„Be cukrų“, „be glitimo“, „be laktozės“: ką tai reiškia ir kodėl tokie produktai gali kainuoti daugiau?

Maisto produktų lentynose gana dažnai rikiuojasi produktai, pažymėti terminais „be cukraus“, „be glitimo“, „be laktozės“. Tokius produktus su „be“ tam tikros sudedamosios dalies renkasi ne tik vartotojai, ribojantys cukraus vartojimą, netoleruojantys glitimo ar laktozės, bet ir tie, kurie ieško tam tikrų savybių turinčio maisto. Neretai pastebima, kad dalis tokių produktų kainuoja daugiau nei įprasti tos pačios kategorijos gaminiai. 

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) primena, kad užrašai „be“ nėra tik rinkodaros akcentas – šiems teiginiams teisės aktuose nustatyti konkretūs reikalavimai. Tačiau vartotojams svarbu žinoti ir tai, kad toks užrašas savaime nereiškia, jog produktas yra sveikesnis ar maistingesnis. 

„Be cukrų“ – ne tas pats, kas „nepridėta cukrų“ 

Maisto produktų etiketėse dažnai sutinkami terminai „cukrus“ ir „cukrūs“ reiškia ne tą patį.  

Cukrus – vienaskaita, bendrinis pavadinimas vienam specifiniam cukraus tipui, disacharidui, vadinamam sacharoze arba stalo cukrumi. Tai saldi kristalinė medžiaga, gaunama iš cukranendrių ar cukrinių runkelių.   

Cukrūs – daugiskaita, apima vadinamuosius  paprasčiausios sudėties angliavandenius, t. y. 2 cukraus tipus, tokius kaip: monosacharidai (pavyzdžiui, gliukozė, fruktozė) ir disacharidai (pavyzdžiui, sacharozė, laktozė), išskyrus poliolius. Šie cukrūs gali būti ir natūraliai randami vaisiuose, daržovėse, pieno produktuose ir kituose maisto produktuose, ir išgaunami gamybos būdu ar susintetinami cheminiu būdu. 

Teiginys „be cukrų“ gali būti naudojamas tik tuo atveju, jei 100 g arba 100 ml produkto yra ne daugiau kaip 0,5 g cukrų. Į šį kiekį patenka tiek į produktą gamybos metu papildomai pridėti, tiek natūraliai jame esantys cukrūs, kaip antai, vaisiuose esanti natūrali fruktozė, meduje – fruktozė ir gliukozė, ir kt. Todėl užrašas „be cukrų“ paprastai pateikiamas visiškai nesaldžių arba ant saldikliais saldintų maisto produktų, pavyzdžiui gėrimų. Tuo tarpu įvairūs sveikesnės alternatyvos kepiniai, užkandžiai daug dažniau ženklinami užrašais „nepridėta cukrų“.  

Teiginys „nepridėta cukrų“ gali būti naudojamas, kai į produktą nebuvo pridėta monosacharidų ar disacharidų arba kitų maisto produktų, naudojamų dėl jų saldinamųjų savybių, pavyzdžiui, medaus ar sirupų. Tačiau produkte gali būti natūralių cukrų. Tokiu atveju ant ženklinimo turi būti nurodyta, kad „produkto sudėtyje yra „natūralių cukrų“. 

Teiginį „nepridėta cukrų“ ypač svarbu atskirti nuo teiginio „be cukrų“ vartotojams, kurie serga diabetu ar kitomis medžiagų apykaitos sutrikimo ligomis, laikosi dietos, nes teiginys, kad maiste nepridėta cukrų nereiškia, kad jame nėra natūralių cukrų. VMVT primena, kad cukrų kiekį, esantį planuojamame įsigyti maisto produkte, labai paprasta surasti ant maisto produkto pakuotės pateiktoje privalomoje maistingumo deklaracijoje.     

„Be glitimo“ turi atitikti nustatytą ribą 

Teiginys „be glitimo“ gali būti naudojamas tik tada, kai galutiniam vartotojui parduodamame maisto produkte glitimo kiekis neviršija 20 mg/kg. Todėl gamintojui svarbu ne tik parinkti atitinkamą produkto sudėtį, vengiant glitimo turinčių javų (kviečių, rugių, miežių, avižų, speltos, kamuto arba jų sukryžmintų atmainų),  bet ir atsakingai kontroliuoti visą gamybos procesą.  

Šiuo metu praktiškai kiekviename prekybos centre glitimo netoleruojantiems asmenims galima įsigyti ir kviečių be kitų javų gaminių be glitimo, kurie yra pagaminti specialių technologijų dėka.    

„Be laktozės“ – reikalavimai priklauso nuo produkto 

Teiginio „Be laktozės“ naudojimas šiuo metu reglamentuojamas tik pradinio ir tolesnio maitinimo kūdikių mišiniams. Tokiuose produktuose laktozės turi būti ne daugiau kaip 2,5 mg/100 kJ (10 mg/100 kcal). 

Nors kitiems maisto produktams konkreti riba ES lygmeniu nėra nustatyta, tačiau kai kurios valstybės narės turi nacionalines gaires. Pagal Šiaurės šalių modelį, dažniausiai taikomas 100 ppm laktozės standartas (0,01 g laktozės / 100 g ar ml). Šiuo metu EK yra įsipareigojusi parengti bendras taisykles ES lygmeniu. Savanoriškai taikomas teiginys turi neklaidinti vartotojo. 

Kodėl užrašais „be“ ženklinami produktai gali kainuoti daugiau? 

Didesnę tokių produktų kainą kartais gali lemti ne pats užrašas ant pakuotės, o produkto gamybos ypatumai: gamintojams tenka keisti receptūras, ieškoti kitų žaliavų, taikyti papildomas kontrolės priemones bei imtis veiksmų, kad gamybos metu būtų išvengta kryžminės taršos. Tad pakeista sudėtis reikalauja pritaikyti gamybos technologiją arba pasirinkti brangesnes žaliavas. Pavyzdžiui, saldžiuose užkandžiuose, tokiuose kaip javainiuose ar sausainiuose, norint juos paženklinti užrašu „be pridėtinių cukrų“ pigų baltąjį cukrų ar gliukozę tenka pakeisti natūraliai cukrų (fruktozės ir gliukozės) turinčiais džiovintais vaisiais ar uogomis, kurių savikaina yra daug didesnė.  

Užrašai „be cukrų“, „be glitimo“ ar „be laktozės“ vartotojui yra svarbi informacija, tačiau nereikėtų manyti, kad toks produktas dėl to automatiškai yra sveikesnis ar geresnis. Šie teiginiai apibūdina konkrečią produkto savybę, o jų naudojimui taikomi teisės aktų reikalavimai.   

VMVT visada pataria prieš įsigyjant konkretų maisto produktą perskaityti ant pakuotės pateiktą sudedamųjų dalių sąrašą, kuriame mažėjančia pagal kiekį tvarka nurodomos gamyboje naudotos žaliavos, ir įvertinti privalomą maistingumo deklaraciją, kurioje nurodyti ne tik jame esantis cukrų kiekis, bet ir bendras angliavandenių kiekis. Didelis angliavandenių kiekis taip pat reiškia, kad galų gale mūsų organizme jie virs gliukoze, nes virškinimo sistema angliavandenius suskaido būtent į gliukozę (cukrų).  

VMVT primena, kad ženklinimo paskirtis – padėti vartotojui suprasti, ką jis perka. Perskaičius visą etiketę lengviau įvertinti, ar produktas atitinka individualius poreikius.