ir fosforo ciklai yra nenutrūkstami, ekosistema gyvena, auga ir plečiasi šių medžiagų pagrindu. Stabiliose ekosistemose nedideli perteklinių medžiagų kiekiai greitai įsisavinami ir jų nelieka“, - aiškino K. Skrupskelis.

Pasak jo, geriausias fosforo ir azoto taršos pavyzdys - vandens telkinių eutrofikacija (trofiškumo didėjimas) ir iš to kylantis vandens telkinių žydėjimas (pvz. ciano bakterijų staigus padidėjimas) lemia bendrą ištirpusio deguonies kiekio mažėjimą, taršą toksinėmis medžiagomis ir t.t.

„Natūralu, kad vienos ar kitos gyvūnų/augalų grupės padidėjimas lemia tai, kad kitoms rūšims toje pačioje bendrijoje vietos lieka mažiau. Tad vandens telkinių eutrofikacija beveik visada lemia rūšių skaičiaus mažėjimą, bendrijos skurdumą ir pan.“, - konstatavo gėlųjų vandenų specialistas.

Jis teigė, kad neretai dėl vandens telkinių „žydėjimo“ ir deguonies stygiaus ar toksinių medžiagų išsiskyrimo žūsta ne tik žuvys, bet ir kiti hidrobiontai – vandenyje gyvenantys mikroorganizmai. Pavyzdžiui, vasarą matomas Kuršių marių žydėjimas ir dėl to gaištančios žuvys ar moliuskai.

Paklaustas, kaip vertina Aplinkos ministerijos siūlymus riboti ūkininkų naudojamus mineralinių trąšų kiekius bei skatinti sėjomainą, jis teigė, kad tokie siūlymai pilnai suprantami ir labiau tvaria aplinka besirūpinančiose šalyse jau taikomi.

„Prie to seniai „priėjusios“ daugelis tvaria aplinkos naudojimo politika suinteresuotų išsivysčiusių šalių. Ar tai geriausias ir ekonomiškai naudingiausias būdas, pasakyti sunku. Čia jau ekonomistai turėtų atlikti skaičiavimus ir įvertinti ar aplinkos būklės išsaugojimas gali pateisinti dėl trąšų ribojimo gaunamą mažesnį derlių, didesnes pasėlių priežiūros sąnaudas ir kt.. Neabejotina, kad sėjomaina leistų nenualinti dirvožemių ir sudarytų geresnes sąlygas natūraliai azoto fiksacijai, t.y. ribotų jo patekimą į gruntinius ir paviršinius vandenis, ar mažintų fosforo patekimą į vandenį, sudarydama išskaidytos vandens taršos fosforu prielaidą“, -samprotavo K. Skrupskelis.

Jis pabrėžė, kad ne mažiau svarbu užtikrinti vandens telkinių pakrančių zonų apsaugą ir riboti ūkinę veiklą jose. „Reikėtų užtikrinti, kad tiesioginio organinių ir sintetinių trąšų patekimo į vandens telkinius pavojus būtų minimalus“, - teigė Gamtos tyrimų centro specialistas.

Rūta Levickaitė