Nykstant senajai kaimo, žemės ūkio kultūrai ir augant technokratinei miesto civilizacijai, mūsų šalies žolininkai jaučiasi atsidūrę pasaulių sandūroje. Ar bus jie reikalingi masinės gamybos, sintetinių papildų bei vaistų amžiuje? Vaistininkai teigia, kad bus, nes žolelės išlieka vis dar paklausia preke, tačiau žolininkai jaučiasi skriaudžiami. Jie sako, kad dėl šioje srityje įsikerojusios biurokratijos smulkiam žolinių augalų ūkeliui vaistinius augalus didesniais kiekiais parduoti itin sudėtinga, o gauti Europos Sąjungos paramą jų ekologiškam auginimui beveik neįmanoma.
Ginti interesų – į Europos parlamentą
Visos „Vakarų Lietuvos medicinos“ kalbintos žolininkės teigė, kad natūralių žolelių paklausa šiuolaikiniame pasaulyje turėtų tik didėti, bet smulkiesiems vaistinius augalus auginantiems ūkeliams labai trukdo biurokratiniai suvaržymai. Žolininkė Adelė Karaliūnaitė net ruošiasi dalyvauti Europos Sąjungos parlamento rinkimuose ir sėkmės atveju Europarlamente ginti žolininkų, jų tiekiamų produktų vartotojų interesus.
„Tarkime, auginantys javus gauna ES išmokas, bet jeigu aš laikau dirvoną ir renku dirvoninius augalus, jokios išmokos negausiu. O dirvoniniai augalai labai nyksta – širdažolė, žliūgė, veronikos, kitos mažytės žolytės. Dvimečiai augalai išsilaikydavo būtent dirvonuose – čia jie turėdavo laiko užaugti, pražysti, pasisėti. Senosios žolininkystės tradicijos remiasi būtent dirvoninių augalų rinkimu. Mūsų dirvonai, kur mes po lapelį, po žiedelį skiname, yra prilyginti pievoms! Vaistažolių plotai nėra laikomi žemdirbyste, tai yra neprotinga ir neteisinga“, – sakė A. Karaliūnaitė.
Per griežti reikalavimai
Žolininkė Janina Danielienė sako, kad smulkiųjų žolininkų ūkelių veiklai taikomi reikalavimai pernelyg griežti. „Turime gausybę naudingų žmogui augalų ir dar švarias dirvas, švarius miškus.
Tačiau susiduriame su gausybe biurokratinių apribojimų. Nedideli ūkeliai nei su vaistinėmis gali dirbti, nei į prekybos tinklus prasimušti. Pavyzdžiui, norint turėtį ekologišką vaistinių augalų ūkelį, reikia užpildyti gausybę dokumentacijos, vežioti įvairiausias ataskaitas, pažymas ir pan. Nesvarbu, kad tas ūkelis visiškai ekologiškas, nuošalioje vietoje, jis negali būti tokiu laikomas tik dėl neatliktų sudėtingų biurokratinių procedūrų“, – nurodė ji.
Kitos žolininkės Zofijos Tikuišienės teigimu, natūraliame, ekologiškame vaistažoles auginančiame ūkyje viskas daroma ne pramoniniu būdu, o savo rankomis, todėl įdedama itin daug darbo, kuris neatsiperka. „Tas ūkelis yra tikrinamas keturis – penkis kartus per metus. Turi ir sėti, ir auginti, ir nusirinkti, ir dar visokiausias ataskaitas pildyti, išmanyti, kaip tai daryti, pristatinėti, tikrintojų vizitus atlaikyti. Sertifikavimas kainuoja krūvą pinigų, tiesiog neatsiperka tie ekologiniai ūkiai, o darbo įdedama šitiek daug“, – sakė Z. Tikuišienė.
Su vaistažolių ūkeliais nedirba
Informacijos amžiaus padiktuotos tendencijos lemia, kad vis didesnę farmacijos kompanijų sąnaudų dalį sudaro ne produktų gaminimo kaštai, bet išlaidos rinkodarai ir reklamai. Savo ekologinius ūkelius turintys ar tiesiog miške vaistinių augalų dalis renkantys žolininkai savo produktų žinomumu net iš tolo negali prilygti viešąją erdvę okupavusiai farmacininkų reklamai.
Visgi vaistininkai sako, kad natūralių, augalinių vaistinių produktų paklausa nemažėja, o žiemai atėjus, ypač išauga. Klaipėdoje, Taikos pr., įsikūrusios „Camelia“ vaistinės vedėjos Linos Rimkienės teigimu, nepanašu, kad šių produktų lauktų prasta ateitis. „Nepasakyčiau, kad žolelių, augalinių preparatų pardavimai pastaraisiais metais būtų sumažėję, greičiau net priešingai.
Žmonės mielai juos naudoja, ieško natūralių produktų“, – sakė L. Rimkienė.
Visgi atrodo, kad „Camelia“ vaistinė su ekologiškais vaistažolių ūkiais nedirba, o šios vaistinės komunikacijos atstovai „Vakarų Lietuvos medicinai“ klausimų apie Lietuvos vaistažolių rinką ir galimą bendradarbiavimą su žolininkais komentuoti nepanoro. Įdomu, kodėl?..
„Salvijos“ vaistinės farmakotechnikė Irena Achramenko sako, kad žoliniai preparatai labai populiarūs, juos perka įvairaus amžiaus žmonės. „Vaistiniai augalai labai populiarūs. Populiaru daryti mišinukus iš įvairiausių vaistažolių. Būna, ateina žmonės su iš anksto paruoštu įvairių žolelių sąrašiuku, perka jas, o namuose gaminasi mišinukus. Visgi vaistinė sutarčių su ekologiniais vaistažolių ūkeliais neturi, vaistažolės perkamos iš didmenininkų“, – teigė I. Achramenko.
„Gintarinė vaistinė“ tikisi bendradarbiauti
UAB „Gintarinė vaistinė“ prekių grupės vadovė Milda Kerpė aiškino – su ekologiniais vaistinių augalų ūkeliais šiuo metu nedirbama, realybė tokia, kad šie ūkeliai nėra pajėgūs užtikrinti dideliam vaistinių tinklui būtiną nepertraukiamą prekių tiekimą.
„Ekologiniai ūkiai į mus dėl bendradarbiavimo nesikreipia, nesulaukiame bendradarbiavimo intereso, patys turime jų ieškotis. Šių ūkių savininkai dažniausiai būna vyresni žmonės, jie patys augina vaistažoles, puikiai žino šią sritį, bet, matyt, nespėja aprėpti vadybinės pusės arba ne visuomet turi šiuolaikiniams pardavimams, jų vadybai būtinų gebėjimų. Visgi esame suinteresuoti bendradarbiavimu su vaistinių augalų ūkeliais, su keliais kalbamės ir, matyt, ateityje tikrai su jais dirbsime“, – sakė pašnekovė.
M. Kerpės vertinimu, vaistažolių rinkos tendencijos išlieka panašios kaip ir pernai – žiemos metu vaistažolių pardavimai išauga daug kartų. „Žolinių preparatų paklausa iš vartotojų pusės auga, šiuo metu populiariausių vaistažolių galima rasti ne tik vaistinėse, bet ir prekybos centruose. Dėl šios priežasties klientų srautai pasidalina tarp šių dviejų prekybos sektorių“, – „Vakarų Lietuvos medicinai“ teigė pašnekovė.
Žolininkė Adelės Karaliūnaitė
Apie žolininkų šiandieną, jų poreikį ir ateities perspektyvąŽolininkystė buvo priversta nepagrįstai sumažėti, susitraukti, praktiškai iki arbatų gamintojos, o žolininkai – iki žolelių rinkėjų. Bet pasikeitus Europos Sąjungoje maisto papildus reglamentuojantiems teisiniams aktams, tapo įmanoma oficialiai gaminti daugelį natūralių produktų. Šiuo metu daug dirbame su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, sulaukiame iš jų daug pagalbos. Dabar žolininkystė įgauna kiek daugiau svorio, tikimės, kad ateityje paprastės sudėtingas šios srities biurokratinis reguliavimas.
Žolininkystė apima visą augalų pasaulį. Žolininkai irgi nestovi vienoje vietoje, stengiasi savo produktus paruošti patogesnius naudojimui. Kalbant apie augalų pasaulį, ir jame mokslas atranda naujų dalykų. Todėl domimės naujovėmis, naujai atrandamomis augalų savybėmis, gydymo galimybėmis, prisitaikome prie šiuolaikinio pasaulio iššūkių.
Mano nuomone, žmogui iš gamtos geriausia gauti neperdirbtą arba mažai perdirbtą produktą. Mūsų krašto žmonėms daug vertingesnė viena spanguolė, viena mėlynė, uoga su visais pelėsiukais, grybeliais, viskuo, kas ant jos natūraliai yra. Vartodami papildus, negauname viso to gamtoje esančio komplekso. Žinoma, yra ten veikliųjų medžiagų, bet jos perdirbtos, negyvos, „uždarytos“ kapsulėje. Tuo tarpu žmonėms, ypač vaikams, daug vertingiau gauti ne išgrynintas medžiagas, o visą nematomą mikropasaulio įvairovę. Taip mes sukurti, o tą įvairovę įmanoma gauti tik tiesiogiai, iš gamtos.
Imuninė sistema atpažįsta daugiau kaip keturis tūkstančius įvairių imunitetą veikiančių faktorių. Tam tikra prasme mūsų imuninė sistema turi būti treniruojama ir gauti tuos faktorius, kitaip tiesiog užmiega arba išsiderina. Labai sterilioje miesto aplinkoje užauginti vaikai, gaunatys sterilų maistą, sterilius papildus, nėra tokie atsparūs įvairiausioms ligoms, lyginant su natūralioje aplinkoje augusiais. Aišku, nereikia lygiuotis į kitą kraštutinumą, negrįšime į parazitų pilną pasaulį, kur vaikai sirgdavo įvairiausiomis helmintozėmis ir panašiomis ligomis. Bet mes, kaip žolininkai, turime užimti savo nišą, vietą po saule – rinkti gyvus augalus, nebijant, kad ten yra kirminukas ar kokia boružėlės lerva. Chemijos amžiuje turime pateikti alternatyvą – neapdūmintą, nepaveiktą aukšta temperatūra, kokiomis nors sterilizuojančiomis cheminėmis medžiagomis.
Grįžimas į gamtą yra būtinas. Žinoma, nevalgysime kaip anksčiau – pas močiutę užaugintos vištos, valgysime ne tokią švarią, ne tiek daug vertingų medžiagų turinčią pramoniniu būdu užaugintų gyvūnų mėsą. Todėl visokios uogos, žolių arbatos, šaknelės, kurių dar turime Lietuvoje, taps dar labiau reikalingos. Lietuvos žolininkams ir jų padėjėjams dar netrūksta entuziazmo kažkur savo ploteliuose ekologišku būdu auginti vaistinius augalus.
Homo urbanus?
1800-isiais ir anksčiau vos du proc. visos žemės žmonių populiacijos gyveno mieste. Pastarieji penkeri metai žmonijos istorijoje buvo ypatingi – pirmą kartą žmonijos istorijoje miesto gyventojų skaičius viršijo kaime gyvenančiųjų skaičių. Prognozuojama, kad, jeigu nebus didesnių kataklizmų, 2050-aisiais trys ketvirtadaliai iš maždaug 10 bilijonų pasaulio gyventojų populiacijos gyvens mieste.
Tikriausiai tokiai didelei žmonių populiacijai bus sudėtinga išlaikyti trūkinėjantį ryšį su gyvąja gamta, o ją išmaitinti galės tik naujoviškomis biotechnologijomis ir masine gamyba pagrįstas žemės ūkis. Matyt, panašios tendencijos vyraus ir vaistinių preparatų gamyboje. Visgi „Vakarų Lietuvos medicinos“ kalbinti pašnekovai tiki – natūralioji (papildomoji ir alternatyvioji) medicina, žolininkų surinktų ir paruoštų augalinių vaistinių preparatų naudojimas viena ar kita forma neabejotinai išliks.
Mindaugas Savickas
Informacija iš:
Image: FreeDigitalPhotos.net
Padėk sau
Skaityti daugiau
