„Psychological Science“ publikuotos kelios studijos atskleidė, jog žmonių, turinčių žemą savivertę, pasitikėjimas savimi ir tos savivertės augimas stiprinamas elementaraus žmogiško kontakto – prisilietimo metu. Maža to, prisilietimai gerina ir fizinę sveikatą.
Pozityvios ir negatyvios mintys
Yra žmonių, kurie, suvokdami savo laikinumą šioje žemėje, stengiasi nugyventi kuo prasmingesnį, turiningesnį gyvenimą. Nuo jų veidų retai dingsta natūrali šypsena, kalboje gausu pozityvių minčių, o galvoje – idėjų. Pabendravęs su tokiu žmogumi, dažnai jauti energijos antplūdį, o ir diena tampa šviesesnė.
Tačiau yra ir tokių, kurie, įsisukę į niūroką kasdienybę, „apsiginkluoja“ negatyviomis mintimis. Aplinkinių gyvenimas jiems atrodo įdomesnis, turiningesnis, ne toks nykus ir rutiniškas, kaip jų pačių. Jie nuolat akcentuoja savo bei kitų klaidas, silpnybes. Pasiekti dalykai jiems atrodo per menki, palyginti su trūkumais. Galiausiai tų pasiekimų ilgainiui jie net neprisimins, o padarytos klaidos išliks ilgam atmintyje.
Tokiems žmonėms, anot psichologų, būdinga žema savivertė, savęs ir savo gyvenimo prasmės menkinimas.
Kas gi toji savivertė?
Paprasčiausiai tariant, kiekvienas mūsų turi nuomonę apie tai, koks jis yra. Tokia nuomonė nulemia, kaip mes elgiamės ir kaip galvojame kiekvieną dieną. Požiūris į mus pačius nulemia ir požiūrį į kitus žmones. Taip pat į savo pasiekimus aplinkos kontekste. Savivertė nėra visiškai nekintamas, statiškas dalykas. Įgijus patirties, išminties, keičiantis gyvenimo aplinkybėmis, požiūris į save gali kisti. Ugdyti ir kelti savivertę galima ir išmokti. Efektyviausiai to išmokstama su specialistų pagalba. Visgi yra ir paprastų, kasdieninių būdų, apie kuriuos galbūt niekada nesusimąstome. Apie juos – šiek tiek vėliau.
Aukštą savivertę turintys žmonės save vertina pozityviai. Gyvenimo negandos jiems – it kokybiški spyriai į užpakalį, leidžiantys susiimti ir pasiekti dar daugiau. Net ir mažiausi laimėjimai jiems – šventė ir dar vienas jų prasmingo ir įdomaus gyvenimo įrodymas.
Žema savivertė savaime nėra psichikos sveikatos problema, tačiau ji turi didelės įtakos tokių problemų išsivystymui. Negatyvus požiūris į save trukdo susidoroti su kasdieniu stresu, priimti teisingus sprendimus.
Dar daugiau, nuolatiniai negatyvūs įsitikinimai gali peraugti į valgymo sutrikimus, socialines fobijas, depresiją, netgi panikos priepuolius ar šizofreniją.
Kas nulemia žemą savivertę? Trumpai ir aiškiai – žmogaus turėtos gyvenimiškos patirtys, aplinka, kurioje jis augo ar kurioje daugiausiai laiko praleidžia dabar. Tai, ką žmogus matė, patyrė, išgirdo vaikystėje – šeimoje, darželyje, mokykloje. Pavyzdžiui, žema savivertė būdinga tiems, kurie vaikystėje sulaukdavo fizinių ar psichologinių bausmių, neįgyvendindavo tėvų lūkesčių, patirdavo kitų žmonių pykčio priepuolius, dažnai buvo atstumiami ar nemėgstami mokykloje.
Pagrindinė terapija, šiuo metu taikoma žema saviverte pasižymintiems žmonėms, yra kognityvinė elgesio terapija, taip pat grupinės terapijos. Užsiėmimų su psichikos sveikatos specialistais metu ugdomas objektyvus savęs vertinimas, gerųjų būdo bruožų ir įgūdžių akcentavimas, mokomasi spręsti įvairias problemas.
Iš naujo atrastas ir dar vienas būdas padėti artimajam ar sau pačiam – į save, o kartu ir į mus supantį pasaulį žiūrėti pozityviau galime su prisilietimo pagalba.
Prisilietimas stiprina pasitikėjimą savimi
Psichologijos mokslų daktarė ir žmogaus psichikos tyrinėtoja Sander Koole iš Amsterdamo teigia: „Netgi trumpas ir nežymus vieno žmogaus prisilietimas prie kito padeda susidoroti su neigiamu savęs vertinimu ar slegiančiais egzistenciniais svarstymais“.
Savęs ieškojimų kelyje žmogiškas kontaktas atlieka apsauginę funkciją – ramina nervų sistemą, slopina slegiančias mintis, negatyvius svarstymus.
„Psychological Science“ publikuotos kelios studijos atskleidė, jog žmonių, turinčių žemą savivertę, pasitikėjimas savimi ir tos savivertės augimas stiprinamas elementaraus žmogiško kontakto – prisilietimo metu.
Eksperimento metu dalyviai vaikščiojo minioje, o pro šalį praeidavę organizatoriai įteikdavo jiems klausimyną. Daliai eksperimento dalyvių klausimyno popierinis variantas būdavo įteikiamas paprastai, be jokio rankų kontakto. Kitai daliai – patapšnojant petį ar paspaudžiant ranką. Kontaktas trukdavo apie sekundę, kartais – dvi sekundes.
Tie dalyviai, prie kurių būdavo prisiliesta klausimyno įteikimo metu, klausimyną užpildydavo pozityviau. Atsakymuose apie laikinumą šioje žemėje buvo jaučiama mažesnė baimė ir savęs nuvertinimas. Prisilietimas netgi tapo savotišku buferiu žemą savivertę turintiems žmonėms susidurti su socialiniu susvetimėjimu galvojant, jog aplinkiniai yra šaunesni. Išvadoje mokslininkai teigia, kad savimi nepasitikintys, per menkai save vertinantys žmonės turėtų siekti fizinio kontakto su kitais žmonėmis – pasisveikinimo rankomis, prisilietimo prie peties, kai juokiamės, apsikabinimo.
Prisilietimas gerina ir fizinę sveikatą
Anot psichologo Matthew Hertenstein, prisilietimas iš tiesų turi gydomąją galią. Užtenka pažiūrėti, kaip nurimsta kūdikis, prisiglaudęs prie mamos. Arba kaip meiliai atrodo rankomis susikibusios gatve einančios poros. Deja, šiais laikais vakarietiškoje kultūroje prisilietimo stygius – gana dažnas reiškinys. Lyg gyventume pasaulyje, kuriame vyrauja prisilietimo fobija.
Štai, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje žmogus šalia kito žmogaus jaučiasi patogiai esant net mažiau nei 1 pėdai atstumo (apie 0,3 metro). Amerikiečiai ir europiečiai patogiai jaučiasi, kai atstumas tarp žmonių yra dvi ar net keturios pėdos (atitinkamai 0,6-1,2 m). Suprantama, kad kuo didesnis atstumas tarp žmonių, tuo mažesnė tikimybė, jog bendravimo metu vienas kitą jie palies. O be reikalo. Įrodyta, kad prisilietimas prie kito žmogaus gali sumažinti kraujo spaudimą, streso hormono kortizolio išsiskyrimą. Štai vidutinio amžiaus moterys, kurios dažnai apkabina savo vyrus (ne mažiau nei dvidešimčiai sekundžių), gali pasigirti mažesniu kraujo spaudimu nei tos, kurios retai priglunda prie sutuoktinio. Manoma, jog taip yra dėl hormono oksitocino koncentracijos padidėjimo nervų sistemoje. Kasdienybę papildant žmogišku kontaktu, mažinamas stresas, depresija, netgi lėtinis skausmas. Ypač to žmogaus, kuris pats liečia kitą žmogų.
Masažas – vienas iš gydymo prisilietimu pavyzdžių. Reguliarus masažas sumažina kraujo spaudimą, aukštą pulsą, širdies susitraukimų dažnį, nuovargį ir stresą, stiprina imunitetą, gali padėti esant lėtiniam skausmui, uždegiminiams sąnarių procesams. Maža to, skatina limfos nutekėjimą, gerina medžiagų apykaitą ir miego kokybę.
Prisilieskime dažniau
Kaip galite padidinti prisilietimų dažnį kasdien? Dažniau prisiglauskite prie artimojo: padėkite galvą ant peties, apkabinkite ar leiskitės būti apkabinami. Sveikinkitės su draugais ir gerais pažįstamais apsikabinimu, rankos paspaudimu ar tik jums žinomu prisilietimo ritualu. Lygiai taip pat ir atsisveikinkite.
Glostykite ir kasykite savo augintinį – katiną, šunį ir t. t. Gyvūno globa ir taip turi teigiamą poveikį sveikatai, ypač psichologinei. O prisilietimas prie augintinio toks pats efektyvus, kaip ir prisilietimas prie žmogaus.
Nors porą kartų per mėnesį apsilankykite masažo salone. Būsite atsipalaidavęs ir atgavęs jėgas. Jei neturite galimybės eiti į masažo salonus, atlikite masažą sau pats. Užsitepkite masažo aliejaus ir švelniai masažuokite pasiekiamas vietas – kojas, kaklą ir pan.
Su antraja puse vaikščiokite susikibę rankomis. Nesvarbu, ar tai pirmieji jūsų draugystės metai, ar esate kartu jau kelis dešimtmečius. Susikabinimas rankomis sujungia, suteikia saugumo jausmą.
Šaltiniai
Baker, Kathy. “Study shows frequent massage sessions boost biological benefits,” accessed on April 4, 2013. news.emory.edu
Keltner, Dacher. “Hands on Research: The Science of Touch,” accessed on April 4, 2013. greatergood.berkeley.edu
http://www.medicalnewstoday.com/releases/268481.php
Audrė Bartaševičiūtė
Informacija iš:
Image: FreeDigitalPhotos.net
Padėk sau
Skaityti daugiau
