vaistai.lt

Mūsų senatvė prasideda nuo 30-35erių metų. Maždaug tokio amžiaus baigiasi savaiminiai organizmo palaikymo resursai. Jei žmogus nustoja judėti, visos kūno funkcijos pradeda pamažu stabdyti savo veiklą.

Gamta nebeplanuoja ilgai delsti, ruošiasi tokį kūną laidoti. Todėl palaikyti kūno aktyvumą kiekvienam privaloma ne dėl stangrios odos, tinkamo svorio ar kitų gražios išvaizdos atributų, bet pirmiausia dėl gyvybės. Judėti reikia tam, kad kūno sistemos galėtų sklandžiai funkcionuoti toliau.

Senovėje judesys tiesiogiai ir reiškė gyvybę. Gyveno tik tie, kurie vis dar judėjo. Jei žmogus galėjo pasiekti maistą, vandenį, saugų būstą, pasirūpinti šiluma – jis dar gyvas. Sustojo – atėjo mirtis. Tai užkoduota mūsų genuose. Mūsų kūnai sukurti taip, kad judesys juos nuolat regeneruotų, atgaivintų, atnaujintų. Neapgausime gamtos įvairiomis dietomis ar plastinėmis operacijomis. Tik judesys palaiko jaunystę.

Nejudant iš karto silpsta širdis, mažėja viso organizmo gyvybingumas. Kūnas nebegauna jam reikiamų medžiagų. Nebeaprūpintas praranda ištvermę. Tų žmonių, kurie mankštinasi, širdies susitraukimo dažnis yra mažesnis. Jų širdis ne taip vargsta. Jei žmogus nejuda, kraujas užsistovi ir širdis priversta dirbti dvigubai. Tada prasideda ligos, negalavimai, prastėja savijauta, vis labiau auga svoris. Širdžiai prireikia dar daugiau plakti, nes riebalus reikia taip pat maitinti, kaip ir bet kurias kitas kūno ląsteles.

Nutukusio žmogaus organizmas palaipsniui persitvarko į kitokią sistemą. Jam prireikia ne tik daugiau valgyti, bet netgi daugiau kvėpuoti. Dėl to toks žmogus vien kvėpuodamas pradeda išnaudoti daugiau energijos atsargų. Tai atsispindi ne tik fizinėje, bet ir psichologinėje savijautoje. Apninka nerimas, baimės, depresijos, gali prireikti netgi antidepresantų. O ką gydysime? Slopinsime savo tobulą sistemą, kad ji dar mažiau judėtų ir pamažu virsime į „daržovę“?

Kai vyresniam žmogui sakome: nesistok, aš paduosiu; pasėdėk, aš nueisiu, atnešiu – taip mes tiesiogiai prisidedam prie dar greitesnio jo senėjimo ir artėjimo į gyvenimo finišą. Visos ligos, be jokių išimčių paūmės, jei žmogus nebejudės. Norint padaryti gera, reiktų kuo labiau skatinti, gulintį artimąjį nors kiek prasimankštinti.

Kūnui labai patinka visi judesiai, kurie jam yra natūralūs gyvenant gamtoje: ėjimas, bėgimas, šokis, kabojimas, tempimas ir t. t. Galima pradėti tiesiog nuo vaikščiojimo. Norint intensyvinti fizinę veiklą, vėliau galima jungti vaikščiojimą su bėgimu, įtraukti įvairius mankštos pratimus, jogą, šokį – kitaip tariant, viską, kas skatina aktyvumą.

Ar reikia papildomai makštintis ir tiems, kurie dirba fizinį darbą? Jei nori dirbti tą darbą toliau, makštintis privaloma. Dažniausiai darbe kūnas nuolat naudoja tik tuos pačius raumenis. Tuo tarpu kiti „tinginiauja“. Tokiems žmonėms reikia mankštos, kuri išjudintų visai kitas raumenų grupes. Primityviai aiškinant, jei darbe sulenki nugarą į vieną pusę, mankštindamasis privalai ją lenkti į kitą.

Žmonės, skirtingai nei gyvūnai, gali rinktis savo gyvenime – judėti ar ne. Daug lengviau yra palaikyti kūną sveiką nei vėliau bandyti „remontuoti“.

Harvardo mokslininkai nustatė, kad žmogui pakankamai judant, atsikuria nervų lastelės. Anksčiau manyta, kad tai neįmanoma. Taigi sveikame kūne sveikas lieka ir protas. Toks žmogus nenustoja svajoti, siekti, įgyvendinti, o tai reiškia - gyventi.

Išnaudokite gyvenime kiekvieną galimybę judėti! Jei galite kažkur nueiti pėsčiomis – eikite, lipkite laiptais, važiuokite dviračiu, neškite, darykite savo rankomis.