Paprastam žmogui pieva ir yra viso labo pieva su daugybe nepažįstamų augalų, ant kurios taip gera įsitaisyti šiltais vasaros vakarais ir pasimėgauti grynu oru, užuosti aibę persipinančių aromatų ir paganyti akis į nepaprasto mėlynumo dangų. Šiuolaikiniam žolininkui pieva yra didžiausia jo aistra, kuria gali domėtis, tyrinėti ir kaskart stebėtis, kaip viename lauke gali augti skirtingi augalai, reikalingi žmogui ar net jam kenkiantys.
Žolinė – puiki proga perskaityti interviu su šiuolaikiniu žolininku Pauliumi Kripaičiu apie nepaprastą jo aistrą augalams ir kuriamą interneto svetainę zolininkas.lt
– Kaip atsirado internetinė svetainė zolininkas.lt? Kas paskatino sukurti svetainę apie augalus ir jų savybes?
– Visada patiko stebėti gamtą, gaudyti vabzdžius ir žalčius prie tvenkinių, tad, nusipirkęs fotoaparatą, pirmiausia pradėjau fotografuoti gamtą. Kadangi nepirkau bangiausių objektyvų, prieiti ir fotografuoti gyvūnus nebuvo taip paprasta, nes jie juda, slapstosi. Norint įdomiai juos įamžinti, reikia tai daryti iš toli, naudojant įvairius stovus, teleobjektyvus. Turėdamas gana paprastą įrangą, pasirinkau fotografuoti tuos, kurie niekur negali pabėgti – augalus. Jų įvairovė didelė, jie visur aptinkami, tad pamažu pradėjau domėtis tuo, ką nufotografuodavau. Vėliau paaiškėdavo, koks augalas nuodingas arba, atvirkščiai – liaudies naudojamas gydant. Per kelerius metus susikaupė nemažai nuotraukų, kurias norėjosi kažkam parodyti, ne tik pačiam jomis džiaugtis. Tuo metu ir internete puslapių apie vaistinguosius augalus nebuvo daug, galbūt kokie 3–5. Bet juose pagrindą sudarė tekstas, mažai buvo fotografijų. Nusprendžiau pats sukurti kažką geresnio. Taip pamažu pradėjau rankioti nuotraukas pirmiesiems straipsniams, skaityti vaistinių augalų žinynus, žymėtis, kas atrodydavo įdomu.
– Kokia tavo interneto svetainė buvo iš pradžių? Kokią ją įsivaizduoji ateityje?
– Pamenu, pati pirmoji monografija buvo apie ankstyvąjį šalpusnį. Ilgai rankiojau informaciją iš daugybės knygų ir žurnalų apie vaistines jo savybes, auginimą, rinkimą. Galiausiai atrinkau tinkamiausias nuotraukas ir paskelbiau. Ketinau dėti po aprašymą kas savaitę, bet paskui pastebėjau, kad tai tampa kaip darbas, tad vėliau informaciją pradėjau kelti nereguliariai. Dažniausiai, kai nufotografuodavau kokį naują augalą ir vėl grįždavo entuziazmas. Kiek vėliau ėmiau rašyti ir tinklaraštį, bet tematika jis kiek nuošalesnis nuo vaistinių augalų ir liaudies medicinos – daugiau apie keliones ir žygius fotografuojant ar šiaip pastebėjimai. Svetainė per visus gyvavimo metus buvo bene tris kartus kardinaliai atnaujinta ir tobulinta. Tikiuosi, ir ateityje tai pat tobulės bei keisis neatsilikdama nuo interneto naujovių. Nežadu keisti tik svetainės pavadinimo ir gamtos tematikos, o daugiau viskas priklausys nuo aplinkybių, kuo labiausiai susidomėsiu gamtoje.
– Kokie žmonės dažniausiai lankosi zolininkas.lt? Kokios informacijos jie ieško? Kas jiems įdomu?
– Manau, nesuklysiu sakydamas, kad daugiausia lankosi negaluojantys žmonės arba jų artimieji, kurie ieško, kaip pagydyti ligonį augalais. Užsuka ir žaliavalgiai ar šiaip gamtos mylėtojai. Dažniausiai svetainėje ieškoma informacijos apie augalus, ką jie daro, kam skirti. Nežinau, ar kas laisvu laiku ją skaitinėja, nes tai – ne naujienų svetainė. Ši svetainė panašesnė į žinyną, todėl ir ateinama ieškoti žinių, kai iš tikrųjų jų reikia. Šį pavasarį visi buvo labai susidomėję garšva ir sula, o rudenį visi atsimena raugintus obuolius, gilių, morkų kavos receptus, ima daugiau domėtis bruknėmis, spanguolėmis. Kitaip tariant, informacija įdomi priklausomai nuo metų laiko.
– Ar sudėtinga būti šiuolaikiniu žolininku? Kaip atrodo tokia veikla užsiimančio žmogaus kasdienybė?
– Nelaikau savęs gydytoju, žiniuoniu ar burtininku. Tiesiog daugiau nei vidutinis žmogus domiuosi augalais ir gamta. O smalsiam būti kartais nelengva, nes nori perskaityti daug knygų, pamatyti daug vietų ir išbandyti naujų receptų, tačiau ne visada tam lieka laiko. Iš šio savo hobio neuždirbu pinigų, o uždirbti nelabai ir noriu, nes, manau, kad tada viskas bus daroma iš reikalo, per prievartą. Dabar noriu – rašau, noriu – fotografuoju, noriu – miške bastausi.
– Kas tave labiausiai žavi užsiimant tokia veikla?
– Labiausiai žavi tai, kai jau galvoji, kad pažvelgęs į pievą žinai visus augalus, visada esi neteisus. Kitais metais toje pačioje vietoje gali sužaliuoti koks nors naujas ir nematytas žolynas, kurio sėklą atnešė gyvūnas, vėjas ar jai atsirado palankios sąlygos sudygti. Dar labai smagu girdėti, kai mano surinkta informacija, nuotraukos kažkam padeda pasijusti geriau ar tiesiog pažinti nematytą augalą.
– Kada susidomėjai šiuo amatu? Ar tave tuo domėtis paskatino koks nors įvykis, gal žmogus? Papasakok.
– Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet labiausiai paskatino fotoaparato įsigijimas ir paprasčiausias smalsumas. Visada buvo įdomu, kieno tas žiedas nuotraukoje arba ant ko nutūpęs drugelis. Esu skaitęs žolininkų interviu, kad dažniausiai tai iš močiutės ar mamos perimti amatai. Aš taip sakyti negalėčiau, nes nei močiutės, nei mama nebuvo žolininkės. Tiesa, pas močiutę visada būdavo jonažolių arbatos, o palėpėje džiūdavo kraujažolės ir liepžiedžiai, mama laisvalaikiu prižiūri didžiulį gėlyną.
– Ar yra kokių nors augalų, pasižyminčių teigiamomis ar neigiamomis savybėmis, kurie ypač veikia žmogų? Kokie jie? Kaip jie veikia?
– Nėra staiga teigiamai veikiančių augalų, nebent tai būtų daugelio gėlių žiedai. Jie dažnai gana teigiamai veikia moteris. Atnešus puokštę, teigiamai paveiksi dažną, o tam tiks net ir pievų gėlės. Manau, dėl to augalai ir vertinami, kad juose esančios medžiagos teigiamai veikia pamažu. Kalbant apie neigiamas augalų savybes, reikėtų vardyti nuodinguosius augalus. Tokių turime savo pievose ir darželiuose. Sakoma, kad, suvalgius žalčialunkio uogų, gali iškristi dantys, o prarijus saują uogų – mirti. Lietuvoje turime plintančius Sosnovskio barščius, kurie staigiai gali padengti odą didelėmis vandeningomis pūslėmis, tačiau jie nemirtini. Senuose darželiuose auginama gėlė, kurios sultys seniau naudotos strėlių antgaliams užnuodyti. Kiek pamenu, šio augalo sultys veikia širdį ir net mažas jų kiekis gali numarinti. Pačio augalo neminėsiu, nes nemanau, kad tai reikalinga.
– Ar yra augalų, kuriuos žmonės augina savo namuose ar soduose, ir kurie nėra naudingi jų sveikatai, bet retas kuris apie tai žino? Kokie tie augalai? Kokį poveikį jie daro?
– Taip, tokių yra. Auginami net ir labai nuodingi augalai. Jais nusinuodyti atsitiktinai sunkiai įmanoma. Na, nebent, populiarėjant žaliavalgystei, žmonės pradės valgyti ir darželių gėles. Pavojingiausieji, manau, širdį veikiantys augalai, bet populiaresnius daug kas žino. Verta paminėti, kad gana nuodingos pakalnutės: peržydėjusios jos sunokina uogas, kurių nederėtų ragauti.
– Ar šiuolaikiniam žmogui išmanymas apie augalų savybes praverčia jo modernioje kasdienybėje? Kaip tai pasireiškia?
– Labai praverčia, leidžia suprasti, kad už miesto ribų, miškuose, paupiuose galima patiems prisirinkti įvairiausių gėrybių, kurias galima valgyti, jomis gydytis ar paskaninti įprastus patiekalus. O svarbiausia, kad visa tai nieko nekainuoja. Gal vien savybių išmanyti nepakanka, reikia nepamiršti pasidomėti, ar tokius augalus ir grybus galima šiuo metu rinkti, kokiose vietose tai reikėtų daryti. Jei šiuolaikinis žmogus užsimano pabūti ne toks jau šiuolaikiškas, augalų pažinimas – būtinas.
Tarkime, stovyklaudami verdate troškinį ant laužo, o prieskonius kaip tyčia palikote namie. Žinodami, kaip atrodo kadagiai, garšvos, laukinės morkos, dilgynės, gysločiai, galite įdomiai praturtinti patiekalą gamtoje. Turime didžiulį arsenalą prieskonių, randamų pievoje, kai kur aptiktume kmynų, česnakūnių, meškinių česnakų, barkūnų, balandų ar daugelio kitų valgomųjų arba prieskoninių augalų. Jei pažinsite uogas, galėsite be baimės paragauti net tokių, kurių nei parduotuvėse, nei turguje dažniausiai neįsigysite: girtuoklių, tekšių, katuogių, putinų, šaltalankių. Pažinodami varnauoges, vilkauoges, ievas, kiauliauoges, šunvyšnes, galėsite ne tik patys vengti jų, bet ir kitą pamokyti.
– Pasidalyk keliais naudingais patarimais, kaip augalai gali padėti gydant kokias nors ligas, gaminant patiekalą ar naudojant juos buityje?
– Jei gamtoje netikėtai įgėlė vapsva ar bitė, jums padės gyslotis. Nuskintą švarų lapą dėkite į burną, sukramtykite ir košelę iš burnos tepkite ant įkandimo vietos. Kitas receptas kiek nešiuolaikiškas, nes jo negalima naudoti iš karto. Reikia mokėti atpažinti siauralapį gaurometį. Augalas mėgsta šviežius kirtimus, pamiškes, pagriovius. Žydi alyviniais žiedais, gana aukštas, nešakotas. Prisiskinkite šio augalo lapų ir, sudėję į hermetišką maišelį, palaikykite suspaustus lapus labai šiltai apie tris dienas. Per tą laiką lapai fermentuosis, taps rudai žali ir šiek tiek glitūs, tad neišsigąskite. Išimkite iš maišelio ir išdžiovinkite. Vėliau užplikykite lapus karštu vandeniu ir gerkite vietoj žaliosios arbatos. Skonis tikrai nenusileidžia arbatai iš parduotuvės. Kas mėgstate eksperimentuoti, galite fermentuoti ir ilgesnį laiką, gausis dar kitoks skonis.
Tekstas Ingos Lebrikaitės
Informacija iš:
Image: FreeDigitalPhotos.net
Padėk sau
Skaityti daugiau
