vaistai.lt

Šis rašinys yra skirtas senjorams arba, kaip mėgsta sakyti psichologė Laura Bratikaitė, patyrusio amžiaus žmonėms. Vyresnio amžiaus žmonių dienai paminėti skirtame renginyje, kuris vyko Kaune, „Girstos“ bendruomenėje, psichologė Laura Bratikaitė kalbėjo apie minčių įtaką savijautai. Nepaisant patirties ir gyvenimiškos išminties kartais senjorai pavirsta patys sau priešais. Ir tokio priešiškumo sau yra net keturi savotiški vaidmenys.

Draugas ar priešas

„Skaitydama paskaitas patyrusio amžiaus žmonėms aš jaučiuosi pakiliai, nes jaučiu tam tikrą energiją suvokdama, kad kiekvienas čia sėdintis žmogus yra atskira istorija, tam tikras patirties lobynas. Todėl norisi, kad kuo ilgiau mus džiugintumėte, kad jaustumėtės gerai. O jūsų mintys tiesiogiai veikia jūsų savijautą. Daug ko gyvenime mes negalime paveikti, kai ką galime. Labai dažnai mes rūpinamės bendravimu su kitais žmonėmis, mus įskaudina nemalonus elgesys, negražus pasakytas žodis, tai, kad mus pamiršta pasveikinti ir panašūs dalykai. Labai retai mes susimąstome, kaip mes patys su savimi draugaujame, kokius žodžius mes sau siunčiame ir ką mes sau sakome. Kaip dažnai sau sakome – nevykėlis, kvailys? Kyla klausimas, tai ar aš sau draugas, ar priešas? Ir kai imate save stebėti, savo mintis, išgirskite, ką sau sakote. Kaip jūs save palaikote, kai kas nors nepavyksta, kaip save barate, kai negerai padarote. Ar jūs tokiais atvejais būnate sau draugas ar priešas?“, – klausia psichologė.

Psichologijoje skiriami keturi buvimo sau priešu vaidmenys. „Juos reikia žinoti tam, kad kai bus gyvenime kokia nors situacija, išgirstumėte savo mintis ir atpažintumėte, kuris iš vaidmenų įsijungė. Tada sau pasakote – išjungiu priešą, įjungiu draugą“, – sako L. Bratikaitė.

Vaidmenys yra keturi:

Nerimautojas. Tai žmogus, kuris ko nors laukdamas visada įsivaizduoja pačią blogiausią įmanomą baigtį. Toks žmogus linkęs save gąsdinti. Jeigu jam reikės kur nors eiti, jis būtinai ims galvoti: „Kada ten baigsis? Jau bus tamsu. Gatvėse nesaugu vakarais. Gali užpulti, praeitą savaitę skaičiau, kad ten žmogų užpuolė, o aš per ten namo grįšiu. Ir man kas nors blogo nutiks. Ne, niekur neisiu“. Žmogus nupiešė patį blogiausią scenarijų ir mato pačią blogiausią baigtį. Šie žmonės pervertina situacijos pasekmes.
„Švenčiu savo vardadienį ir kepu pyragą, jeigu pyragas subliukš, tai ir vardadienis bus nepavykęs, visi bus nepatenkinti“, – taip mąsto Nerimautojas. Ar ateina pyrago, ar pas jus į šventę? Greičiausiai žmonės pas jus eina ne dėl pyrago, o jeigu dėl pyrago – tuomet jų dalyvavimas jūsų šventėje yra visai nereikšmingas. Nerimautojo pagrindinė frazė – „o kas, jeigu“. Ir tai visuomet jam reiškia blogį. Tokiam žmogui baisu gyventi, nes jis mato tik tai, kas blogiausia gali nutikti. Tokių minčių pasekmė – nerimas. Tai gyvenimas nuolat nerimaujant. Jam neramu dėl to, kas buvo, kas yra šiandien ir kas bus rytoj. Jam nuolat neramu.

Kritikas. Toks žmogus nuolat vertina savo ir kitų elgesį. Kritikuoja save, kad ne taip stovėjo, ne taip kalbėjo, ne taip pasisveikino, ne taip apsirengė, ko nors nepadarė ir t.t. Kaip jis mėgsta kritikuoti save, taip jis linkęs kritikuoti ir kitus. Pamato kitą žmogų ir iš karto vertina – kritikuoja: nelabai mandagus, nemalonus, to nepadarė, ano nepadarė, ne taip atrodo, kaip reikėtų.
Kritikas prisimena kiekvieną klaidą. Kodėl tai blogai? Vidinis kritikas stabdo mus nuo ėjimo į priekį, nes bijome klaidų. Jeigu mes bijome suklysti, tuomet esame linkę iš viso nieko nedaryti, kad tų klaidų visai nebūtų.
Kritikas yra linkęs lyginti save su kitais. „Kokie mano anūkai, kokie jo anūkai, kokia mano sveikata – kokia jo sveikata“. Lyginant save su kitais išryškinami savo paties trūkumai, galvojama, pas mane blogiau nei pas kitą. Jeigu lyginant būtų stengiamasi pamatyti savo privalumus, būtų visai gerai. Tačiau Kritikas lygindamas save su kitais mato tik savo trūkumus, o privalumų nepastebi. Tai žmogus, kuris kritikuoja save už viską ir visada, pamiršdamas save pagirti ir pagirti už tai, ką teigiamo jis padarė. Juk gyvenime nėra nieko vienareikšmiškai gero ar vienareikšmiškai blogo, yra tik mūsų požiūris į tai.
Mėgstamiausia Kritiko frazė: „Koks aš kvailys, aš anoks, toks, šioks“. Tokio mąstymo pasekmė – šitam žmogui būdinga žema savivertė. Jis nemano, kad yra ko nors vertas, jis nelaiko savęs lygiu su kitais, ko nors nusipelniusiu, jis linkęs save labai stipriai nuvertinti. Ar galima jaustis gerai save laikant niekalu? Tai yra labai sunku. Sunku tokiu atveju būti patenkintam gyvenimu. Jei esi nepatenkintas savimi, tikėtina, nebūsi patenkintas ir gyvenimu.

Auka. Kai užgriūva vidinis aukos pojūtis, žmogus jaučiasi bejėgis, viskas jam atrodo beviltiška, geros ar blogos situacijos, jeigu tik jos sunkesnės, jam atrodo neišsprendžiamos. Žmogus nemato jokios išeities. Blogų situacijų gyvenime gali susiklostyti daug, nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas ir kiekvienas galime prisiminti tiek gerų situacijų, tiek blogų. Auka sureikšmina tai, kas jo gyvenime buvo blogo. Ir savo gyvenimą supranta per tai, kas blogo jame buvo. Jis visur mato kliūtis, mano, kad nieko nėra vertas, ir netiki, kad kas nors gali pasikeisti.
Sakoma, kad jeigu nori, kad kas nors pasikeistų, tu turi padaryti judesį. Yra geras pavyzdys apie nugarą. Vaikai gimsta su tiesia nugara, paskui gyvenimo eigoje mes sulinkstame, tačiau tai pamatome tik tada, kai kas mus iš šono nufotografuoja ar prie kokio didelio veidrodžio atsistojame ir save iš šalies pamatome: „Kokia laikysena, kokia kupra! Iš kur?“. Kai gauni grįžtamąjį ryšį apie save, tada jau nori būti tiesia nugara. Bet ar tik tavo noro užtenka? Ne, reikia skirti laiko tam, kad situaciją pagerintum. Aukos kažko nori, bet nieko nedaro, nes jos mano, kad nieko iš to nepavyks ir nieko gero nebus. Galima pasekmė – depresija.

Perfekcionistas. Toks žmogus linkęs manyti, kad vis ką nors nelabai gerai padarė, ką nors galima buvo padaryti geriau. Jis mano, kad visuomet reikia stengtis labiau ir daugiau nei jis stengėsi. Perfekcionistas mano, kad viską reikėjo numatyti, viską reikėjo sukontroliuoti. Jeigu jis ko nežinojo, tai kaltins save, kad blogai padarė, kad to iš anksto nesužinojo. Jis save dažnai mintimis baudžia. Žmogus jaučiasi blogai, nes jis nuolat save kaltina, yra savimi nepatenkintas. Paprastai tai yra žmonės, kurie nori viską žinoti ir viską mokėti.
Trumpas pavyzdys. Viena mano pacientė atėjusi į konsultaciją skundėsi tuo, kad gyvena santuokoje ir jaučiasi blogai, kai nueina į vyro draugų kompaniją. Jie yra žurnalistai, žmonės, turintys platų akiratį, žinantys daug dalykų, o ji jų tarpe pasijunta nieko nežinanti, nieko nemokanti – kas ten vyksta Seime, kas kokias pareigas eina. Nežino, dėl to jaučiasi blogai. Čia jau įsijungia Perfekcionisto kalba. Ji ir neturi to žinoti, jeigu ji tuo domėtųsi ir tai būtų jos darbo sritis, tada ta kritika būtų teisinga.
Ar galiu norėti turėti tiek pat gyvenimiškos išminties ir patirties, kiek turi senjorai? Kvaila taip galvoti, kai tau dvidešimt ar trisdešimt. O Perfekcionistas gali norėti. Perfekcionistas negali pakęsti klaidų. Ir jis visuomet nori sudaryti malonaus žmogaus įspūdį. Jis nori būti visiems malonus. Mėgstamiausia frazė“ „Aš turiu ir privalau“.

Ar galima tai suvaldyti?

Pasak psichologės L. Bratikaitės, suvaldyti šias būkles įmanoma. „Mes galime keisti vidinę kalbą, kai tik įsijungia kažkuris iš vaidmenų. Atpažinti, už pakarpos ir į šoną. Ir įjungti draugą.

Atpažinus savyje Nerimautoją, reikia klausti savęs – na ir kas? Susitvarkysiu. Net jeigu ir nesiruošiau kalbos, o reikia kalbėti – susitvarkysiu, svarbiausia, kad būčiau nuoširdus. Čia mano artimi žmonės, jie mane priims bet kokiu atveju. Atpažinę savyje Kritiką, stenkitės sau sakyti – aš esu vertingas toks, koks esu. Aš galiu, aš nusipelnau gyvenime gerų dalykų ne mažiau negu bet kuris kitas žmogus. Aš tikiu savimi ir priimu save tokį, koks esu. Ir myliu save tokį, koks esu. Auka turi sau transliuoti, kad niekada ne vėlu imtis pokyčių. Turi pastebėti savo progresą, nors ir patį mažiausią. Nors tai gali būti net ne veiksmas, o mintis, bet ir už tai save verta pagirti. Esu pasiruošęs matyti pozityvius dalykus ir kitą kartą net verčiu save matyti tuos pozityvius dalykus. Koks nors žmogus atrodo labai neigiamas, bet reikia stengtis jame pamatyti ką nors teigiamo, kad ir gražius batus. Perfekcionistas turi įrodinėti sau, kad klysti žmogiška. Per klaidas mes mokomės. Perfekcionistas nuolat sau turi kartoti – kad iš klaidų mokomės, kad neprivalome visada būti malonūs, geros nuotaikos, visada susitvarkę nagus, kai ateina svečiai, neprivalome visada būti prisikepę sausainių, kai atvažiuoja vaikai“, – pataria psichologė.

Laimės jausmas išvaro vidinį priešą

Pasak psichologės L. Bratikaitės, jei senjorams pavyktų išsaugoti vidinį laimės jausmą, vidiniai priešai skirtingose gyvenimo situacijose taip įkyriai nelįstų ir nevirstų nuolatine vidine būsena.

„Atlikta nemažai tyrimų, kuriais siekta išsiaiškinti, kada žmogus jaučiasi laimingas ir kada nelaimingas. Įdomūs tyrimai yra atlikti bandant įvertinti finansinį žmogaus pajėgumą ir laimės jausmą. Tyrimai rodo, kad tų žmonių, kurie sunkiai suduria galą su galu, finansiniai sunkumai sąlygoja pasitenkinimą gyvenimu. Bet jeigu žmogus galą su galu suduria, tai kylančios pajamos reikšmingai pasitenkinimo gyvenimu ir laimės pojūčio nedidina. Buvo tiriami tie, kurie loterijoje laimėjo reikšmingą sumą pinigų, ir tie, kurie loterijose niekada nėra laimėję reikšmingos pinigų sumos. Išaiškėjo, kad laimėjęs didelę pinigų sumą žmogus laimingesnis nepasidaro. Dėl laimėjimo jis patiria trumpalaikę euforiją, bet vėl grįžta į savo laimės būseną, kokią turėjo iki laimėjimo. Skirtumas tarp žmonių yra tas, kad tie, kurie moka džiaugtis mažais dalykais, tie ir jaučiasi laimingesni. Kas moka džiaugtis arbatos puodeliu, tas mokės džiaugtis ir nauju televizorium. Sakoma – vakarykštė prabanga tampa šios dienos būtinybe ir rytojaus atgyvena. Prie visko mes priprantame, viską imame laikyti norma. Ir pradedame norėti daugiau. Banali tiesa, bet tai tiesa – pinigai laimės jausmo nesukuria“, – teigia psichologė.

Užrašyti džiaugsmą

Dar vienas įdomus tyrimas. Buvo tris grupės tiriamųjų. Viena grupė turėjo kasdien rašyti ką nors malonaus – prisiminti žmones, įvykius iš savo praeities ar užrašyti šios dienos malonius nutikimus. Antra grupė turėjo kasdien prisiminti ką nors nemalonaus ir apie tai parašyti. Trečia grupė turėjo rašyti bet ką, kas tą dieną įvyko. Buvo siekiama įvertinti jų laimės pojūtį. Kurie po savaitės jautėsi laimingesni? Tie, kurie sąmoningai prisimindavo malonius dalykus.

„Todėl kviečiu jus užsivesti dienoraštį arba jeigu jį rašote, papildyti jį nauja skiltimi. Pabandykite nors vieną savaitę padaryti tokį namų darbą. Štai jums užduotis vienos savaitės kiekvienai dienai. Pirmadienį parašykite, už ką jūs dėkojate ar esate dėkingi. Dėkoti galima bet kam: Dievui, kaimynui, sau pačiam. Antradienį prisiminkite nuostabius laikus, gerą įvykį, smagų draugės gimtadienį, puikų renginį ir pan. Trečiadienis – galvojate apie savo gražią ateitį, kaip įsivaizduojate, kokia ji gali būti, bet graži.

Ketvirtadienį – prisimenate brangų žmogų, kuris buvo ar yra jums brangus, paliko širdyje pėdsaką. Penktadienis – užrašykite, kas tą dieną ar savaitę jums pasisekė. Jei vairuojate ir radote vietos pasistatyti automobilį, stovint ilgoje eilėje parduotuvėje staiga atsidarė nauja kasa ir jus atėjote pirma… Šeštadienis –sugalvokite, kuo save palepinti – akis, klausą, uoslę. Sekmadienis – ilsiuosi, leidžiu sau nieko nedaryti, klausytis tylos, muzikos… Ir tada žiūrėti, ar neįsijungė Nerimautojas, kuždantis, kad reikia ką nors daryti, ar galite tiesiog būti ir ilsėtis, žiūrėti, kur esate, ką jaučiate, ką galvojate. Būtinai pasikalbėkite su savimi kaip su draugu, kad niekada jūsų viduje neprabiltų kuris nors iš priešų“, – šypsosi psichologė L. Bratikaitė.