Kasmet mūsų šalyje miršta keliasdešimt žmonių todėl, kad nesulaukia jiems gyvybiškai reikalingų donorų organų. Nuo 2008 m. daugėja potencialių donorų artimųjų prieštaravimų donorystei: 2008 m. tokių atvejų buvo 25 proc., 2009 m. – 30, 2010 – 33, 2011 – 38, o per 8 šių metų mėnesius – 40 proc.Nacionalinio transplantacijų biuro duomenimis, valią po mirties tapti donorais, jeigu tai būtų reikalinga, mūsų šalyje yra išreiškę 16 tūkst. žmonių. Tai yra apie 0,5 proc. Lietuvos gyventojų, arba, paprastai tariant – vienas iš dviejų šimtų. Galbūt šis skaičius būtų gerokai didesnis, jeigu pasitartume su savo tikėjimu? Didžiosios pasaulio religijos sutaria, kad donorystė – vertingas atjautos, pagalbos kitam veiksmas. Tikime kokiu nors tęstinumu ar ne, abiem atvejais sveikas protas sako, kad donorystė – puikus būdas padėti kitam net ir po savo mirties.
Krikščioniškas požiūris: „Tai nuostabu ir transcendentiška“
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kapelionas kunigas Arnoldas Smalstys pabrėžia, kad donoro kortelės įsigijimas – puikus būdas padėti pirmiausia kitam, o paskui ir sau. „Tai, kad kartais žmogus gali padėti net ir po mirties – graži idėja. Tave pasikvietė Viešpats, bet tavo širdis liko sveika plakti brolio širdyje. Tai yra nuostabu ir transcendentiška, aišku, jeigu tik gebame tą suvokti“, – sako kunigas.
Ligoninėje, kurioje atliekamos donorų organų paėmimo operacijos, dirbantis kunigas, paklaustas, ar yra tekę bendrauti su artimaisiais dėl donorystės ir padėti jiems apsispręsti, sakė: „Tenka bendrauti ir padėti apsispręsti, paprastai bent kartą per mėnesį. Norėčiau paminėti, kad paprastai žmonėms, tik ką patyrusiems artimojo netektį, būna ypač sunku priimti sprendimus, daryti tokius ryžtingus žingsnius. Tenka ir ilgokai šnekėti, ir „ištraukti“ iš liūdesio, kad mirusiojo artimieji priimtų tikrai savo sąžine, vertybėmis, tikėjimu, o ne momentiniu nusivylimu pagrįstus sprendimus. Būtų lengviau, jei daugiau žmonių turėtų donorų korteles ir būtų patys apsisprendę“, – teigia A. Smalstys.
„Jeigu sutikimą galimai donorystei pasirašote su tikru apsisprendimu padėti kitam ir malda, Viešpaties akivaizdoje atliekate neabejotinai gerą darbą. Tik labai mažai daliai sutikusiųjų lemta tapti donorais, bet svarbūs yra visi sutikę, ir visi atlieka kilnų darbą. Tai – sargyba, misija, kurią galima palyginti su gaisrininko tarnyba: jeigu nėra gaisro, gaisrininkas sąlyginai nieko nedaro, bet vien savo buvimu, eidamas tarnybą, jis atlieka gerą darbą“, – sako kunigas.
Kalbėdamas apie Katalikų bažnyčios poziciją kunigas pabrėžia, kad bažnyčios interesai šioje srityje – užtikrinti, kad donorystė ir liktų donoryste, geros valios aktu, ir niekada nevirstų kokios nors komercijos, mainų dalimi. „Bažnyčiai labai svarbu, kad viskas būtų skaidru, vyktų viešai ir tiksliai pagal donorystę reguliuojančius įstatymus, o įstatyminė bazė ir toliau užtikrintų tuos geranoriškumo, apsisprendimo laisva valia ir komercinių interesų nebuvimo kriterijus, – kalbėjo jis. – Be to, bažnyčiai rūpi, kad donorystės idėja toliau būtų propaguojama viešojoje erdvėje, kuo plačiau, ir kuo gilesniais aspektais. Tai svarbu, nes donorystė yra glaudžiai susijusi su krikščionišku, katalikišku tikėjimu. Netgi, sakyčiau, tikinčio žmogaus apsisprendimą donorystei kartu su malda būtų galima pavadinti puikia tikėjimo praktika“.
Šį požiūrį palaiko ir Ortodoksų (Stačiatikių) bažnyčios kunigas Vitalijus Mockus. Pasak jo, donorystė įprasmina universalų krikščionybės priesaką – „Mylėk savo artimą taip, kaip pats save“. Ji yra viena aukščiausių atjautos, meilės kitam žmogui išraiškų. „Čia mūsų požiūris sutampa su Katalikų bažnyčios požiūriu. Tiesą sakant, tai universalus, bendražmogiškas požiūris, ir, matyt, šioje vietoje galime dėti tašką“, – sakė Vitalijus Mockus.
Rytų religijos: „Ugdo dvasią, atveria širdį meilei“
Budizmo keliu einančios bendruomenės donorystės idėją vertina palankiai. Vilniaus ZEN centro atstovo Ryčio Juozapavičiaus teigimu, donorystė yra puikus būdas padėti kitiems. „Aš laikausi asmeninio įsitikinimo, kad reikia priimti įstatymą, įpareigojantį visus žmonės būti donorais, o nenorintys jais būti – privalėtų pareikšti atsisakymą“, – teigė R. Juozapavičius.
Pašnekovo įvardintas „numanomo sutikimo“ modelis Europos Sąjungoje veikia Austrijoje, Belgijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Ispanijoje. Šiuo atveju, jei žmogus nėra pareiškęs prieštaravimo donorystei, manoma, kad sutikimas naudoti organus transplantacijai yra.
Meditacijos centro „Ojas“ bendruomenės lyderis technikos mokslų daktaras Mečislovas Vrubliauskas, paklaustas, ką mano apie donorystę, pažvelgė į ją taip: „Žmogus yra vieningos gamtos dalis, žemiškos evoliucijos viršūnė. Jo ląstelių DNR, embriono forma, hormonų, amino rūgščių sudėtis ir daug kitų dalykų yra labai panašūs į gyvūnų. Dar panašesni yra pačių žmonių organai. O žiūrint iš vidaus, meditatyviai, visi esame vieningos visumos dalys. Tie patys – penki pojūčiai, tos pačios emocijos – pyktis, baimė, smalsumas, džiaugsmas, kita, panaši laimės paieška.
Todėl kraujo ir organų donorystė – geras ir vertingas sprendimas. Ir tuomet, kai žmogus dalijasi vienu iš dviejų turimų organų, pvz. inkstu, ir tuomet, kai leidžia paimti savo organus, kūnui mirštant“, – „Vakarų Lietuvos medicinai“ teigė M. Vrubliauskas.
„Išjaustas, išgyventas sutikimas donorystei ugdo ir mūsų dvasią, atveria širdį meilei, sielą – laimei. Pats esu ne kartą davęs kraujo, dalijęsis įvairias dalykais; kiti medituotojai paprastai irgi pritaria donorystei, nors pats donoro kortelės kol kas neturiu. Mano matymu, ateityje žmogaus organai ir jų dalys galės būti auginami ir esant reikalui naudojami“, – sakė dr. M. Vrubliauskas.
„Donorystė yra prasminga, kuria gerovę, jei recipientas saugo savo kūną, jo dalis, dėl savo nemokšiškumo ar savo malonumui nežaloja, nežudo gyvūnų, gamtos. Ji – mūsų pamatas, šaknys. Šiuo metu dar taip nėra. Medituotojas junta, kad mėsa, alkoholis, narkotikai teršia kūną. Ne mažiau jį teršia ir pyktis, baimės, nešvarios mintys. Įtampas prote ir kūne, o kartu ir negalias juose sukuria neapykanta, netransformuotas seksualumas, pinigų, valdžios troškimas. Geriausias vaistas proto ir kūno sveikumui, pusiausvyrai ir laimei yra meditacija. Tuomet ir donorystė yra beveik nereikalinga. Kita vertus, medituotojas žino, kad jo kūnas tėra instrumentas, ir nuostabu, jei esant būtinybei, juo naudojasi ir kiti. Tai džiugina širdį ir sielą.“
Islamas: „Donorystė – būtinybė, jei reikia gelbėti gyvybę“
Pagal islamą, žmogaus kūnas yra ypatinga šventovė ir turėtų būti neliečiamas, net jeigu žmogus yra miręs. Visgi donorystė vertinama kaip būtinybė, jeigu reikia gelbėti žmogaus gyvybę. Daugumoje atvejų galioja universali taisyklė, kad „būtinybė svarbiau už tai, kas neleistina“. Taip pat remiamasi Korano žodžiais – „kas išgelbės vieno žmogaus gyvybę, tas bus laikomas lyg išgelbėjęs visą žmoniją“.Jehovos liudytojai: „Biblija draudžia vartoti kraują“
Viena iš nedaugelio religinių bendruomenių, į organų ir kraujo donorystę turinčių ypatingą požiūrį, yra Jehovos liudytojai. Nieko nekeisdami, pateikiame „Vakarų Lietuvos medicinos“ portalo klausimus ir šios bendrovės atstovo Teemu Konsti atsakymus.
Viena iš nedaugelio religinių bendruomenių, į organų ir kraujo donorystę turinčių ypatingą požiūrį, yra Jehovos liudytojai. Nieko nekeisdami, pateikiame „Vakarų Lietuvos medicinos“ portalo klausimus ir šios bendrovės atstovo Teemu Konsti atsakymus.
Koks Jūsų bendruomenės požiūris į organų donorystę (persodinimą)?
Jehovos liudytojai vadovaujasi savo gyvenime Šventojo Rašto principais. Biblija nedviprasmiškai draudžia vartoti kraują, bet joje nėra tiesioginio draudimo nenaudoti kito žmogaus audinių ar kaulų. Panašiai yra su kaulų čiulpų persodinimu. Biblijoje kaulų čiulpai netapatinami su krauju, todėl kiekvienas asmeniškai nusprendžia, ar jam tokia donorystė (ar persodinimas) priimtina. Dėl kamieninių ląstelių transplantacijos. Metodas, kai kamieninės ląstelės išgaunamos nužudant žmogaus embrioną, Jehovos liudytojams nepriimtinas. Tačiau dėl kamieninių ląstelių, išgautų iš paties paciento ar kito žmogaus kraujo, kiekvienas sprendžia asmeniškai. Tačiau jei kraujo komponentai buvo specialiai surenkami ir saugomi turint tikslą juos perpilti pacientui kartu su kamieninėmis ląstelėmis, tai, mūsų supratimu, prilygsta kraujo perpylimui ir jo Jehovos liudytojai atsisako.
Ar tiesa, kad Jūsų bendruomenė pasisako prieš kraujo donorystę (perpylimą), ir jeigu taip, kodėl?
Jehovos liudytojai įsitikinę, kad Biblija draudžia kraujo perpylimą: „Tiktai mėsos su jos gyvybe, su krauju joje, nevalgysite.“ (Pradžios 9:3,4); „Turi išlieti jo kraują ir užkasti jį į žemę“ (Kunigų 17:13,14); ir „susilaikyti nuo … ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo“ (Apaštalų darbų 15:19,20). Nors šiose Šventojo Rašto eilutėse nekalbama medicininiais terminiais, liudytojų nuomone, jos taip pat reiškia draudimą daryti kraujo perpylimą – tiek visos sudėties kraujo, tiek bet kurio pagrindinio komponento: eritrocitų masės, leukocitų, trombocitų ar plazmos.
Gydydami Jehovos liudytojų pacientus, kraujavimo ir anemijos atvejais gydytojai vietoj donorų kraujo naudojasi kitomis medicininėmis priemonėmis, taip pat vaistais, skatinančiais kraujodarą. Gydytojai Lietuvoje sėkmingai naudojasi šiais kraujo tausojimo metodais.
Mindaugas Savickas
Informacija iš:
Image: FreeDigitalPhotos.net
Sveikata
Skaityti daugiau
