vaistai.lt

Nuo seno lietuviams pirtis – dvasinis ritualas, o pirties poreikis, rodos, užkoduotas mūsų tautos genuose. Taip teigia Valdas Rimavičius, Lietuvos liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse įsikūrusios lietuviškos Dvaro pirties šeimininkas. Pirties poreikį ir jos svarbą tokį laisvalaikio praleidimo būdą pamėgusių žmonių gyvenime įrodė neseniai įvykusi tragedija - spalio mėnesį pirtyje kilo gaisras, kurio metu supleškėjo stogas, gausi vantų kolekcija. Tačiau gausaus talkininkų būrio dėka atstatyta pirtis pradėjo veikti dar prieš Kalėdas. GRYNAS.lt kalbėjosi su pirtininku apie lietuvių pirties tradicijas, kintančią pirties kultūrą ir pirties reikšmę senovės lietuvių gyvenime.

- Papasakokite, kaip atsirado Dvaro pirtis, kokia jos istorija?

- Nedaug žmonių žino, kad Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse senovinėse sodybose yra eksponuojama ne viena autentiška dūminė pirtelė. Tačiau šie pastatai yra neveikiantys eksponatai.

Kiek kitokia Dvaro pirties istorija. Pravienos upelio slėnyje maždaug prieš 35 metus pagal XVII a. dvigalės dvaro pirties aprašus buvo atkurtas rąstinis pirties pastatas, bet jis kažkodėl nebuvo pilnai įrengtas, neturėjo pirties krosnies. Maždaug prieš 4 metus nenaudojamą pirties pastatą aptiko pirties entuziastai, Lietuviškos pirties bičiulių draugijos nariai, ir pasiūlė muziejaus vadovybei jį restauruoti, įrengti ir paversti veikiančia pirtimi.

Tvarkymo darbai truko kelis mėnesius. Garinėje, talpinančioje dvi dešimtis žmonių ir turinčioje keturias vanojimo vietas, mūrinė krosnis šaudyti sodrų garą pradėjo 2010-ųjų birželį, kai čia buvo surengta pirmoji edukacinė – pramoginė šventė „Pirties diena“.

Ši šventė dabar vyksta kasmet, renginio metu žmonės turi galimybę įsitikinti, kad pirtyje nereikia kentėti svilinančio karščio. Maždaug 50-60 laipsnių garinėje belieka tik mėgautis lengvu, švelniu garu. Labai dažnai lankytojai tvirtina, kad niekada nemėgo pirties, tačiau pabuvę Dvaro pirtyje pirtį pamilsta.

- Sakote, jog ši pirtis – tikra lietuviška pirtis. Kuo ji ypatinga, kuo skiriasi nuo kitų tipų pirčių?

- Jau vien mūsų žodis „pirtis“ pasako, kad tai lietuviška pirtis, nes kitos tautos turi savo žodžius. Suomiai turi sauną, rusai – banią, turkai – hamamą. Turėtume šį žodį išpopuliarinti taip, kad jis taptų tarptautiniu ir visiems būtų aišku, kad pirtis - tai lietuviškomis tradicijomis pagrįstas procesas.
Deja, dauguma mūsų net ir nesuvokia, kad lietuviai tūkstančius metų vaikščiojo į lietuvišką pirtį.

Čia rodoma pagarba tiek pirčiai, tiek gamtai, tiek žmonėms. Garinėje stengiamasi netriukšmauti, leisti sau ir kitiems pasinerti į gilesnį pasaulį, kaip pasakytų šiuolaikiniai žmonės – į meditaciją. Be to, lietuviškoje pirtyje mikroklimatas yra švelnus, joje temperatūra tesiekia apie 60 laipsnių. Karštis reguliuojamas garu, kuris pilamas ant įkaitusių akmenų.

Dvaro pirtyje malonų mikroklimatą sukuria tai, kad krosnies akmenis tiesiogiai kaitina ugnis, o ne metalo elementai. Be to, dvigubos krosnies sienos užtikrina, kad šiluma išlieka labai ilgai, tad pirties metu ji papildomai nekūrenama, šilumos užtenka dar ir kitos dienos rytą.

Žinoma, jokia lietuviška pirtis neapsieina be vantų, o lietuviai jas riša ne vien iš beržų, ąžuolų, bet ir iš įvairiausių medžių bei žolynų. Manoma, kad pirtyje seniau muilo niekas nenaudojo – jį atstojo vantos.

- Kuo lietuviams pirtis apskritai yra svarbi?

- Lietuviams nuo seno pirtis buvo ne tik prausimosi vieta. Tai tarsi dvasinė šventovė, kurioje apsivalo mintys, kurioje buvo atliekami įvairūs ritualai. Antai vandens milimo ritualas (tai senovinis vandens šildymo būdas, kai įkaitintas akmuo metamas į indą su vandeniu) Dvaro pirtyje atliekamas per kiekvieną pirtį.

Senovėje moterys pirtyse gimdė, tai buvo steriliausia vieta. Be to, kūdikis, vos išvydęs pasaulį, atsidurdavo panašioje aplinkoje, kurioje šilta ir drėgna. Šiuolaikiniams žmonėms pirtis tai vieta, kur galima nusiraminti po įtemptų darbų, streso, atsipalaiduoti, sugrįžti į gamtą tikrąja to žodžio prasme.

Apsakyti pirties procesą sunku – geriau bent vieną kartą išbandyti. Galima spėti, kad pirties poreikis glūdi kažkur lietuvių genuose ir dėl nepaaiškinamų priežasčių ji traukia tuos, kurie ieško tikrumo, natūralumo, gamtos.

- Ką reikėtų žinoti apie ėjimą į pirtį, kaip reikėtų nusiteikti? Koks yra pirties ritualas?

- Ėjimas į pirtį prasideda laukimu. Pirtis – tai šventė, kuriai būtina ruoštis. Ruošiamos vantos, šveitikliai, žolelės arbatai, nuovirams. Tai malonūs rūpesčiai, pamažu panardinantys į būsimą pirties procesą.

Dvaro pirtyje suskamba varpas, tada visi drauge užeina į garinę ir įsitaiso ant plautų. Ratu keliauja ritualinis kaušas, tariami gražūs palinkėjimai: vieni kitiems, pasauliui, Lietuvai. Po to pilamas garas, visi panyra saldžiame ūke, šnara vantos, veiduose - palaima. Griaudžia arba šnypščia miliami akmenys.

Sušilus miltas vanduo tartum nuplauna rūpesčius ir ateina laikas atsikvėpti. Pertraukos metu gurkšnojama arbata, vanduo, klausomasi Pravienos upelio tėkmės. Laukiama, kol suskambės varpas. Kiekvienas kitas užėjimas vis kitoks, vis karštesnis. Po efektingo pasivanojimo, kas nori gali ramiai pasišildyti, pasimėgauti kosmetinėmis procedūromis.

- Kodėl reikėtų eiti į pirtį? Kokia pirties nauda mūsų sveikatai?

- Galima vardinti daugybę priežasčių, kodėl reikia eiti į pirtį, tačiau pagrindinis stimulas – ne tik fizinis, bet ir dvasinis išsivalymas. Pirtyje išsivalo oda, pramankštinama kraujotaka. Šiais laikais tai dar ir puikiausias priešnuodis stresui, nuo kurio, galima manyti, prasideda įvairiausios ligos. Be to, tai puiki grūdinimosi priemonė. Savo pavyzdžiu galime pasakyti, kad sloga, kosulys, nemiga pirtininkams bemaž neegzistuoja.

Kai kurie žmonės pirtyje atsikrato skirtingų negalavimų, tačiau yra ligų, kuriomis sergant pirtis gali būti ir nerekomenduotina – kiekvienu atveju reiktų pasitarti su medikais.

Kita vertus, labai daug priklauso ir nuo pirties. Jei pirtyje švelnus mikroklimatas, jei šildomasi protingai, tai nebūtinai turi būti tabu „širdininkams“, nėščioms moterims ar kūdikiams – ne vienas jų šildėsi Dvaro pirtyje ir po to puikiai jautėsi. Visiems labai svarbu, kad kūnas šiltų palaipsniui, tolygiai, giliai, tuomet ir nebūnant „ruoniu“ galima drąsiai pūkštelėti į eketę.

- Papasakokite plačiau apie pirtyje naudojamas vantas. Kokį poveikį turi skirtingų augalų vantos? Kada yra geriausias metas joms rinkti?

-Apie vantas galima būtų parašyti atskirą straipsnį, nes jos gali būti įvairiausios ir skirtos įvairiems tikslams.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vanojimui dažniausiai yra naudojamos ąžuolinės vantos – garo vaikymui, sušildymui - bei beržinės – stipresniam masažui, nutrynimams. Labai svarbu ne tik vantos rūšis, bet ir kokybė – joje neturi būti aštrių šakelių. Vanta turi būti tinkamai paruošta, tai yra, neperdžiūvusi, bet ir nepermirkusi. Geriausia, kai džiovinta vanta viso labo atšutinama polietileniniame maiše.

Kad su vantomis būtų įmanoma kokybiškai vanoti, jos yra rišamos atitinkamos formos. Lygiai taip pat vanojimui pritaikomos ir liepinės, drebulinės, gluosnio, obelinės, vyšnių, kadagio vantos. Aromatams, kompresams, nutrynimams gali būti naudojamos sibirinio kėnio, įvairių kitų spygliuočių, žolynų vantos.

Vantų rišimo laikas taip pat nėra apibrėžtas. Nors daug kur rašoma, kad per Jonines geriausia, tačiau pirtininkai šakeles skina vos ne iki tada, kai lapai ima gelsti. Svarbu rasti neaštrių šakelių, rudeniop jų galima dairytis pamiškėse, didesnių medžių pavėsyje, kur lapeliai būna ką tik subrendę.

- Dvaro pirtyje laikomasi tam tikrų taisyklių: negeriami alkoholiniai gėrimai, į pirtį užeinama tik drauge. Jos pirtyse įpratusius lankytis žmones gali ir nustebinti. Kaip į jūsų taisykles reaguoja lankytojai? Ar, jūsų nuomone, kinta lietuviška pirčių kultūra ir kaip?

- Taisyklės sukurtos tam, kad pirties proceso netrikdytų įvairūs nesusipratimai, bereikalingi klausimai, kad būtų galima maksimaliai atsipalaiduoti ir apie nieką negalvoti. Dvaro pirtyje priimta, kad šildytis į garinę užeina visi drauge. Išeiti iš garinės galima kam kada norisi, tačiau prašome lankytojų kartą išėjus nemarširuoti pirmyn ir atgal, nes dažnai varstantis durims greitai išsivaikšto garas, trikdoma vis dar besišildančių žmonių ramybė.

Taisykles lankytojai labai greitai perpranta ir jų laikosi. Tiesa - nemažai svečių nustemba, kai paprašoma pirties metu nevartoti alkoholinių gėrimų. Vėliau daug kas pasako už tai ačiū, nes supranta, kaip gera svaigti ne nuo alkoholio, o nuo pačios pirties, kaip gera jaustis lengviems, išsivaliusiems.

Džiugu, kad ne tik Dvaro, bet ir kitose pirtelėse pamažu sklinda sveikos lietuviškos pirties kultūra, tai neabejotinai yra lietuviškos pirties entuziastų nuopelnas. Vis dažniau į pirtį einama ne tik „baliavoti“, bet ir sveikai praleisti laisvalaikį su draugais, šeima ar bendradarbiais. Vis didesniam ratui žmonių pirtis – tai gyvenimo būdas.

Daug žmonių turi pirteles savo namuose. Deja, prekybininkų įsiūlytos „greitaeigės“ krosnelės dažnai nesukuria sveikatai naudingo mikroklimato. Tad dar prieš statant pirtį reikia pagalvoti, ką norime turėti: greitai paruošiamą pusfabrikatį, ar gardų, gurmanišką patiekalą, keptą malkinėje krosnyje.

Savaime suprantama, tradicinė lietuviška pirtis neapsieina be šiuolaikinių gėrybių, kurios puikiai papildo senolių išradimus. Šiandien pirtininkai naudoja ne tik vantas, bet ir druską, įvairius molius, aliejus, smulkintą gintarą ir kitas priemones.

O alaus pylimas ant akmenų jokios naudos neduoda, greičiau priešingai – tenka uostyti degėsius.

- Dvaro pirtis įsikūrusi Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje. Kaip skirtinguose Lietuvos regionuose skyrėsi pirtys ir jų tradicijos?

- Muziejuje kiekviename regione yra po pirtelę ar net keletą. Dvaro pirtis priskiriama Aukštaitijos regionui. Visai šalia, ant kalno esančiame vienkiemyje yra nuostabi trijų patalpų pirtelė.

Kai kurios pirtys turėjo ir papildomą funkciją. Miestelyje greta bažnyčios stovi pirtis – bravoras, o Žemaitijoje laukia restauravimo pirtis – kalvė. Ji unikali tuo, kad garinė įrengta antrame aukšte, o akmenys patalpinti virš žaizdro, tad gali būti, kad jų nereikėjo specialiai kaitinti, tai įvykdavo savaime darbo metu.

Sūduviams priskiriamas, linams džiovinti skirtas pirtis galima aptikti ir kituose kraštuose: netoli Dzūkijos kaimo stovinti pirtelė atgabenta iš Kaišiadorių rajono. Beje, joje jau sukaupta vantų kolekcija, prasidėjus muziejaus sezonui, čia veiks įvairių rūšių vantų paroda.

Išoriškai pirtys atitiko regionines statybos tradicijas, tačiau dažnai pirtis išlikdavo archaiškiausiu sodybos pastatu. Pirtį statė iš to, ką turėjo po ranka ar pagal išgales. Tad akmeningose vietovėse galima surasti akmenines, smėlingose – pusiau žemines, neturtingų valstiečių pirtis. Dzūkijoje ir dabar gausu pirčių, pastatytų ant medinių polių.

Sudėtingiau kalbėti apie pirčių tradicijas. Etnologas Stasys Daunys, bene vienintelis jas tyrinėjęs, savo straipsniuose nekalba apie regioninius skirtumus. Gali būti, jog jie nėra labai apčiuopiami arba to padaryti neleido turima etnografinė medžiaga. Tačiau pirties tradicijos, jų pėdsakai dar gyvi žmonių atmintyje ir, tikimės, kad ateityje pavyks sukaupti tiek žinių, kad galėsime restauruoti ne tik visas pirties tradicijas, bet ir pajusti kiekvieno krašto skirtingumus.

Tai yra vienas iš mūsų viešosios įstaigos „Pirties kelias“ tikslų. Labai laukiame visuomenės paramos: jei tik yra žmonių, turinčių žinių apie lietuviškos pirties tradicijas, prašome susisiekti su mumis.

- Dvaro pirtyje prieš keletą mėnesių buvo kilęs gaisras, bet pirtis šiandien veikia vėl. Ar žinote, nuo ko kilo gaisras? Kokius nuostolius patyrėte ir kaip pavyko taip greitai atidaryti pirtį? Kokias medžiagas naudojote ją atstatant?

- Aišku tik tai, kad gaisras kilo ne nuo pirties krosnies, mat ji buvo kūrenta prieš kelias dienas. Gal žmogiškasis faktorius, gal elektros laidai ar koks prietaisas – tiksli priežastis nenustatyta, tačiau ir ją nustačius, rezultatas nepasikeistų.

Nė akimirkai nebuvome suabejoję, kad Dvaro pirtis tikrai neišnyks. Dar gaisro dieną pradėjome ją tvarkyti, o po trijų savaičių įvyko pirmoji simbolinė pirtelė artimiausiems bičiuliams.

Gaisro metu supleškėjo ne tik stogas, apdegė sienos, daiktai, bet ir daugybė palėpėje laikytų vantų - jų labiausiai gaila. Mūsų vantos buvo tiesiog tobulos – nedidukės beržinės su nuostabiu aromatu, idealiai tinkančios vanojimui. Pelenais virto ir plačiosios ąžuolinės vėduoklės, žolynai arbatai...

Atstatymui prireikė nemažai medienos. Lubas įrengėme iš spygliuočių lentų, gegnėms panaudojome apvalius rąstelius, o stogo danga bus iš drebulinių skiedrų. Tik lubų apšiltinimui panaudojome naujo laikmečio medžiagą – ekologišką medžio plaušo demblį. Atstatydami stengėmės užtikrinti kuo didesnį saugumą visame pastate - gaisras gali kilti nuo menkiausios smulkmenos, pavyzdžiui, ne vietoje uždegtos žvakutės.

Įkainoti nuostolius pinigais būtų sunku. Sulaukėme didelės pirties entuziastų, bičiulių paramos. Žmonės gelbėjo kas kaip galėjo: geru žodžiu, pinigais, kas nagingomis rankomis, sunkiu darbu, kas organizavo talkininkų maitinimą, kas nakvynę. Esu be galo dėkingas už tai. Neįtikėtina, tačiau bičiulių dėka širdgėlą pavyko paversti pozityvia, kuriančia jėga.

Dvaro pirtis pakilo antrą kartą.