Arbatos gėrimo apeiga: laikas pasotinti šviesos kūną

“Daug žmonių tyrinėja arbatžolių ir vaistažolių terapinį poveikį  fiziologijai. Mane visada domino poveikis būtent sąmonei – kuo skiriasi poveikis geriant arbatą iškilmingu būdu nuo kasdieniško gėrimo. Paaiškėjo, kad skirtumas didžiulis”, – teigia žolininkas Ramūnas Daugelavičius, Anykščių arbatinės “Arbatos magija” savininkas. Arbatos gėrimo apeigą jis praktikuoja jau 13 metų. Pakalbėjome.

Baltiška arbatos gėrimo apeiga Lietuvoje nėra populiari – daugiau žinome apie japonų arbatos gėrimo ceremoniją. Kas gi sudaro tą apeigą? Kaip jai ruoštis? Kokia arbata tam tiks?
Labai tinka augalai, kurie šventi tautai, pvz., ąžuolo gilės. Tokie augalai, kuriuos surenkame Rasų metu, per kitas kalendorines šventes, pvz., Žolinę. Gerai, jei vietovė, kurioje vyksta apeiga, turi istorinę praeitį, yra reikšminga žmogui ar grupei žmonių, kurie darys apeigą. Tinka daug augalų, kurie surinkti su pagarba ir nuostata, kad skirti tai šventei. Taigi žmonėms reikia turėti nuostatą, vardan ko jie tą apeigą daro.

Vandenį geriausia atsivežti iš šaltinio, juk kiekviename rajone yra šaltinis, kurį žmonės nuo seno vadindavo gydomuoju arba šventu. Žolelių rinkimas, aplinkos, kur vyks apeiga, parinkimas, ugniavietės išvalymas – viskas susideda į vieną pagarbią visumą, įvykį. Tokiu būdu pagal savo tautinę tradiciją apeiname teritoriją, savo sąmonėje apsaugodami ją, įkalbėdami gerus žodžius, palinkėjimus, tuo ,,apeidami“ kartu ir žmogiškąsias savo vertybes, augindami pozityvią nuostatą. Į ugnelę, į ruošiamą arbatą iš įvairiausių augalų, surinktų tą rytą, kiekvienas įdeda savo indėlį, savęs dalelę.

Labai svarbu nors kiek pavaikščioti basomis, tokiu būdu pasilabinant su vietove, pabūti su augalu, patupėti prie jo, patylėti. Tokie dalykai ir sudaro apeigą.

Kas vyksta kolektyvinės ceremonijos metu?
Informaciniame lygmenyje vyksta žinių perdavimas. Ritualo metu prikeliame tautinę atmintį. Ceremonijos dalyviai susiderina su įvairiomis archetipinėmis energijomis. Vyksta galingas sąmonėjimo procesas.

Reikia nuolat turėti nekasdieniškos, sakralios, arba išplėstos sąmonės būsenos patirtį. Ji reikalinga kaip vanduo ir oras. Mūsų mintys yra planetos rišančioji medžiaga. Ritualas mums reikalingas ne kaip pramoga, ne šiaip oro ar vandens pagarbinimui. Net ne vien savęs tobulinimui, auginant savisąmonę. Tiesiog to reikia mūsų žemei.

O  miestietis, neturįs galimybės ugnelės lauke susikurti, ar turi galimybę puoselėti šias apeigas?
Esu pats kurį laiką gyvenęs dideliame mieste. Net balkone ar kambary galima paskirti kampelį arbatai, naudoti tam mažus puodelius, iš kurių geriama ne tam, kad atsigertum. Arbatos ragavimas  padeda pasiekti  nekasdienišką sąmonės būseną, šventę, kuri vadinama laiku sau, poilsiu, sustojimu.

Galima nusipirkti įvairių vaistažolių, išbandyti įvairias rūšis. Svarbu būti dėmesingam arbatai, apeigą atlikti kūrybiškai, susikaupus, žiūrėti į vandenį, klausytis jo, nepervirti, pasirinkti jį skanų. Tuomet kiekviena sudedamoji dalis bus ne bet kokia. Nesvarbu, kad esame ne laukuose, svarbu, kad apeiga nedaroma paskubomis, kaip būna valgant ,,greitą maistą“. Taip dėmesingai viską darydamas, stengdamasis  pastebėti kuo daugiau detalių, pasotinsi savo šviesos kūną.

Rinkti, ruošti arbatai žoleles – tai tarsi pokalbis su jomis?
Šiuo atveju vyksta labiau ne pokalbis, o klausymasis. Puodelio kvėpinimas, arbatos ragavimas – viskam skiriame vienodai laiko. Taip pasiekiama pusiausvyra tarp išorinių ir vidinių dalykų. Jei lygintume su meditacija: jos metu žmogus stebi vidinį pasaulį ir pasiekia vidinę pusiausvyrą. Arbatos ceremonija akcentuoja ir išorę – dėmesį formai, instrumentams, indams, aplinkai, ir vidinio pasaulio stebėjimą. Stebėjimas to, kas vyksta išorėje ir viduje tuo pat metu – tai meditacija su arbata.

Ar šią ceremoniją kiekvienas galime padaryti kasdienybe?
Be abejo. Kasdieninė rytinė praktika – kaip mankšta, tik ne raumenų, o savo sąmonės. Arbatos gėrimas – tokia mankšta, kuri suderina visai dienai, suteikia dėmesingumo visiems darbams, įvykiams, paruošia jiems. Mankštintis reikia kasdien.

Kavos mėgėjai sakys, kad geriau jau praktikuoti kavos gėrimo ceremoniją…
Kava duoda jan energijos, bet trumpalaikės, nes kofeinas veikia trumpai, apie pusę valandos. Arbatžolės veikia 5-6 valandas. O geriant dėmesingai – ilgiau. Lietuviškos žolelės kofeino neturi. Sudaryti iš vaistažolių kraują valantys mišiniai tonizuoja žvalindami neaštriai, bet ilgą laiką.

Aš pradėjau praktikuoti apeigą nuo ceremonijų su kolekcinėmis kiniškomis arbatomis. Yra paprasta nueiti į arbatos parduotuvę ir nusipirkti kelias rūšis. Vieną kartą užpilame ir geriame, skanaujame kvapą ir skonį, antrą kartą užpilame ir vėl geriame, žiūrime,  koks skirtumas. Tai jau įveda į pakitusią sąmonės būseną. Svarbiausia, kad kuo mažiau būtų proto išdaigų – „negaliu, nes kažko trūksta“. Galima su bet kuo tai daryti. Instrumentai nėra svarbiausia.

Kokias lietuviškas žoleles rekomenduotumėte rytiniam gėrimui? 
Labai tinka siauralapis gaurometis. Bet tai išgirdęs žmogus sakys: „Negaliu praktikuoti, nes neturiu gauromečio“. Tinka ir kitos žolės. Bet kurios iš jų gali padėti susikurti tokį gerą laiką sau, kad jo nepamiršite ilgai. Ne veltui arbatos gėrimo ceremoniją vadinu ,,stebuklo praktika“, linkiu ir jums patirti tą stebuklą!

Ačiū už pasidalijimą.

Kalbino Genovaitė Privedienė

Informacija iš:

Image: FreeDigitalPhotos.net