vaistai.lt

Psichikos sveikatos slaugytojai kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, prašydami nustatyti bendrą tvarką, kada agresyvų pacientą galima pririšti prie lovos. Šiuo metu kiekviena psichiatrijos įstaiga fizinio suvaržymo priemones taiko savo nuožiūra. Slaugos specialistai prašo atitinkamai praplėsti ir studijų programas, nes praktikoje reikalingos ne vien psichologinės žinios.

Kaip elgtis su agresyviu pacientu?

Psichikos sveikatos slaugytojus susirūpinti savo saugumu paskatino skaudi Šiaulių respublikinės ligoninės Psichiatrijos skyriaus keturių slaugytojų patirtis, kai už fizinį paciento suvaržymą jiems teko metus praleisti už grotų. „Psichikos sveikatos slaugytojų darbo aplinka nesaugi, – esminę psichikos sveikatos slaugytojų draugijos forume iškeltą mintį išsakė Lietuvos slaugos specialistų organizacijos (LSSO) prezidentė Danutė Margelienė. – Ir Seime ne kartą buvo apie tai kalbėta. Slaugytojų saugumo klausimas buvo keliamas ir Sveikatos reikalų komitete. Tačiau šį kartą iškėlėme klausimą dėl agresyvaus paciento, keliančio pavojų sau pačiam ir aplinkiniams, fizinio suvaržymo taikymo tvarkos. Lietuvoje nėra patvirtintos tvarkos, bendros visoms psichiatrijos įstaigoms, kaip yra užsienio šalyse. Čia kiekviena įstaiga nusistato savo tvarką. Todėl Psichikos sveikatos slaugytojų draugijos pirmininkė Džiuljeta Serapinienė pateikė saugaus paciento fizinio suvaržymo metodo projektą, o forumas jam pritarė. Rekomendacijas nusiuntėme ir Sveikatos apsaugos ministerijai“.

D. Margelienė akcentavo, kad Lietuvos psichikos sveikatos slaugytojai tikisi tokio paties požiūrio į savo darbą kaip Europos šalyse. „Norime aiškiai žinoti, kaip personalui elgtis su psichomotoriškai sujaudintu pacientu, turi būti bendros visoms įstaigoms taisyklės, kurių laikantis pacientą būtų galima suvaldyti, nepažeidžiant jo, kaip paciento, teisių ir kartu išvengiant jo ar medicinos personalo sužalojimo, – kalbėjo LSSO vadovė. – Yra svarbu mokėti įvertinti agresyvaus elgesio tikimybę, neprovokuoti paciento. Europoje yra laikomasi bendrų rekomendacijų, tad Lietuva tikrai nebūtų išimtis. Priešingai, dabar Lietuva išsiskiria tuo, kad kiekviena įstaiga laikosi savo nustatytos vidaus tvarkos. Klaipėdoje – vienos, Vilniuje – kitokios, ir pan.“.

Kad būtų kaip Europoje

LSSO prezidentė tikino, kad SAM patvirtinus organizacijos siūlomas rekomendacijas, jos būtų patalpintos ir LSSO svetainėje bei viešai prieinamos kiekvienam. O tai, D. Margelienės teigimu, padėtų sumažinti smurto riziką slaugytojų darbe. „Juk pasitaiko ne tik psichologinio, bet ir fizinio smurto atvejų, – pabrėžė portalo pašnekovė. – 1986 m. Didžiojoje Britanijoje atlikti moksliniai tyrimai atskleidė, kad slaugytojo profesija – antroji po policijos pareigūnų, vertinant darbe patiriamos agresijos ir smurto riziką. O psichikos sveikatos slaugytojų darbo pavojingumas prilyginamas degalinių darbuotojams, kur tūkstančiui darbuotojų tenka 79,1 užpuolimo atvejis“.

D. Margelienė pabrėžė, kad forume nebuvo nagrinėjamas psichikos sveikatos slaugytojų atlyginimo klausimas. „Nors, aišku, skaudu, kai policijos ir sveikatos priežiūros sektorių algos labai žemos, nė iš tolo nesiekiančios šalies vidurkio. Ką sakyti tiems, kurie šaukia, kad 2,5 tūkst. litų – labai mažas šalies atlyginimo vidurkis, o slaugytojos „popieriuje“ uždirba tik 1,5 tūkst. litų? Aukštesnius atlyginimus slaugytojai gauna tik pavienėse įstaigose. O, pavyzdžiui, Jurbarke slaugytojams „popieriuje“ priskaičiuojama dar mažiau – tik 1,1 tūkst. litų. Tačiau žmogui daug svarbiau už pinigus – gal ir sveikata. Jau nekalbu apie tai, kad po įtemptos darbo savaitės slaugytojams būtų skiriamos kokios nors relaksacijos procedūros. Pas mus netgi nėra įprasta, kad įstaigose su darbuotojais dirbtų psichologas“.

Dėl paciento ir slaugytojo saugumo

„Kad slaugytojas ir pacientas būtų apsaugotas, – forume priimtos rezoliucijos prasmę aiškino Psichikos sveikatos slaugytojų draugijos pirmininkė D. Serapinienė. – Juk fizinio suvaržymo priemonės taikomos tik labai kraštutiniais atvejais, nes tai – nemaloni procedūra tiek slaugytojui, tiek visam kitam personalui, tiek pacientui. Daugelis galbūt fizinį suvaržymą hiperbolizuoja kaip kažką labai baisaus, bet iš tiesų tai yra visų pirma pagalba pačiam pacientui“.

Kaip pavyzdį portalo pašnekovė paminėjo alkoholinį delyrą: „Tuomet, liaudiškai tariant, pacientui prasideda haliucinacijos (regos ar klausos) ir jis nebeatsako už savo elgesį. Todėl, kaip ir visoje Europoje, Lietuvoje turėtų būti patvirtintas saugaus fizinio suvaržymo standartas. Juk turime paprasčiausios procedūros, pavyzdžiui, injekcijos, aprašymą: pirmiausia – nusiplauti rankas, užsimauti pirštines, paimti vienkartinį švirkštą, perskaityti ampulės užrašą mažiausiai du kartus ir taip toliau. O kaip dirbti su psichiniu ligoniu, nėra aprašyta vadovėliuose. Lietuvoje pasitaikė jau ne vienas atvejis, kai slaugytojas paskui buvo apkaltintas esą smurtavęs prieš pacientą“.

Studentų fizinio suvaržymo nemoko

D. Serapinienė pabrėžė, kad studijų metu yra mokoma, kaip reaguoti į agresyvų pacientą, kaip su juo bendrauti: laikytis saugaus dviejų metrų atstumo, neprovokuoti ir pan. „Mus moko bendravimo, bet ne fizinio suvaržymo. Penkiolika metų dirbu psichiatrijoje, esu lankiusi ir ne vienus specialius kursus, bet juose daugiausiai kalbama apie psichologinius aspektus, bet nepaaiškinama, kaip elgtis, kai pacientas tave užpuola ar aiškiai matai, kad jo elgesys neadekvatus situacijai. Ir tokiais atvejais galbūt reikėtų jau kitokių metodų. Kitu atveju situacija gali įvykti tokia kaip Šiauliuose. Tas fizinio suvaržymo standartas todėl ir reikalingas, kad būtų aiškiai nurodyta, kaip elgtis konkrečiose situacijoje, kai pacientas kelia pavojų sau pačiam ir aplinkiniams. Todėl mes prašome SAM įstaigose inicijuoti ir kvalifikacinius savisaugos bei fizinio suvaržymo kursus. Ir slaugytojų tobulinimo centrai, kolegijos bei visi trys universitetai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje visa tai turėtų įtraukti į slaugytojų mokymo programas“.

Į rezoliuciją taip pat įtraukta rekomendacija psichiatrijos įstaigose įsteigti greito reagavimo komandas, į kurias slaugos personalas galėtų kreiptis tais atvejais, kai nesusitvarko su itin agresyviu pacientu. „Gal jis nori pro langą šokti? O gal užpuola slaugytoją, kuri sveria 50 kg, o jis pats – šimtą? Dirbu alkoholinių psichozių skyriuje, kur pacientų žodinė agresija – jau įprasta kasdienybė, bet alkoholinės psichozės dažniausiai išsivysto naktį, kuomet personalo skyriuje yra mažiau. O su agresyviais pacientais dirbti turėtų specialiai to apmokytas personalas. Dabar ištikus tokioms situacijoms kviečiame pagalbinius darbuotojus, taip pat – kitų skyrių, bet juk jie irgi negali palikti savo darbo vietos“, – sakė D. Serapinienė.

A. Matulas žiūrės, ką gali padaryti

Sveikatos apsaugos ministerija vakar dar negalėjo pateikti savo pozicijos minimais slaugytojų saugos klausimais, – portalui sakė Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Giedrė Maksimaitytė. Bet šešėlinis sveikatos apsaugos ministras, Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojas Antanas Matulas „Vakarų Lietuvos mediciną“ tikino: „Esame pasirengę diskutuoti, nes problema tikrai egzistuoja“.

Čia A. Matulas prisiminė ir savo asmeninę patirtį psichiatrijos ligoninėje, kurioje dar kaip jaunam medikui tekę dirbti ne vienerius metus: „Buvo paguldytas naujas pacientas, atrodė ramus. Bet naktį jam kažkas pasirodė ir iš lovos galo išsitraukęs geležinį strypą priėjo man iš nugaros ir trenkė. Dar spėjau ranką pakišti, tad smūgis teko delnui – lūžo plaštakos kaulas. Taigi tikrai žinau, kad psichiatrinių įstaigų darbuotojai yra nesaugūs ir fizinis suvaržymas kartais tikrai reikalingas. Vis dėlto fizinio suvaržymo tvarką ir darbuotojų saugumą privalo užtikrinti gydymo įstaigų vadovai. Priimti bendrą tvarką, manau, būtų sunku dėl žmogaus teisių, pacientų žalos atlyginimo įstatymo. Ir nemanau, kad ligoninėse reikalingos kažkokios greito reagavimo komandos. Juk yra sanitarai, kurie turi padėti kolegoms, kai pacientai tampa nesuvaldomi. Vis dėlto esu pasiryžęs kalbėtis su slaugytojais, žiūrėti, ką galima padaryti. Ir tikrai sutinku, kad tvarką reikia reglamentuoti, bet kol kas aš tos rezoliucijos nesu matęs. Tačiau yra labai gerai, kad slaugytojų saugumo problema iškelta į viešumą“.