Lietuvos mokslininkai pasiūlė raktą į ilgą odos jaunystę

Inovatyvi studija rodo, kaip susieti genetiniai ir bendrieji kraujo tyrimai padeda atskleisti mūsų odos pokyčių paslaptis, o individualizuota pagalba – pristabdyti senėjimo procesą, kontroliuoti ligas, ilgiau išsaugoti sveikatą ir grožį. Tikėtina, kad odos genetinis „pasas“ taps neatsiejama kasdienybės dalimi.

Raukšlės, elastingumo mažėjimas ar padidėjusi pigmentacija – tai tik keli ženklai, kuriuos ant mūsų odos palieka laikas, aplinkos poveikis ir ligos. Tačiau kiekvienas žmogus į šiuos veiksnius reaguoja skirtingai. Šiuolaikinis medicinos mokslas jau drąsiai tvirtina, kad tai yra dėl paveldėtų genų ir jų derinių. Kiekvieno žmogaus šis genetinis „pasas“ yra unikalus, todėl ir odos senėjimo procesai skiriasi. 

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslininkų grupė kartu su „Medicina practica“ laboratorijos specialistais atliko tarptautiniu mastu įvertintą tyrimą, kuris ne tik gali padėti kitame lygyje geriau suprasti odos problemas ir jų profilaktiką, bet ir atverti naujas duris į ilgesnį jaunystės ir grožio išsaugojimą – genetika pagrįstą asmeninę odos priežiūrą ir tikslinį gydymą. Tai pirmoji tokia studija mūsų šalyje. 

Apie genetinių tyrimų proveržį kalbėjomės su šio europinę paramą gavusio projekto moksline vadove laboratorinės medicinos gydytoja dr. Ramune Šepetiene.

Esame dažnai įspėjami apie saulės, taršos, rūkymo, blogos mitybos ar lėtinio streso neigiamą poveikį odai, tačiau pastarąjį dešimtmetį mokslininkai susikoncentravo į jos pokyčius lemiančių genų ir jų derinių tyrinėjimus. Ar tai gali įduoti raktą į ilgą odos jaunystę?

Matyt, reikėtų turėti kelis raktus tam, kad atrakintume odos jaunystės „spyną“. Vis tik dabar nustatoma, kad greičiausiai pagrindinis veiksnys – genetinė informacija. Kiekvienas iš mūsų turi individualų genetinį parašą. Juk patys pastebime, kad gyvenant panašiomis sąlygomis vienų žmonių oda kenčia, o kitų - spindi grožiu. Mokslininkai diskutuoja, kokia apimtimi tai lemia genai, nes, be abejonės, įtaką daro paminėti aplinkos veiksniai ir vidiniai organizmo procesai. Supraskime, kad turi būti sisteminis požiūris: kai kalbame apie odą, reikia vertinti viso organizmo sveikatą.

Už kokias svarbiausias odos savybes atsakingi genai, kas vyksta, jeigu jų kombinacijos „nevykusios“?

Oda yra didžiausias ir dažniausiai aptariamas organas, kuriame lyg veidrodyje atsispindi mūsų sveikata. Žmonės juk vertina vieni kitus pirmiausia pagal bendrą išvaizdą: sako, koks esi jaunas ir gražus. O specialistai išskiria pagrindines odos savybes: elastingumą, tamprumą, drėgnumą, imuninį atsaką, antioksidacinę funkcija ir kt. Jos tarpusavyje glaudžiai susijusios, bet koduojamos skirtingų paveldėtų genų ir jų derinių. 

Štai viena iš labiausiai vertinamų savybių – odos drėgnumas, kurį lemia gebėjimas palaikyti savyje drėgmę, ją pasisavinti iš aplinkos ir organizme vykstančių reakcijų. Nuo elastingumo priklauso raukšlių formavimasis. Visi turime tuos pačius odos sluoksnius, bet jų kokybė skiriasi – vienų žmonių ląstelės būna atsparesnės, mažiau pažeidžiamos iš išorės, o kitų – priešingai.

Mokslininkai taip pat pastebi, kad tam tikrų genų kombinacija lemia esminį organizmo apsaugos rezervą ir atsaką į aplinkos dirgiklius. 

Per pastaruosius metus genetikos sritis labai pasistūmėjo į priekį. Ir tyrinėjant kitas ligas, tiesiogiai nesusijusias su dermatologija, papildomai atrandama, kokie genai daro įtaką vienai ar kitai odos funkcijai. Pavyzdžiui, yra su odos vėžiu susiję genai, su stipresniu polinkiu randų formavimuisi  ir pan. 

Pasitvirtina žmonių supratimas, kad jei tėvai turėjo gražią odą ar priešingai, tai tokią jų vaikai ir paveldės?

Tokia nuomonė susiformavo ne be reikalo. Juk jaunuoliui sako: „Iš pradžių pažiūrėk į savo būsimos žmonos mamą ir sužinosi, kaip išrinktoji atrodys po kelių dešimtmečių“. Tačiau čia reikia prisiminti ir kitus veiksnius. 

Tarkim, žmogaus tėvai nerūkė ir iki gilios senatvės džiaugėsi gražia oda, o atžala rūko. Rūkymas labai kenkia odai, pagreitindamas priešlaikius senatvinius pokyčius. Koks bus jo poveikis, priklausys nuo to, ar pakankamai stiprūs apsauginiai genai, ar neįvyko kokių jų mutacijų. 

Dabar, ištyrus genetinės informacijos pagrindą jau galima pasakyti, kiek stiprūs paveldėti genai vienai ar kitai odos funkcijai, kokioje formoje yra tas genas. 

Ką išskirtinio genetikos ir odos ryšio tyrimuose ką tik pavyko pasakyti mūsų mokslininkams, kurių grupei vadovavote, kaip gimė šis inovatyvus projektas?

Daugiau nei ketvirtį amžiaus dirbau medicinos diagnostikos srityje. Vadovaudama Kauno poliklinikos laboratorijai pradėjau galvoti, kaip būtų galima įprastus kraujo tyrimus pritaikyti dar plačiau. Svarsčiau: kodėl žmogus negali turėti asmeninio odos priežiūros rinkinio – genetinio „paso“, sukurto tik jam vienam. Tai padėtų parinkti tikslias profilaktines ir gydymo priemones, kurios galėtų sumažinti senėjimo požymius ir išlaikyti odą sveiką. 

Su tokia idėja ir buvo pradėtas projektas. Nusprendėme atsirinkti šiai dienai maksimaliai geriausiai žinomus genus, darančius įtaką odos savybių formavimui, o po to susieti genetinius ir bendruosius kraujo tyrimus, siekiant numatyti ir periodiškai stebėti individualų jautrumą silpnosioms odos savybėms. Tokias sąsajas Lietuvoje nagrinėjame pirmieji. 

Taip pat turėjome praktinį tikslą, kad priemonės būtų prieinamos pacientams. Suformavome gerą komandą: LSMU ir jo Kardiologijos institutas – kaip mokslinė bazė, o gydytojo Svajūno Barakausko vadovaujama „Medicina practica“ laboratorija yra labai plačiai išvysčiusi savo veiklą Lietuvoje ir turi labai dideles laboratorinių tyrimų galimybes. Surinkome informaciją, kas nuveikta šioje srityje, sukūrėme bendrą vaizdinį. 

Projekte sutiko dalyvauti nuo 19 iki 74 metų 370 dalyvių – daugiausia moterų. Gauti rezultatai rodo reikšmingus ryšius tarp genotipų nustatymo modelių ir įprastinių kraujo tyrimų. Pradžia gera, rezultatai labai tenkina. 

Turėjome idėją, kad pasitvirtinus mūsų hipotezei apie galimas sąsajas, su gautais rezultatais jau galėtume kreiptis pas odos, kosmetologijos specialistus tolimesniems bendriems darbams. Tikimės, kad viskas ir toliau vyks prasmingai. 

Odos genetinis „pasas“ jau gali tapti realybe? Kam labiausiai jo reikėtų?

Dabar reikia dermatologų ir kitų specialistų įžvalgų, kaip naudoti gautus rezultatus praktikoje. Labiau individualios rekomendacijos gali išlaikyti ir pagerinti pacientų odos sveikatą. Galima nustatyti specifinius biologinius mechanizmus, kurie spartina arba lėtina šį procesą.

Pačių genų kol kas koreguoti negalime, tačiau galime pasistengti kompensuoti dėl jų „nevykusių“ kombinacijų turimas odos savybes. Štai kraujo tyrimai atskleidžia, kad drastiškai keičiasi elektrolitų balansas, fermentai, vyksta raudonojo ar baltojo kraujo pokyčiai, kartais nustatomi tik mikroskopo pagalba. Paprasti „skaičiukai“ bendro kraujo tyrime būna labai iškalbingi laboratorijos specialistui. Tinkamai interpretavus tuos pakitimus,  galima kryptingai ir individualiai naudoti specifines priemones, kurios padės išlaikyti siekiamą rezultatą. Juk galime kontroliuoti ir kitus svarbius odai rodiklius: cholesterolį, alergenus, uždegiminius žymenis ir pan. Tiesiog reikia laiku sužinoti apie pokyčius, suvokti pasekmes ir svarbą odos sveikatai pirmiausia, ne tik grožiui.

Genetinis „pasas“ padėtų išsiaiškinti polinkį į aknę, melanomą ir kitas odos ligas. Galima būtų geriau prognozuoti gydymą bei reabilitaciją ir plastinės chirurgijos srityje – leistų įvertinti, kaip sugis randai po odos tempimo operacijos ir pan. Netgi renkantis odos kremą kasdienei priežiūrai būtų žinoma, kokių reikia komponentų, kurie kompensuotų genų nulemtas silpnąsias odos savybes. 

Kaip turime asmens dokumentą, taip galime turėti ir genetinį „pasą“. Svarbiausia, kad pacientas nebūtų paliktas savigydai „pagal internetą“  – reikės ir dermatologų, ir kitų specialistų konsultacijos, kad perskaitytų individualų odos kodą ir paaiškintų tyrimų „žemėlapį“, kiekvienu atveju nurodytų konkrečius sprendimus. 

Ačiū už pokalbį.