vaistai.lt

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) savo politikos metmenyse „Sveikata visiems XXI a.“ numatė 10 globalių visuomenės sveikatos priežiūros tikslų, iš kurių penktasis tikslas – sveika senatvė, kuriuo siekiama, kad iki 2020 metų žmonėms, vyresniems nei 65 metai, būtų suteikta galimybė panaudoti savo sveikatos potencialą ir aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime. PSO teigia, kad gyvenimo kokybė – tai kai kiekvienas žmogus gyvena subjektyvioje savimonės, kultūrinių ir kitų vertybių sistemoje, siekdamas asmeninių tikslų, lūkesčių išsipildymo ir gyvenimo standartų. Siekiant teisingumo sveikatos srityje, socialinės apsaugos plėtra kiekvienoje šalyje tampa bene svarbiausiu ir prioritetiniu žingsniu.

Pasak PSO Europos regiono biuro, socialinė apsauga žmonėms yra reikalinga visą gyvenimą – nuo ankstyvos vaikystės, būnant darbingo amžiaus ir iki pat senatvės. Ypač ji reikalinga esant ypatingiems gyvenimo atvejams: sergant, praradus darbą ar pajamų šaltinį bei esant invalidumui. Pagal PSO apibrėžimą, sveikata yra ne tik ligų ar negalios nebuvimas, bet ir fizinės, dvasinės bei socialinės gerovės būsena. Deja, daugiau kaip 60 metų PSO analizavo, informavo, akcentavo bei didžiausią dėmesį skyrė mirtingumo, invalidumo, ligų statistikai ir problemoms, neakcentuodama, neanalizuodama ir neteikdama informacijos įvairiais žmonių gerovės klausimais. Negailestinga statistika rodo, kad net keturi penktadaliai pasaulio gyventojų neturi pagrindinio (bazinio) socialinio aprūpinimo. Augantis nedarbas, socialinė atskirtis, mažos pensijos ir atlyginimai kelia didžiausią pavojų socialiai nesaugiausioms piliečių grupėms (vyresnio amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, vienišiems asmenims).

Kokias geriatrijos problemas atnešė ilgėjantis žmonių amžius?

Mokslininkai konstatuoja, kad ilgėjant žmogaus amžiui, atsirado papildomų geriatrijos problemų: mažėjant vidiniams organizmo rezervams, silpnėja imunitetas bei didėja sergamumas lėtinėmis ir atipinėmis ligomis, kurioms būdingas poliligotumas, bei dažnėja neįgalumas. Didžioji senjorų dalis miršta nuo lėtinių neinfekcinių ligų. Nors nuo vadinamojo bronzos amžiaus (4 000 m. prieš Kr.) praėjo daug tūkstančių metų, o žmogaus amžius pailgėjo net 35-eriais metais, tačiau tenka apgailestauti, kad nuo to senjorai netapo laimingesni. Mažas pajamas gaunantiems gyventojams tapo sunkiau prieinamos odontologijos, sanatorinio gydymo ir kt. sveikatinimo paslaugos. Gyventojai, neturėdami pakankamai pajamų ir negalėdami skirti pakankamai lėšų kokybiškoms gyvenimo sąlygoms sudaryti bei sveikos gyvensenos formavimui ir sveikatos gerinimui, turi ne tik socialinio saugumo, psichologinių problemų, bet ir didžiausią riziką susidurti su įvairiomis ligomis, diskriminacija bei stigma. Psichologai ir sociologai pastebėjo, kad pradėjo formuotis neigiamas požiūris į senus žmones. Dažniausiai neigiamą požiūrį į senus žmones bei senatvę modernėjančioje bei išmaniųjų technologijų visuomenėje formuoja nuolat žiniasklaidoje akcentuojamas grožio kultas ir jaunystės garbinimas bei natūralaus gyvenimo proceso nepaisymas. Gana dažnai senatvė vaizduojama kaip niūrus ir probleminis gyvenimo tarpsnis. Apie pagyvenusius žmones atsiliepiama be ypatingos pagarbos, nes manoma, kad „jiems jau nieko nebereikia“, jie „atliko savo gyvenimo misiją“ bei turi tyliai sėdėti kamputyje, o nekonkuruoti su savo kompetencija ir darbo įgūdžiais su jaunimu dėl darbo vietos. Žiniasklaidoje formuojamas seno žmogaus stereotipas ir įvaizdis, kuris pridera vien tik prie sąnarių tepalų, įvairių papildų bei vaistų, skirtų artrito, Alzheimerio ligos, demencijos ar osteoporozės gydymui, reklamos. Senatvė pas mus jau yra tapusi stigma. Jos dažniausiai gėdijamasi. Kaip prioritetas pradėjo vyrauti vartojimo tendencijos, skatinančios žmogų suvokti kaip prekę, kuri turi labai gerai atrodyti, būti visada paklausi ir sistemingai bei noriai vartojama.

Kas yra diskriminacija?

Diskriminacija (lot. discriminare, discriminatio – atskirti, atskyrimas) – teisių suvaržymas arba atėmimas asmeniui ar asmenų kategorijai dėl amžiaus, rasinių požymių, tautybės, kalbos, religinių ar politinių įsitikinimų, turtinės ar socialinės padėties, gimimo vietos ir kt.

Pasak psichologų, pripažinti kitaip atrodančius, gyvenančius ar kitokius žmones trukdo susiformavę stereotipai, žemas tolerancijos ir kultūros lygis bei tinkamos informacijos trūkumas.

Žmonės labai dažnai nesupranta to, kas yra svetima, ir kitokiems priskiria tam tikrus neigiamus bruožus. Tai yra vadinamasis stigmatizavimas (neigiamų savybių ar charakteristikų priskyrimas asmenims), kuris lemia jų diskriminavimą. Tačiau realybėje „kitokie“ žmonės tokių bruožų dažniausiai gali ir neturėti. Todėl formuojasi neadekvati reakcija ir iškreiptas požiūris, „klijuojamos etiketės“, nukenčia tarpusavio bendravimas bei atsiranda elgesio sutrikimų. O kartais stigmatizacija gali sukelti ne tik diskriminaciją, bet ir patyčias, psichologinį ar net fizinį smurtą.

Kokios diskriminacijos rūšys labiausiai paplitusios Lietuvoje?

Europos Komisija visose ES valstybėse narėse atliko gyventojų Eurobarometro tyrimus diskriminacijos tema. Speciali Eurobarometro apklausa „Diskriminacija ES šalyse 2009“ atskleidė Lietuvos žmonių nuomonę apie diskriminacijos paplitimą Lietuvoje. Kadangi Lietuvos visuomenė nėra vienalytė, todėl buvo svarbu atsižvelgti į gyventojų tautinę, religinę, rasinę, socialinę, sudėtį. Labiausiai yra paplitusi diskriminacija dėl amžiaus (59 proc.), negalios (50 proc.), lytinės orientacijos (36 proc.) ir dėl rasės (26 proc.). Pagal Europos vertybinių tyrimų grupės atliktus duomenis buvo nustatyta, kad Lietuvos visuomenė yra viena ksenofobiškiausių Europoje.

Kokią reikšmę sveikatai, diskriminacijai ir stigmai turi „skurdo kultūra“ bendruomenėse?

Didžiosios dalies ES gyventojų, kuriems yra 65-eri ir daugiau metų, pagrindinės pajamos yra pensija. Dalies šios amžiaus grupės žmonių gaunama pensija yra nepakankama patenkinti net savo pagrindinius gyvenimo poreikius (būstas, maistas ir t. t), dėl to savaime atsiranda skurdas ir nepriteklius, o vyresnių žmonių mirtingumo rodikliai jau yra linkę didėti spartesniais tempais nei bendras mirtingumas. 2014 m. ES šalyse 17,7 proc. 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių patyrė skurdo riziką, Lietuvoje – net 31,9 proc. Pagal statistinius duomenis, Lietuva yra viena iš ES valstybių narių, kurioje nuolat didėja pajamų nelygybės rodikliai. Sukaupta daug mokslu grįstų įrodymų bei statistinės informacijos, kad socialiniai ir ekonominiai veiksniai (gyvenimo ir darbo sąlygos, sveikatą lemianti elgsena, išsilavinimas, užsiėmimas ir pajamos, galimybė naudotis viešosiomis sveikatos priežiūros, ligų profilaktikos ir sveikatingumo paslaugomis), lemia skirtingoms socialinėms grupėms priklausančių asmenų sveikatos skirtumus bei šių grupių tikėtiną viso gyvenimo trukmę.

Nacionalinės sveikatos tarybos duomenimis, kas penktas Lietuvos gyventojas, kas trečias kaimo gyventojas ar daugiavaikė šeima, kas antras bedarbis ir kas ketvirtas vyresnis nei 65 metų asmuo gyvena skurde ir „skurdo kultūroje“. Senjorai patenka į didžiausios skurdo rizikos grupę. 2008 m. Darbo ir socialinių tyrimų instituto ir socialinių tyrimų instituto etninių tyrimų centro atliktas tyrimas parodė, kad 13 proc. respondentų patyrė diskriminaciją dėl savo žemesnės socialinės padėties. Lietuvoje skundai dėl socialinės padėties pagal skaičių užima antrą vietą po skundų dėl lyties diskriminavimo.

Taip pat yra nustatyta, kad darbo rinkoje mažėja dirbančių pagyvenusių žmonių skaičius, o vyresnio amžiaus moterims yra daug sunkiau konkuruoti nei to paties amžiaus vyrams. Dėl egzistuojančių stereotipų seni žmonės jaučia didelį diskomfortą ir atstūmimą visuomenėje. Išėjus į pensiją bei nutrūkus darbo santykiams, daugelis pensininkų praranda galimybę palaikyti ryšį su kitais. To negalima pasakyti apie Japonijoje gyvenančius pensininkus, kurie išėję į pensiją neatskiriami nuo visuomenės, toliau dirba ir ilgiau gyvena (per 50 metų šimtamečių Japonijoje padaugėjo 400 kartų ir 2015 m. buvo 61 568, o Lietuvoje – tik 356), nejausdami atstūmimo, diskriminacijos bei stigmos. Jie, būdami garbingo amžiaus, stebėtinai daug keliauja ir viskuo domisi, yra smalsūs. O japonų turistų pensininkų galima išvysti kiekviename pasaulio kampelyje, jie yra aktyvūs ir maloniai bendraujantys.

PSO Europos regiono biuras 2012 m. sukvietė grupę žymiausių ekspertų, kad apžvelgtų ir aptartų įvairias gerovę apibūdinančias sampratas, schemas ir klausimus, įvardintų esamas problemas bei parengtų ir pateiktų orientacinių pasiūlymų valstybių narių atsakingiems vadovams, vykdantiems ir formuojantiems politiką gerovės ir sveikatos klausimais. Komisija ragina sukurti ir stiprinti visuotinę socialinės apsaugos politiką, įtraukti į socialinę apsaugą tuos, kurie turi nepatikimą (neformalų) darbą, įskaitant ir neoficialų darbą, namų ruošą ar tvarkymą bei socialinę žmonių rūpybą.

Sveiko senėjimo koncepcija ir optimali psichinė, socialinė bei fizinė gerovė – pagrindinis stigmos ir diskriminacijos mažėjimo garantas

Gyventojų senėjimas – sudėtingas reiškinys, sukeliantis įvairių socialinių ir ekonominių pasekmių, todėl svarbu ieškoti būdų, kaip išvengti dėl gyventojų senėjimo kylančių problemų bei pasinaudoti galimybėmis, formuojant ekonominę, socialinę ir užimtumo politiką, kurias atveria pailgėjęs darbingas gyventojų amžius.

PSO sveiką senėjimą apibūdina kaip saugų procesą, kurio metu natūraliai senstantiems žmonėms yra sudaromos ir optimizuojamos visos galimybės išsaugoti sveikatą, aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime bei stiprinti kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybę taip, kad jis kuo ilgiau būtų savarankiškas bei galėtų įgyvendinti savo tikslus. Tai, kad nėra ligų ar judėjimo negalios, yra tik vienas iš sveiko senėjimo aspektų. Sveikas senėjimas – tai optimali psichinė, socialinė ir fizinė gerovė bei visokeriopas jos palaikymas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar senoliai jaučiasi laimingi ir patenkinti savo gyvenimo kokybe bei, pasitikėdami savimi, gali būti nepriklausomi savo kasdieniame gyvenime. Pastaraisiais metais daugelis mokslininkų vis dažniau akcentuoja, kad sveikata – tai ne vien tik ligos nebuvimas. Dėl šios priežasties Europos Sąjunga labai aktyviai remia šalis nares, kurios deda dideles pastangas visokeriopai skatinti sveiką senėjimą, ypač panaudojant pirminės ir antrinės profilaktikos iniciatyvą. Lietuvoje 2014 m. buvo patvirtintas Sveiko senėjimo užtikrinimo 2014–2023 m. veiksmų planas, kuro įgyvendinimas sudarytų sąlygas pagerinti vyresnio amžiaus žmonių sveikatos priežiūros kokybę, prieinamumą, mažintų jų sergamumą ir mirtingumą nuo pagrindinių neinfekcinių ligų bei išorinių priežasčių.

Kokia yra sveikatos sistemos įtaka vyresnio amžiaus žmonių lūkesčiams ir sveiko senėjimo koncepcijai?

Remiantis Europos Sąjungos statistikos tarnybos prognozėmis, Lietuvai ir toliau numatomas spartus gyventojų senėjimas. 2015-aisiais mūsų šalyje kas ketvirtam žmogui buvo per 60 metų. Pažymėtina, kad atsiradus didesniam 80–85 metų asmenų sveikatos ir medicinos priežiūros bei paslaugų poreikiui, sparčiai augančios teikiamų paslaugų išlaidos (2004 m. vienam žmogui buvo suteikta paslaugų už 98 Eur, 2014 m. – jau už 181 Eur) išryškino vientiso paslaugų tinklo bei medicinos darbuotojų (silpnos žinios apie geriatriją) trūkumą, o sveikatos priežiūros įstatyminė bazė vis dar neatitinka šiuolaikinės geriatrijos poreikių. Skaičiuojama, kad 2060 m. pradžioje beveik 37 proc. Lietuvos gyventojų bus pagyvenę žmonės, Europos Sąjungos 27 valstybių narių vidurkis – 35 procentai. Šalyje, ypač kalbant apie lėtines neinfekcines ligas, yra didžiuliai sergamumo ir mirtingumo skirtumai tarp visų ir vyresnio amžiaus (vyresnių nei 65 metų) šalies gyventojų. 2013 m., Eurostato duomenimis, sveiko gyvenimo trukmė Europos Sąjungos šalyse – tiek moterų, tiek vyrų – siekė apie 61 metus. Lietuvoje vyrų sveiko gyvenimo trukmė viena iš trumpiausių iš visų Europos Sąjungos šalių ir siekė 56,8 metų, o moterų sveiko gyvenimo trukmė panaši kaip ir Europos Sąjungos vidurkis – 61,5 metų. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, šalyje egzistuoja teritoriniai netolygumai sveikatos priežiūros prieinamumo požiūriu. Iki šiol Lietuvoje nėra ambulatorinės slaugos komandinio darbo bendruomenėje. Šis darbas nekoordinuojamas, kaimo medicinos punktų darbas neefektyvus, o sunkiems ligoniams nepakanka per mažo slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninių lovadienio įkainio, todėl tokių ligoninių finansavimo principai neskatina efektyviau dirbti. Panašu, jog tai – ne vien Lietuvos gyventojų populiacijos senėjimo pasekmė, o ir sveikatos sistemos ypatumai – pacientų lūkesčių netenkinimas bei prastas paslaugų prieinamumas ir tarpžinybinio bendradarbiavimo sveikatos srityje stoka. Akivaizdu, jog nesant tinkamo dėmesio senjorų sveikatai sveikatos priežiūros sektoriaus galimybės palaipsniui išsisemia, o nesant kitų socialinių sektorių dalyvavimo sveikatos saugos reikaluose sunku tikėtis teigiamo šios gyventojų kategorijos sveikatos rodiklių poslinkio. Vyresnio amžiaus žmonėms skirtos programinės nuostatos turi padėti spręsti medicininės slaugos ir ilgalaikio palaikomojo gydymo plėtros problemą, nes yra per mažas valstybės institucijų dėmesys bendruomenės slaugytojo veiklai ir reglamentavimui, apmokėjimui, ambulatorinės slaugos plėtrai, slaugos bei globos integravimui, yra nepakankamas pirminės sveikatos priežiūros finansavimas, nepakanka mokslinių darbų apie ateities slaugos modelius. Tai rodo tarpžinybinio bendradarbiavimo šioje srityje svarbą, kadangi vien tik sveikatos sektorius yra bejėgis sprendžiant šias svarbias ir labai aktualias senjorų gyvenimo problemas. Tam tikslui yra reikalingos bendros visuomenės sveikatos specialistų, šeimos gydytojų, nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių ir kiekvieno šeimos nario dedamos pastangos.

Apie ką byloja Europos Komisijos komunikatas ir koks yra antidiskriminacinių priemonių taikymas Europos Sąjungoje?

2008 m. Europos Komisija priėmė komunikatą, kuriame pateikiamas visapusiškas požiūris į kovą su diskriminacija bei skatinamos visų lygios galimybės. Ji priėmė sprendimą įsteigti ekspertų grupę, kuri dirbtų nediskriminavimo klausimais. Europos Sąjungoje yra išleista nemažai dokumentų, kuriais užtikrinama, kad, Europos Sąjungos piliečiai nebūtų diskriminuojami dėl amžiaus, rasės, etninės kilmės, religijos, įsitikinimų, negalios, amžiaus, lytinės orientacijos, lyties. Yra įgyvendinama antidiskriminacinė politika, kurios direktyvose yra užtikrinamas diskriminacijos draudimas darbo rinkos, prekių ir paslaugų tiekimo srityse. Siekiama įgyvendinti vienodą požiūrį į asmenis, nepaisant amžiaus, ir siūloma antidiskriminacines priemones taikyti sveikatos apsaugos, socialinių išmokų srityse, švietimo, taip pat užtikrinant prieigą prie būsto.

Ką Europos Komisija siūlo, kovojant su diskriminacija ir stigma?

Europos Komisija siūlo:

remti lygybės politikos programų kūrimą šalies lygmeniu ir skatinti gerosios patirties mainus tarp ES šalių;
remti tarpininkus – nevyriausybines organizacijas, socialinius partnerius ir lygybę užtikrinančias institucijas, kurios padėtų kovoti su diskriminacija bei stigma;
remti mokslinių kovos su diskriminacija metodų (vykdant mokomąją veiklą), taikymą;
skatinti į verslą orientuotą valdymą, kuris taptų strateginės reakcijos į įvairesnę visuomenę, klientų bazę, rinkos struktūrą ir darbo jėgą dalimi, bei informuoti apie įvairovės teikiamą naudą;
gilinti žinias apie diskriminaciją, informuojant žmones apie jų teises ir pareigas.

Kodėl socialinės apsaugos plėtra tampa kiekvienos šalies prioritetiniu žingsniu?

Pasak PSO Europos regiono biuro, siekiant teisingumo sveikatos srityje, socialinės apsaugos plėtra kiekvienoje šalyje turi tapti bene svarbiausiu ir prioritetiniu žingsniu.

Tačiau, nepaisant gerai sutvarkytos teisinės bazės, reglamentuojančios nediskriminavimą, vis dėlto lygių galimybių ir lygiateisiškumo principų įgyvendinimas praktikoje dar turi trūkumų ir dažnai yra pažeidžiamas. Jau seniai tapo akivaizdu, kad didelė senjorų dalis nesijaučia reikalingi visuomenei, yra nelaimingi ir nepatenkinti savo gyvenimu, jaučiasi vieniši, diskriminuojami bei praradę pasitikėjimą visuomenės normomis bei valstybės institucijomis. Todėl daugelis iš jų nesijaučia atsakingi už savo sveikatą, pasirenka rizikingą sveikatai elgseną bei save žalojantį (nesaikingas alkoholio, įvairių nereceptinių medikamentų vartojimas, rūkymas), o ne sveiką gyvenimo būdą. Nepakankamas sveikatingumo infrastruktūros išsivystymas (netolygus sporto ir sveikatingumo statinių pasiskirstymas bei išsidėstymas skirtinguose regionuose) taip pat yra nepalankus sveikos gyvensenos puoselėjimo palydovas.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad dalis žiniasklaidos pateikia gana pesimistinį informacijos kontekstą, kuris labai dažnai skatina atitinkamai mąstyti, jausti, o vėliau ir atitinkamai veikti. Visuomenės sveikatos specialistai jau daug metų kalba apie tai, kad vien tik pakeitus neigiamus gyvensenos įpročius galima suformuoti tinkamus gyvenimo įgūdžius bei kritinį mąstymą, kurie leistų ne tik sumažinti įvairius socialinio pobūdžio pavojus, traumatizmą, mirtingumą, pailginti gyvenimo trukmę, bet ir sėkmingai padėtų susidoroti su senjorų diskriminacija bei stigma. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti Vokietiją, kuri jau daug metų investuoja į prevenciją, kad vyresnio amžiaus žmonės kuo mažiau sirgtų ir ilgiau gyventų. Pasak Vokietijos socialinės ir sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos skyriaus vadovo D. Berkholzo, gerų gyvenimo įpročių diegimas nuo pat vaikystės – tai ne vienintelė prevencija, nes reikia galvoti ir apie tai, kad žmogus kuo ilgiau išliktų savarankiškas. Jis pasiūlė kurti vietinius centrus, kuriuose suinteresuotos šalys kurtų prevencinius metodus, kurie būtų pritaikyti prie vietinių gyventojų gyvenimo būdo, poreikių ir gydymo prieinamumo.

Kodėl reikalingi nauji diskriminacijos sociologiniai tyrimai?

Nors Lietuvoje senėjimo problema ir yra įtraukta į nacionalinius prioritetus, o pagrindiniu šių dienų iššūkiu tapo sveiko ir aktyvaus senėjimo skatinimas, tačiau diskriminacijos sociologiniai tyrimai Lietuvoje atliekami pagal skirtingas metodikas yra gana nereguliarūs, todėl tapo sudėtinga nustatyti kintančios diskriminacijos mastą. Norint pasinaudoti oficialios statistikos duomenimis, reikėtų parengti rodiklių skaičiavimo metodikas bei atlikti naujus skaičiavimus ir vertinimus, nes planuojant bei įgyvendinant senjorų diskriminacijos ir stigmos mažėjimo tendencijų strategijas yra būtinas bendruomenių prioritetų nustatymas, efektyvus patarimų ir sprendimų vykdymas bei tinkamas paslaugų teikimo metodikų taikymas. Svarbu pažymėti, kad motyvuotas bendruomenių įtraukimas ir dalyvavimas sveikatos stiprinimo procese yra vienas efektyviausių visuomenės sveikatos stiprinimo plėtros bei diskriminacijos ir stigmos mažėjimo garantas.

2008 m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lygių galimybių įstatymo pataisas, kurios papildė lygybės ir diskriminaciją draudžiančių atvejų sąrašą. Pagal naują redakciją, yra draudžiama diskriminuoti dėl amžiaus, lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės ir religijos.

Taip pat yra svarbu ne tik formuoti teigiamas visuomenės, bendruomenių bei atskirų jos narių nuostatas diskriminuojamų senjorų atžvilgiu, bet ir suteikti jiems daugiau adekvataus dėmesio, rūpesčio, supratimo bei įvairialypės (medicininės, finansinės, psichologinės, metodinės) pagalbos ir informacijos. Tai gali būti pasiekiama tik tada, kai bendruomenės yra saugios ir stiprindamos bendrą gerovę ir sveikatą panaudoja sveikatos priežiūros bei prevencines ir kitas bendruomenės programas tam, kad išvengtų įvairių ligų ar bent sumažintų jų plitimą.

Bendruomenių veikla turi būti nukreipta prieš socialinę ir kitokią senjorų diskriminaciją, stigmą, nelygybę, skurdą, panaudojant įvairias kompleksines sveikatos stiprinimo, priežiūros bei įgūdžių formavimo paslaugas. Sukurtos bendruomenių sveikatos tarybos turi siekti kompleksinių sveikatos stiprinimo metodų ir metodikų efektyvaus taikymo koordinavimo bei visų sektorių (sveikatos, švietimo, nevyriausybinių organizacijų, ryšių, religijos, socialinės rūpybos, politikos, ekonomikos ir kt.) glaudaus, turiningo ir vaisingo bendradarbiavimo.

Kodėl jau dabar reikia formuoti visų kartų sąmoningą požiūrį į sveiko senėjimo aktualijas?

Daugiau metų būti geresnės sveikatos reiškia turėti geresnę gyvenimo kokybę, daugiau nepriklausomybės bei galimybių likti aktyviems, laimingiems ir niekada nepatirti patyčių, stigmos bei diskriminacijos.

Todėl jau dabar reikia pradėti formuoti ir diegti visų kartų sąmoningą naują požiūrį ir supratimą apie sveiką senėjimą bei naujas su juo susijusias aktualijas, problemas ir tendencijas, kad galėtume pasiekti PSO politikos metmenyse „Sveikata visiems XXI a.“ rekomenduojamą globalų visuomenės sveikatos priežiūros tikslą – sveiką senatvę ir iki 2020 metų vyresniems nei 65 metų žmonėms suteikti galimybę panaudojant savo sveikatos potencialą aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime.

Informaciją pagal Pasaulio sveikatos organizacijos medžiagą ir kitus šaltinius parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Metodinės pagalbos ir strategijos formavimo skyriausvisuomenės sveikatos administratorė Liucija Urbonienė