Specialistai pastebi, kad vis daugiau vaikų ir jaunų žmonių nešioja akinius, o prognozės nedžiugina: skaičiuojama, kad iki 2050-ųjų metų trumparegystė gali paveikti net pusę pasaulio gyventojų. Nors dėl suprastėjusio regėjimo įprasta kaltinti technologijas ar amžiaus nulemtus pokyčius, oftalmologai pabrėžia:tikroji priežastis dažnai – mūsų kasdieniai įpročiai.
Didžiausia problema – ne ekranai, o artimas darbas
„Vilnelės klinikų“ gydytoja oftalmologė Indrė Rašinskaitė atkreipia dėmesį, kad vis dažniau diagnozuojamą trumparegystę lemia pasikeitusi aplinka: intensyvi urbanizacija, ilgesnis mokymosi procesas bei pakitę darbo ir laisvalaikio įpročiai.
„Nors kompiuteriai ir ekranai yra svarbus veiksnys, reikėtų suvokti, kad ne technologijos savaime yra blogos, o pasikeitęs mūsų elgesys. Didžiąją dienos dalį praleidžiame dirbdami iš arti: skaitydami, rašydami, naudodami išmaniuosius įrenginius. Anksčiau žmonės daugiau laiko leisdavo lauke, užsiimdavo namų ūkio darbais, o dabar dėmesys dažniau sutelktas į ekranus“, – tinklalaidėje „Sveikatos virtuvė“ pasakojo specialistė.
Oftalmologė pastebi, kad dėl ilgai trunkančio fokusavimo į ekranus akys greitai pavargsta ir ima sausėti. Tai gali sukelti svetimkūnio ar smėlio pojūtį, paraudimą bei perštėjimą. Šie nemalonūs pojūčiai, kartu su neryškiu matymu, vaizdo liejimusi ar galvos skausmais, dažniausiai suintensyvėja darbo dienos pabaigoje ir išduoda, kad akys yra pervargusios.
Receptas pavargusioms akims: kaip sumažinti kasdienę įtampą?
Nors suaugusiems griežtų laiko apribojimų naudojantis ekranais nėra, oftalmologė I. Rašinskaitė atkreipia dėmesį, kad nuolatinis darbas su išmaniaisiais įrenginiais tampa rimtu iššūkiu akims. Norint išvengti diskomforto, labai svarbu rasti laiko trumpoms pauzėms.
Vienas paprasčiausių metodų – taisyklė „20-20-20“. Jos principas: kas 20 minučių bent 20 sekundžių reikėtų nukreipti žvilgsnį į nutolusį objektą, esantį maždaug už 6 metrų (20 pėdų). Tokia trumpa pertrauka leidžia akims atsipalaiduoti nuo nuolatinio fokusavimo į artimą vaizdą.
Sutelkus dėmesį į ekraną mirksime rečiau, todėl akies paviršius greičiau džiūsta – dėl šios priežasties dirbant svarbu nepamiršti sąmoningai mirksėti. Jei akių išsausėjimas vis tiek juntamas, specialistė rekomenduoja naudoti drėkinančius akių lašus.
„Pailsėti padeda ir delnų šiluma: stipriai patrinkite delnus vieną į kitą, kol jie sušils, tada užsimerkite ir uždėkite juos ant vokų bent 20 sekundžių. Šiluma veikia raminančiai ir leidžia akims atsipalaiduoti. Svarbu suprasti, kad tokios mankštos neišgydo trumparegystės ar kitų regėjimo ydų, tačiau tai yra puikus būdas nuovargiui ir diskomfortui mažinti“, – sako I. Rašinskaitė.
Genetika – ne nuosprendis: kaip apsaugoti vaikų akis?
Dažnai manoma, kad jei tėvai nešioja akinius, jų neišvengiamai prireiks ir vaikui. Nors genetika yra svarbus faktorius, I. Rašinskaitė pabrėžia, kad tai nėra lemiamas veiksnys. Net ir turint genetinį polinkį, vaiko kasdieniai įpročiai gali nulemti, kad trumparegystė pasireikš vėliau arba progresuos kur kas lėčiau.
Viena svarbiausių sąlygų tinkamam akies vystymuisi – dienos šviesa. Ji skatina dopamino išsiskyrimą, kuris slopina akies ašies augimą ir taip stabdo trumparegystės progresavimą. Specialistė pastebi, kad trumparegystės šuolis dažniau matomas po žiemos, lyginant su vasara, kuomet lauke vaikai praleidžia kur kas daugiau laiko.
„Norint slopinti trumparegystės progresavimą, vaikams dienos šviesoje rekomenduojama pabūti bent dvi valandas kasdien arba apie 14 valandų per savaitę“, – sako oftalmologė.
Be laiko gryname ore, svarbu riboti ir prie ekranų praleidžiamas valandas. Vaikams iki dvejų metų jie nerekomenduojami, ikimokyklinukams šį laiką patariama riboti iki valandos, o vaikams nuo 6 iki 12 metų – iki dviejų valandų per dieną. Jei paauglys prie ekranų praleidžia daugiau nei keturias valandas, kyla rizika ne tik regėjimui – gali nukentėti fizinis aktyvumas ar bendravimas, o tai neretai sukelia emocinių bei socialinių sunkumų.
Klastingos akių ligos: kada delsti tampa pavojinga?
Pajutus akių skausmą, pastebėjus stiprų paraudimą ar tinimą, pagalbos paprastai ieškoma skubiai. Visgi I. Rašinskaitė ragina atkreipti dėmesį ir į kitus požymius: vaizdo iškraipymus, mirguliavimą, blyksnius ar regėjimo lauke atsiradusią tamsią užsklandą. Pas specialistus taip pat būtina pasirodyti po akių ar galvos traumų, net jei regėjimas iš pirmo žvilgsnio nepakito.
Didžiausią pavojų regėjimui kelia ligos, kurios ilgą laiką progresuoja visiškai nepastebimai. Kaip vieną klastingiausių oftalmologė įvardija glaukomą – ji gali nesukelti nei skausmo, nei akivaizdaus regos suprastėjimo. Kadangi regėjimas siaurėja iš periferijos, žmogus pokyčius neretai pajunta tik tada, kai pažeidimai tampa nebegrįžtami.
„Liūdniausi scenarijai dažniausiai nutinka tada, kai pas gydytoją apsilankoma per retai. Pavyzdžiui, jei pas oftalmologą žmogus pirmą kartą gyvenime pasirodo tik sulaukęs 80-ies, neretai diagnozuojame jau pažengusias ligas“, – pasakoja specialistė.
Siekiant užbėgti ligoms už akių, I. Rašinskaitė rekomenduoja laikytis reguliaraus patikros grafiko. Suaugusiems nuo 25 metų akis patariama tikrintis kas dvejus-trejus metus, o sulaukus 40-ies, kai ligų rizika išauga, vizitai turėtų tapti dažnesni – bent kartą per metus-dvejus. Vyresniems nei 60 metų pacientams profilaktinė apžiūra rekomenduojama kasmet.
Pranešimas žiniasklaidai 2026 rugpjūčio 21 d.
Nuotrauka autorių
Sveikata
Skaityti daugiau
