vaistai.lt

Vilniuje lapkričio pabaigoje įvyko jau trečiasis didelio populiarumo sulaukęs seminaras, skirtas sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugas neįgaliesiems teikiantiems specialistams. Šie kvalifikacijos kėlimo renginiai organizuojami profesinės veiklos teorinėms žinioms ir praktiniams gebėjimams įgyti bei tobulinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 66-1909) suteiktomis teisinėmis garantijomis neformaliojo suaugusiųjų švietimo dalyviams, vykdytojams ir socialiniams partneriams.

Apie 200 klausytojų išklausė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro (toliau – SMLPC) Sveikatos mokyklos direktoriaus Zenono Javtoko paskaitą apie neįgaliųjų sveikatos stiprinimą. Pasak Zenono Javtoko, neįgalusis nebūtinai yra nelaimingas. Priklausomai nuo socialinės aplinkos ir neįgalumo laipsnio, neįgalusis gali būti labai laimingas ir gyventi visavertį gyvenimą, svarbu – gera protinė sveikata.

Visavertį gyvenimą gyventi neįgaliajam gali kliudyti sveikatos paslaugų prieinamumas. Pasaulio sveikatos organizacija daug dėmesio skiria netolygumų mažinimui, palankios aplinkos kūrimui. Svarbu ir neįgaliojo mokymas suprasti ir kontroliuoti savo ligą. Sveikatos stiprinimas yra procesas, pradedamas mažais žingsneliais. Neįgaliojo sveikatos stiprinimas mažina pavojų sunkiai susirgti (širdies ir kraujagyslių ligomis, įvairiomis vėžio formomis). Fizinis aktyvumas taip pat reikalingas neįgaliems žmonėms, o Lietuvos sporto klubai reabilitacijos paslaugas galėtų teikti ir tokiems žmonėms. Dažnai bendrąsias sveikatos paslaugos (prevencines programas) galima pritaikyti ir neįgaliesiems asmenims, tačiau dažnai jiems reikia ir specialiųjų paslaugų. Tomis paslaugomis neįgaliesiems pasinaudoti dažnai sutrukdo informacijos ir mobilumo trūkumas. Seminaro dalyviams SMLPC Sveikatos mokyklos direktorius rekomendavo atkreipti dėmesį į Sveikatos apsaugos ministerijos 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. V-979 „Dėl širdies ir kraujagyslių ligų rizikos grupės asmenų sveikatos stiprinimo tvarkos aprašą patvirtinimo“, kuris reglamentuoja širdies ir kraujagyslių ligų rizikos grupės asmenų sveikatos stiprinimą. Slaugos specialistai šias paslaugas nuo kitų metų galėtų pasiūlyti ir savo globotiniams.

SMLPC Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas Remigijus Zumeras pasakodamas apie fizinio aktyvumo reikšmę neįgaliojo sveikatai daugiausia rėmėsi gydytojo kineziterepeuto praktika. „Vienas pagrindinių lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių yra fizinis pasyvumas. Su fiziniu pasyvumu siejama 3,5 proc. visų suaugusių asmenų ligų ir jam priskiriama 5–10 proc. visų mirčių Europos regione. Fizinis aktyvumas yra svarbus sergamumui ir mirtingumui mažinti esant šiems susirgimams ar jų profilaktikai: antsvorio bei nutukimo, širdies ir kraujagyslių ligų (miokardo infarktas ir galvos smegenų insultas), II tipo cukrinio diabeto, depresijos, kai kurių vėžio formų (storosios žarnos, krūties ir kt.), osteoporozės.

Fizinis aktyvumas yra būtina sudėtinė sveiko gyvenimo būdo dalis, kuris ypač svarbus ligų profilaktikai. Jis gali būti efektyviai panaudojamas kai kurių ūmių ir lėtinių susirgimų pirminei ir antrinei profilaktikai, gydymui. Gydant lėtines ligas beveik visada kartu taikomas medikamentinis ir nemedikamentinis (kompleksinis) gydymas“, – sakė Remigijus Zumeras. Norint sėkmingai mankštintis reikalingas asmeninis fizinės veiklos planas arba programa. Asmeninėje fizinės veiklos programoje turi būti atsakyta į du svarbiausius klausimus: ko mes norime pasiekti ir ką mes galime pasiekti.

Konkreti ir smulki asmeninė programa ypač vertinga silpnos sveikatos, senyviems, sergantiems keliomis lėtinėmis ligomis ar tiesiog perdėm jautriems ir baimingiems asmenims, kurie „staiga“ nusprendė pradėti mankštintis. Asmeninius fizinės veiklos planus turėtų sudarinėti tik atitinkamos srities profesionalai! Jie vadovaujasi tokiu darbo standartu:

Įvertina esamą sveikatos būklę: surenka anamnezę, išklauso skundus, išstudijuoja išrašus iš medicininių dokumentų, apžiūri pacientą, ištestuoja bendrą fizinį pajėgumą ar atskiras organizmo funkcijas ir pan. Reikalui esant – konsultuojasi su kitais specialistais.
Parenka tinkamas fizinio aktyvumo rūšis ar individualius pratimus, t. y. sudaro konkrečią mankštų (treniruočių) programą.
Paaiškina, pademonstruoja, kaip taisyklingai atlikti pratimus ir, ypač iš pradžių, mankštinasi kartu, taiso klaidas, stebi organizmo reakciją į krūvį ir į įvairius pratimus.

Be to, prieš skiriant ilgalaikę kineziterapiją būtina įvertinti ne tik paciento klinikinę būklę, bet ir jo socialinę padėtį ir psichologinę būklę.

Fizinės veiklos programoje tiksliai nurodoma jos trukmė, reikalingos priemonės ar prietaisai; užsiėmimų dažnumas (kiek kartų per savaitę), judesių ir pratimų kartojimo skaičius, judesių ar pratimų atlikimo greitis, poilsio intervalai tarp pratimų, kartais medikamentų ar skysčių vartojimas; derinimas su kitomis procedūromis ir kt. Idealiu atveju planas vykdomas tam tikrą laiko tarpą (pavyzdžiui, 4–8 savaites), per kurį pakinta besimankštinančiojo būklė. Tada vėl atliekami atskiri testai bei įvertinama asmeninė pažanga. Pagrindiniai kineziterapijos principai yra šie: kartojimo reguliarumo principas (reguliarūs užsiėmimai), ilgalaikio poveikio principas (rezultatai nėra gaunami greitai, reikia dirbti savaites ar mėnesius), laipsniškos pažangos principas (krūvio ir sudėtingumo koregavimas), įvairiapusiško poveikio principas (tą pačią funkciją ar ypatybę galima lavinti labai skirtingais metodais bei priemonėmis), universalus individualumo principas (atsižvelgiama į susirgimus, galimybes, amžių, svorį, lytį ir t. t.).

Apie tinkamo maisto pasirinkimą kalbėjo SMLPC Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėja dr. Roma Bartkevičiūtė. Ji pasakojo apie tinkamą subalansuotą mitybą (baltymai, riebalai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos), apie tam tikrą dienos racioną. Dr. Roma Bartkevičiūtė kalbėjo, kaip tinkamai atsirinkti sveikatai palankius ir sveikatai nepalankius maisto produktus, subalansuoti dienos maisto racioną, kad neįgaliojo organizmas gautų visas reikalingas maistines medžiagas. Maisto pasirinkimo piramidė nurodo, kokius produktus vartoti kelis kartus per dieną, o kokius vartoti rečiau ar visai retai.

Vaikams palanki mityba yra aprašyta SMLPC tinklalapio skiltyje „Mityba ir fizinis aktyvumas – Mityba“. Svarbu atkreipti dėmesį į vaisių ir daržovių vartojimą (ne mažiau kaip 400 gramų per dieną), ypač vietinės kilmės. Kaip atsirinkti tinkamus maisto produktus, padeda ir maisto produktų ženklinimas. Maisto produktų ženklinime turi būti nurodomi ir alergiškų bei netoleruojamų maisto produktų sudedamosios dalys. Taip pat dr. Roma Bartkevičiūtė renginių dalyvius supažindino su simbolio „Rakto skylutė“ teisiniu reglamentavimu ir „Maitinimo organizavimo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose tvarkos aprašo“ pasikeitimais.

Apie traumų prevenciją kalbėjusi SMLPC Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Diana Mekšriūnaitė sakė, kad suprastėjusi neįgaliųjų ir kitų žmonių rega yra dažna kritimų ir traumų priežastis. Regos sutrikimai trukdo saugiai orientuotis aplinkoje, ar tai būtų savi namai, ar prekybos centras. Svarbiausia prevencinė priemonė – reguliariai lankytis pas okulistą.

Namuose reiktų naudoti skirtingų spalvų daiktus, kad būtų lengviau atskirti įvairius objektus. Ryškiai paženklinti pirmą ir paskutinį laiptus ar kitus objektus, kurių aukščiai skiriasi. Dažniau valyti akinių paviršius. Vaistų vartojimas taip pat gali nulemti traumas. Raminamieji, antidepresantai ir antipsichoziniai vaistai gali sumažinti protinį budrumą, apsunkinti pusiausvyrą. Kuo daugiau vaistų yra vartojama, tuo didesnė yra rizika nukristi ir patirti trumą. Ypač, kai vaistai vartojami ne pagal indikacijas. Prevencinės priemonės: žinoti pašalinį vaistų poveikį, visada pasikonsultuoti su gydytoju prieš vartojant vaistus, paklausti, ar jie neturės neigiamos įtakos sveikatai, adekvačiai įvertinti galimą jų vartojimo riziką, išmesti visus vaistus, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs.

Mažiausiai trečdalis visų nukritimų įvyksta namuose dėl nesaugios aplinkos. Dažniausiai nukrentama užkliuvus už ant žemės išmėtytų daiktų. Taip pat daugelį nukritimų lemia prastas apšvietimas ir turėklų nebuvimas arba jų buvimas netinkamose vietose. Prevencinės priemonės: naudinga būtų atidžiai apžiūrėti namus ir įvertinti galimus rizikos veiksnius. Slaugytojai ar socialiniai darbuotojai turėtų padėti pašalinti galimus rizikos veiksnius ir padaryti namų aplinką kuo saugesnę. Jei tai sudėtingai įgyvendinama, reikėtų prašyti jaunesnių žmonių pagalbos.

SMLPC Sveikatos mokymo skyriaus visuomenės sveikatos edukologė Vida Dubinskienė, pasakodama apie pirmąją pagalbą ūmių, gyvybei pavojingų būklių ir sužalojimų metu, paminėjo gyvybės grandinę. Ji apibūdino pradinio gaivinimo veiksmų seką:

Greitas situacijos įvertinimas prieš pradedant gaivinti, kai būtina imtis visų įmanomų atsargumo priemonių. Nukentėjusįjį galima judinti tik tada, kai tai būtina jo saugumui užtikrinti. Perkeliant svarbu palaikyti galvą ir kūną taip, kad būtų išvengta stuburo sukimo ir lenkimo judesių. Patikrinamas nukentėjusiojo sąmoningumas, kviečiama greitoji medicinos pagalba.

Garsiai paklausiama, „kas atsitiko“, švelniai pajudinama, stebimi judesiai. Jeigu žmogus atsako ar sujuda, greitai įvertinami sužeidimai. Jeigu žmogus nereaguoja ir nejuda, būtina pašaukti pagalbą, paguldyti jį ant nugaros, ant plokščio kieto paviršiaus ir atlikti pradinio gaivinimo veiksmus.

Kvėpavimo takai nukentėjusiajam atveriami atlošiant galvą ir pakeliant smakrą. Palaikant atvirus kvėpavimo takus nustatoma, ar žmogus kvėpuoja. Kvėpavimo vertinimas neturi užtrukti ilgiau kaip 10 s. Žiūrima, ar yra ritmiški krūtinės ląstos ir pilvo judesiai, klausoma iškvėpimo garso ties burna ir nosimi, skruostu bandoma pajusti iškvepiamą orą. Nereguliarūs atodūsiai (agoninis kvėpavimas) nelaikomi normaliu kvėpavimu. Jeigu žmogus kvėpuoja, jis paguldomas ant šono. Įtariant stuburo traumą, to daryti negalima. Stebima žmogus būklė (sąmonė, kvėpavimas ir kraujotaka) ir laukiama atvykstant greitosios medicinos pagalbos. Jeigu žmogus nekvėpuoja ar yra agoninis kvėpavimas, pradedama dirbtinė plaučių ventiliacija. Palaikomi atviri kvėpavimo takai, 2 kartus efektyviai įpučiama oro – turi pakilti krūtinės ląsta. Kūdikiui oro įpučiama apžiojus savo burna jo nosį ir burną, vaikui – burna apžiojus burną, o nosį užspaudus pirštais. Oras įpučiamas per 1 s. Spaudžiama apatinė krūtinkaulio dalis 3–4 cm gilumu link stuburo vienos ar dviejų rankų delnais 30 kartų (30 paspaudimų ir 2 įpūtimai), nespaudžiama krūtinkaulio kardinė atauga ir šonkauliai. Paspaudimų dažnis – apie 100 kartų per min., po kiekvieno paspaudimo leidžiama krūtinės ląstai visiškai atsipalaiduoti. Kūdikiui krūtinės ląstos paspaudimai atliekami dviem pirštais, dedant juos ant krūtinkaulio. Spausti 2,5–3 cm gilumu 15 kartų (15 paspaudimų ir 2 įpūtimai). Vida Dubinskienė taip pat pademonstravo, kaip galima suteikti pirmąją pagalbą, panaudodama manekeną ir defibriliatorių.

SMLPC organizavo trejus mokymus sveikatos stiprinimo ir sveikos gyvensenos skatinimo tema specialistams, teikiantiems sveikatos ir socialinės priežiūros paslaugas neįgaliesiems, vykdydamas Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programos įgyvendinimo 2013–2015 metais priemonių plano (Žin., 2013, Nr. 15-740) 1.2.3 priemonę.