Prieš 15 metų pradėjęs organizuoti karių žygius jurbarkiškis Vidmantas Genys pėsčiomis oficialiai yra nužingsniavęs 2427 kilometrus. Išėjęs į atsargą į pėsčiųjų žygius kviečia ir civilius, jaunus ir brandaus amžiaus tautiečius.
Unikali 200 km trasa
Ilgų distancijų įveikimas pėsčiomis paplito po visą Lietuvą. Populiarėja proginiai žygiai: kalėdiniai vyksta ir Klaipėdoje, ir Palangoje. Dar šį sausį uostamiesčio žygeiviai savo žygiu pagerbė devyniasdešimtąsias Klaipėdos sukilimo metines.
Atsargos karininkas pasakoja, kad pėsčiųjų žygių pradininkė – Olandija, jau turinti šimto metų tradicijas, tik ketverių metų pertrauką padariusi karo metais. Tačiau pasaulio žygeivių istorijoje turi kuo pasigirti ir Lietuva. Jurbarkiškis inicijavo unikalų ekstremalų 200 km dviejų parų tarptautinį žygį, dalyvių sulaukiantį iš Danijos, Latvijos, Vokietijos, net Jungtinių Amerikos Valstijų.
Idėja apie unikalią trasą V. Geniui kilo po vadinamojo mirties žygio Bosnijoje. „Reikėjo 100 km per 24 valandas nueiti pėsčiomis su ginklu ir visa amunicija sudėtingu kalnų maršrutu. Buvo labai sunku, bet man 100 km buvo per mažai, tad ir sugalvojau 200 km žygį“, – „Vakarų Lietuvos medicinai“ pasakojo Lietuvos žygeivių pėsčiomis vadovas.
Pardavėja nužingsniuoja 30 km
Lietuviško ekstremalaus žygio metu per vieną parą nueinama 100 km, šiek tiek pailsima ir žygiuojama toliau. Apie miegą šiomis paromis, kaip sako žygio iniciatorius, nėra ir kalbos. Žygiuojama iš Kauno į Jurbarką ir atgal į Kauną. Šis atstumas skirtas jau pažengusiems žygeiviams, bet trumpesnėms atkarpoms gali prisidėti ir naujokai.
Šiemet jau devintasis ekstremalusis 200 km žygis vyks gegužės 23-26 dienomis.
Kiek pirmą kartą dalyvaujantis žygyje žmogus gali nueiti, jei nėra specialiai fiziškai pasirengęs? „Paprastai žmogus gali per valandą nueiti 4 km (aš jau nueinu 8 km), tad per dieną gali laisvai nužygiuoti 20 km, – aiškino V. Genys. – Iš tiesų tiek žmogus suvaikšto ir įprastame darbe, jei nuolat nesėdi prie kompiuterio. Viena pardavėja labai domėjosi mūsų žygiais, kėlė labai daug klausimų, teiravosi, ar ji tikrai pajėgtų pirmą kartą per dieną nueiti 20 km. Nupirkome žingsniamatį ir patys labai nustebome, kai prietaisas parodė, kad per savo pamainą ji nuėjo 30 km.
Krauna prekes, taip ir susideda tie kilometrai. Metras prie metro, ir susidaro nemenki atstumai. Mums tik taip atrodo, kad beveik nevaikštome dirbdami“.
Natūralus įgimtas procesas
Kuo naudingas sveikatai vaikščiojimas? „Visų pirma tai sveikas gyvenimo būdas, – sako asociacijos vadovas. – Judėjimas yra mūsų pagrindas, natūralus įgimtas procesas. Anksčiau bėgiodavau, bet turėjau problemų dėl nugaros, o tas trepsėjimas vis tiek jai atsiliepdavo, paskui skaudėdavo. Kai pradėjau vaikščioti, pasibaigė visos ligos“.
Be abejo, vaikščiojant ir tirpsta papildomi kilogramai. „Nė vieno profesionalaus žygeivio nemačiau su antsvoriu, – šypsosi pašnekovas. – O tarp pradedančiųjų yra visokių. Bet tie, kurie pradeda dalyvauti žygiuose, paskui būna, kad nebeįmanoma atpažinti – svorio praranda tikrai daug“.
V. Genys pabrėžia, kad vaikščiojimas ir turi tokį privalumą prieš bėgiojimą – vaikščioti gali visi, tam nereikia net specialaus pasirengimo. Žygių pradininkai nueina tiek, kiek jie gali, kol nepavargsta ar jiems nepabosta. Vieniems pakanka ir penkių kilometrų, kitiems – dešimties.
Svarbiausia – gerti daug vandens
Svarbiausia – pasirūpinti geriamuoju vandeniu. „Jei žmogus eina 100 km, jis būtinai turi išgerti 5-7 litrus vandens. Nesvarbu, net jei vėsesnis oras. Būna, kad žmogus nuėjo 50 km ir jį suėmė drebulys. Tuomet viskas aišku – dehidratacija“, – aiškino portalo pašnekovas.
Tiesa, tų 5 litrų vandens visai nereikia neštis visą kelią – vandens atsargų yra specialiose trasos stotelėse.
Kiekviena žygeivių grupė eina savo tempu. Pavyzdžiui, vieni gali eiti 30 km be jokio sustojimo, kiti dažniau pailsi. „Mes esame tik tam, kad padėtume kiekvienam pasiekti savo užsibrėžtą tikslą, – sakė asociacijos prezidentas. – Daugelis žygiuoja su šiaurietiškomis lazdomis. Einant be jų dirba 20 proc. raumenų, o su lazdomis – apie 80 proc.”.
Žygiuoja ir vaikai
Einant į žygį būtina pasirūpinti pleistrais, antromis kojinėmis, patogia avalyne. Ir apsišarvuoti kantrybe, nes žygis pėsčiomis – ištvermės išbandymas. Tiek fizinės, tiek psichologinės. Todėl prieš kiekvieną žygį V. Genys pataria būtinai pasitikrinti sveikatą.
Žygiuose dalyvauja ir jaunos šeimos, jauniausi žygeiviai – net nemokantys vaikščioti. Tiesa, juos vežimėliuose stumia tėvai. „Yra viena šeima iš Kauno, kurių pustrečių metų dukra per dvi paras nuėjo 20 km. Žinoma, tėvai turėjo ją nuolat užimti, bet tokie pavyzdžiai nuostabūs, – pasakojo V. Genys. – Teko vieno rudeninio nakties žygio metu sutikti šeimą, kurie vaiką stūmė dar vežimėlyje. Paklausiau, kaip jie pasirūpins šiltu maistu, o jie nusišypsojo: „Mama šilto maisto turi visada“.
Beje, V. Genys sako, kad Lietuvos žygeivius nuo kitų šalių skiria būtent amžius. Mūsų šalyje dažniausiai žygiuoja jaunimas, nors ir pasitaiko aštuoniasdešimtmečių, bet tik vienas kitas. O svetur, priešingai, pėsčiųjų žygių pagrindą sudaro pensinio amžiaus žygeiviai. “Deja, mūsų žmonės dar labai nesirūpina savo sveikata”, – sako penkiasdešimt dvejų metų žygeivis.
Specialisto komentaras
Kokią naudą sveikatai turi vaikščiojimas, aiškina gydytojas endokrinologas Andrej Levinger:
„Vaikščiojimas – ne medicina, bet labai naudingas sveikatai. Ypač su tomis šiaurietiškomis lazdomis, kai daugiau apsikrauna nugaros raumenys, ir tai labai naudinga. Klaipėdoje dabar labai populiarus tas švediškas vaikščiojimas. Pacientams rekomenduoju vaikščiojimą, paskui jie ieško tų lazdų, mokosi.
Vaikščioti (ir nebūtinai su šiaurietiškomis lazdomis) reikia todėl, kad mes turime per dieną nueiti nuo 10 iki 15 tūkstančių žingsnių, kad organizmas jaustų, jog dirba. Raumenys juk yra skirti dirbti: vaikščiojant, laipiojant ar bėgiojant. Jei raumenys nedirba, tada ir išsivysto endokrinologinės ligos, hipodinamija. Kai mažai judi, kyla ir stuburo problemų. Tai yra kai žmogus mažai juda: daug skaito, sėdi prie kompiuterio. Fizinio darbo dabar beveik nebeliko.
Judėjimas labai svarbus, kad sudegintų papildomas kalorijas, kad raumenys geriau įsisavintų gliukozę. Juk judėjimas ir yra gyvenimas. Jei žmogų paguldytume ant lovos, jis pragulės mėnesį ir po dviejų mėnesių net vaikščioti nebegalės. Pavyzdžiui, kosmonautai, jei nusileidžia ant žemės, nebegali vaikščioti patys, ypač tie, kurie išbuvo kosmose metus. Jų raumenys nebeturi tiek jėgos – nebeišlaiko kūno, todėl juos neša. Pora savaičių reabilitacijos, ir paskui jie atsigauna.
Raumenys – svarbiausias endokrininis organas. Svarbiausias! Dėl to, kad jis sudegina gliukozę ir išvengiama diabeto, nesivysto išeminė širdies liga. Vaikštinėjant sudeginamas ir riebalų bei kalorijų perteklius. Tad tikrai galiu pasakyti, kad norint nesusirgti diabetu ir kitomis endokrininėmis ligomis reikia daug vaikščioti.
O bėgioti mano ligoniams negalima. Bėgant abi kojos būna ore, vadinasi, jos nukrenta, ir taip yra smūgiuojamos sausgyslės, sąnariai. Mano pacientai turi vaikščioti, čiuožinėti arba plaukioti. Vaikščioti, ne taip kaip bėgioti – galima ir naudinga visiems.
Ligita Sinušienė
Informacija iš:
Image: FreeDigitalPhotos.net
Padėk sau
Skaityti daugiau
