vaistai.lt

Turime daug paplitusių teiginių, kuriais neabejojame. „Sveikame kūne – sveika siela“, „Sportas – sveikata“ ir panašiai. Tik kritinis protas sugeba pamatyti, kad šie štampai yra labai abejotini. Pradėti visuomet reikia nuo to, kas yra svarbiausia. Susikalbėjimas pagrįstas vienodų sąvokų vartojimu. Jei vienas apie ratus, kitas - apie batus, tai vargu jiems pavyks ką nors sutarti.

Kas yra vadinama sportu, ką reiškia sportuoti? Vikipedija apibūdina taip: „Sportas – pagal tam tikras taisykles organizuojama žmonių veikla, derinant fizinius ir intelektinius gebėjimus, skirta varžymuisi, laisvalaikio praleidimui, įvairių įgūdžių lavinimui, taip pat pasiruošimas šiai veiklai ir to pasiruošimo metu atsirandantys tarpusavio santykiai“. Taigi sporto samprata kiek neaiški. Žinoma tiek, jog jis prasideda nuo fizinio kūno aktyvinimo ir baigiasi įvairiomis varžybomis bei renginiais.

Žmogus yra judantis gyvūnas, todėl akivaizdu, jog pabudimas turi būti lydimas pasirąžymo, o tai yra mankštos pradžia. Nebeaiškinsiu, kiek gyvenimo metų ji prideda tiems, kurie tai daro, ir kiek atima iš tų, kurie kur nors pradeda skubėti, ją atmesdami. Kasdienės civilizuoto žmogaus rytinės procedūros ir yra prausimasis bei mankšta. Tolesnis sporto kelias dalijasi. Vieni tai daro nuolat, kiti - paskirų renginių metu. Tiesa, dar yra ir profesionalus sportas, bet apie tai – vėliau.

Didžiausias sporto, kaip sveikatos priemonės, priešas yra akcijos. Jei vaikas ar suaugęs žmogus labai aktyviai pasportuoja per vieną ar kelis renginius, tai sukelia jo organizmui stresą. Sveikatai daugiau bėdos nei naudos. Pulti bėgti maratoną kad ir labdaros tikslais visai nesitreniravus – žaizda organizmui. Skubėti į tolimą pėsčiųjų žygį, metus praleidus prieš televizorių – peilis sveikatai. Todėl neturėčiau aiškinti akivaizdžius dalykus: sportuoti reikia nuo ryto ir iki senatvės. Tiesa, tuomet taip pat reikia.

Antra, didesnė mūsų švietimo sistemos sportavimo spraga – bandymas visus uždaryti į vieną sporto šaką. Suprantama, jog retos mokyklos gali pasiūlyti visą sportinių galimybių spektrą. Net ne visos mokyklos turi normalią sporto salę ar nedidelį stadioną. Todėl kartais kelių klasių mokiniai tampa vieno didelio kolektyvo nesavanoriškais nariais. Sprendinių pasaulyje yra daug, galima jais ir pasinaudoti. Profesiją suteikiančios ir aukštosios mokyklos sportinį aktyvumą skatina gana retai, todėl pradėjus darbinę karjerą absoliuti dauguma fizinį aktyvumą keičia kitokiomis veiklomis – alaus gėrimu, vaikų priežiūra, televizoriaus ar masinių renginių peržiūra.

Trečioji didelė sportavimo trūkumo priežastis yra mūsų pačių mąstysena, nesiremianti ilgamete tradicija. Sportas suvokiamas kaip pramoga, kaip laisvalaikio praleidimo būdas. Pramoga yra, bet gali ir nebūti. Jei neužtenka laiko, gali jo atsisakyti. Tai nenumatymas to, kas yra toliau nei penkiolika minučių. Visos fizinio ir protinio aktyvinimo rūšys, o sportas ypač, užtikrina normalumą.

Jis nėra pramoga, o būtina paprasto žmogaus gyvenimo sąlyga. Tai itin svarbu dabar, kai sėdimas ar protinis darbas išstumia anksčiau vyravusį fizinį. Tiesa, ir šis turi savų ydų (vienpusiškumą), kurį reikia taisyti, o tam tinka kai kurios sporto rūšys.

Profesionalus sportas, kaip veiklos būdas. Riba tarp profesionalaus sporto nubrėžiama nesunkiai. Kai už veiklą gauni pinigus, tai jau darbas. Lietuvos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės gydytojas Vytenis Trumpickas jau seniai kartoja, kad profesionalus sportas - ne sveikata, o diagnozė. Garsiausiems šalies sportininkams išsigydyti traumas padedantis fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas sako, kad saugiai sportuoti sudėtinga, ypač šiais laikais, kai sporto aistruoliai reikalauja ypač didelio tempo ir azarto.

Siekdami aukščiausių rezultatų sportininkai, neišsigydę traumų, skuba sugrįžti į aikšteles ir stadionus, taip save pasmerkdami užburtam traumų ratui. „Nepažįstu nė vieno profesionalaus sportininko, kuriam būtų pavykę išvengti traumų. Tačiau visada sakau, kad saikingai sportuojant ir tinkamai pasiruošiant kiekvienai treniruotei, daugybės traumų išvengti tikrai įmanoma“, — sako V. Trumpickas (sveikatine.lt).

Profesionalaus sporto siekis – konkurencija, siekis nugalėti, būti pirmam. Nesvarbu, ar tai asmeninės, ar komandinės varžytuvės. Tam pajungiami visi leistini ir nelegalūs būdai. Pastarieji dažniausiai gadina, o ne gerina sveikatą. Galima prisiminti dopingą ar vadinamuosius papildus, kurie labai žaloja jauną organizmą, bet leidžia „šoktelti“ pirmyn ar aukščiau rungtyniaujant. Nesigilinsiu į diskusiją, kiek tai leistina, t.y. ar galima pasiekti aukščiausių rezultatų, nesinaudojant kai kuriomis cheminėmis ar fizinėmis priemonėmis, bet pabrėšiu, kad tai yra savęs žalojimas, už kurį reikia mokėti būsima sveikata. Kartais būna ir blogiau – mirštama ir sportinių varžybų metu.

Atrodytų, kad profesionalų sportą reiktų arba uždrausti, arba bent riboti. Bet palyginkime jį su kitomis šou rūšimis, pavyzdžiui, cirku. Nesunku priminti, kad anksčiau už pinigus imtynininkai demonstruodavo kovas cirkuose, turime ir krepšininkų sporto šventes, kur varžymasis yra netikras. Tai yra spektakliai. Teatro nedrausi. Kita medalio pusė yra sporto patrauklumo ugdymas. Vadinamieji aukštos klasės sportininkai daugeliui jaunų žmonių tarnauja kaip idealas, skatindami juos plaukti, žaisti tenisą ar krepšinį, futbolą ar šachmatais. Orientacija į sportą reikalauja pastovios gyventojų daugumos motyvacijos, kurią užtikrina sportinės varžytuvės, transliuojamos per informacinius kanalus ir aprašomos žiniasklaidoje.

Ne kiekvienas gali būti aktoriumi, tapytoju ar poetu. Tačiau kiekvienas gali tai išbandyti. Ne kiekvienas taps aukščiausio lygio profesionalu, bet tam ruošti reikia iš pat vaikystės. Sportas sudaro galimybes gyventi ilgiau, sveikiau, laimingiau. Tačiau tai tik galimybės. Jomis nesinaudoti – neprotingų žmonių požymis.