vaistai.lt

„Turime Lietuvoje gal tik vieną gerą žinią – aistros dėl vaikų teisių verda. Gaila, kad be tų aistrų daugiau vaikų teisių srityje nieko reikšmingesnio įgyvendinti nepavyksta. Apie 20 metų mūsų visuomenė snaudė, leisdama gyvuoti demagogijai, kad reikia vaikus mylėti, ypač prieš Kalėdas… Europoje suvokimas jau seniai gerokai pasikeitęs ir mums reikės pripažinti, kad investicijos į sveiką ir saugią vaikystę – būtinieji visos visuomenės sėkmės komponentai“, – sako vaikų ir paauglių psichiatrijos srities vyriausiasis šalies specialistas, buvęs Jungtinių tautų Vaiko teisių komiteto narys, Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas, Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras.

Kaip mūsų vaikų teisių apsauga atrodo Europos kontekste?

PSO rekomenduoja pasiremti rodikliais, kuriais mokslininkai matuoja visuomenės sveikumą. Jie turi tokį rodiklį – savižudybių paplitimas jaunų žmonių grupėje. Tai yra kaip ledkalnio viršūnė, kuri rodo, ar su visuomene viskas gerai, o jei ne – tai kaip stipriai kas nors negerai. Rusijoje 100 tūkst. gyventojų tenka 16 jaunų (10-29 metų amžiaus) žmonių, Vokietijoje – 0,47, Lietuvoje – 4,5. Dešimt kartų esame nesveikesnė visuomenė už Vokietiją, bet keturis kartus sveikesnė už Rusiją. Ar dar gali kilti klausimų, į kokias visuomenės vertybes mums orientuotis – ar tokias, kurios puoselėjamos Vokietijoje, ar kaip Rusijoje?

Šiandien Lietuvoje ultra nacionalistinės jėgos saugo vaikus nuo „išsigimusių vaikų tvirkintojų“, į jų tarpą įtraukdamos tuos, kurie atstovauja Europos ir Jungtinių Tautų pripažintoms vertybėms bei žmogaus teisių principams. Man tai primena Rusijos valdžios institucijų skleidžiamą demagogiją. Keliamos moralinės panikos, naudojamos juodosios technologijos, juk, akivaizdu, jos kuriamos ne mūsų valstybėje, bet lietuviai neturi imuniteto tokiai demagogijai. Bloga žinia, kad šioje keistoje kovoje kol kas visiškai neaišku, kas laimi.

Pernai Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas pateikė rekomendacijas Lietuvai. Rašoma, kad laikas priimti naują vaiko teisių apsaugos įstatymą, parengti vieningą vaiko teisių politiką, kritikuojami gyvybės langeliai, kurie neužtikrina vaiko pilietinių teisių ir laisvių, daug rašoma apie smurto prieš vaikus prevenciją, siūloma įtvirtinti fizinių bausmių draudimą, parengti nacionalinę visų formų smurto prieš vaikus įveikimo strategiją, užtikrinti psichoterapinę ir kitą pagalbą vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą, taip pat rašoma apie šeimos aplinką bei alternatyvią globą. Įvertinę padėtį Lietuvoje jie mato, kad mūsų šalies vaikams, kurių tėvai emigruoja, reikalinga psichologinė pagalba, kad reikia stiprinti tėvystės įgūdžius, suteikti šeimos aplinkos netekusiems vaikams alternatyvią – neinstitucinę globą, pagreitinti įvaikinimo procesą ir t.t. Nuo šių rekomendacijų pateikimo praėjo jau keletas mėnesių ir niekas į tas rekomendacijas nekreipia dėmesio.

Jungtinių Tautų rekomendacijose minima šeimos aplinka ir alternatyvi vaikų globa. Kodėl tai yra svarbu ir kodėl to reikia mūsų visuomenei?

Kalbama apie daug stipresnę pagalbą biologinėms šeimoms. Kaip pas mus būna? Gyvena šeima – mama, tėtis ir vaikas. Vyras palieka šeimą, moteris patiria stresą, ji verkia, tada verkia ir vaikas, ji nevilty ima jį purtyti ir nuo tokio purtymo vieną dieną vaikas atsiduria ligoninėje su negrįžtamais smegenų pažeidimais. Mūsų visuomenė iš karto ima piktintis bloga mama, viešai diskusijai vėl keliami gimdymo draudimo klausimai, galimybė sterilizuoti ir pan. O norvegai panašioje situacijoje klausia, kas tai mamai padėjo, kokios buvo vykdomos prevencinės priemonės, kad nenutiktų tai, kas nutiko. Juk ta moteris iki krizės ne per vieną dieną atėjo.

Tai mamai gal net nėra depresijos, kurią reikia gydyti vaistais. Jai reikia kitokių pagalbos būdų. Ir tada labai svarbus tampa klausimas, kur eina mokesčių mokėtojų pinigai, kur prevencinės priemonės, kad neįvyktų toks smurto prieš vaiką atvejis. Tai tik vienas iš šeimos aplinkos sąvokos aspektų.

Man patinka, kaip kai kuriose šalyse suprantama socialinių darbuotojų darbo prasmė. Mokslus (nebūtinai universitetą – užtenka 3 metų į praktiką orientuotų studijų kolegijoje) baigęs specialistas įdarbinamas savivaldybės socialinės pagalbos tarnyboje ir gauna 6 šeimas, kurioms padeda gerinti tėvystės ir motinystės kompetenciją. Tai yra normalus krūvis ir kiekviena šeima, kuriai sunkiau sekasi auginti vaikus, gauna reikiamą dėmesį, nelieka nepastebėtos jos problemos. Ir tose valstybėse yra tūkstančiai specialistų, kurie dirba su probleminėmis šeimomis. Tose šalyse (Šiaurės, Vakarų, Pietų Europos šalys) nelaukiama, kol įvyks tragedija.

Lietuvoje socialinis darbuotojas turi 100-200 šeimų. Tokie krūviai kompromituoja socialinio darbo prasmę, nes nesukuria galimybės veiksmingai padėti šeimoms, o valdžia „užsidėjusi paukščiuką“ praneša, kad pagalba teikiama. Tai, kad Lietuva kapituliuoja ir nekuria rimtų prevencinių paslaugų, yra didelė mūsų šalies bėda.

Ta proga noriu pabrėžti (kadangi dabar madingi tapo judėjimai „prieš vaikų grobimą iš šeimų“), kad tokių rimtų prevencinių paslaugų tikslas būtų būtent padėti šeimoms pačioms tinkamai auginti vaikus, o ne juos paimti iš šeimų į globos institucijas ar į kitas šeimas.

Kita situacija – visuomenė neatpažįsta smurto prieš vaikus. Ta garsi teta, aktyviai dalyvavusi Garliavos istorijoje, vaizdžiai pademonstravo, kad ji nieko nesuprato apie laikinąją globą, nors ja buvo ilgai. Laikinosios globos esmė yra bendrauti su biologiniais tėvais ir padėti vaikui grįžti į biologinę šeimą, o Garliavoje laikinoji globėja viską darė atvirkščiai, netgi pataikaujant valdžios institucijoms ir vietiniams vaikų teisių apsaugos darbuotojams. Tai labai pamokantis vaikų teisių nesuvokimo ir nepaisymo pavyzdys. Emocinė prievarta, kai vaiku manipuliuoja suaugusieji turėdami savų tikslų, gali labai žaloti vaiko emocinę ir socialinę raidą. Bet kurioje vaiko teises gerbiančioje valstybėje toks pavojingas eksperimentas, koks vyko ilgą laiką Garliavoje, būtų buvęs nedelsiant nutrauktas. Galima būtų pamiršti tą klaikią istorija, bet neramu, kad iš tokios istorijos Lietuva nepasimokė ir panašios tragedijos gali pasikartoti.

Alternatyvi vaikų globa – to labai reikia Lietuvai. Turime tokius vaikų namus, kur pastatomas virdulys arbatai kartu gerti ir pranešama, kad dabar tai „šeimyniškesni“ vaikų namai, kad vaikams jau dabar bus jauku kaip namie. Kai kam atrodo šaunu, kai lietuviai, daug metų apgaudinėję Maskvą, dabar gudriai apgaudinėja Briuselį (turiu galvoje tai, kad ES paramos milijonai naudojami globos sistemos transformacijai – kad vaikai nebegyventų įstaigose, o iš tikrųjų tie pinigai skiriami tų pačių įstaigų gražinimui). Deja, iš tikrųjų mes taip šįkart apgaudinėjame save – savo valstybę, savo visuomenę, savo vaikus.

Jūs kalbate apie tai, kad reikia panaikinti vaikų namus?

Egzistuoja dvi blogybės – kai vaikas gyvena šeimoje, kurioje nuolat patiria prievartą bei nepriežiūrą, ir kita blogybė – kai jis gyvena institucinėje globoje. Keturi šimtai vaikų yra kūdikių namuose. Nejaugi neatsirastų tiek šeimų Lietuvoje, kurios galėtų tuos vaikus globoti ar įsivaikinti? Kuo mažiau vaikui metų, tuo žalingesnė ta institucija jo vystymuisi. Gausūs tyrimai rodo, kad vaikas, ypač pirmaisiais trejais gyvenimo metais, patiria didelę žalą emocinei ir socialinei raidai, kai jis gyvena nuolatinės globos įstaigoje.

Mūsų šalis galėtų pasekti Gruzijos pavyzdžiu ir panaikinti visus vaikų namus. Vaikų namai ir kūdikių namai yra pats brangiausias ir pats neefektyviausias būdas auginti vaikus. Jiems reikia ne prieš Kalėdas daiktus pirkti, jiems reikia namų, tėvų, globėjų. Absoliučiai nepateisinama yra, jei vaikas, kuriam mažiau negu 3 metai, ilgiau kaip tris mėnesius gyvena įstaigoje. Kad tai iki šiol vyksta Lietuvoje, yra viena iš didžiausių mūsų valstybės raidos nesėkmių.

Kaip vyriausiasis specialistas vaikų ir paauglių psichiatrijai, darau viską, kada įtikinčiau ministerijos vadovybę pakeisti ilgametį požiūrį į kūdikių namų reiškinį, kūdikių namų žmogiškuosius ir finansinius išteklius, o kartu ir šių įstaigų administracijų kompetenciją, kurią galima ir reikia panaudoti veiksmingai. Tik reikia išmintingos pertvarkos. Visi žmonės, kurie dabar dirba kūdikių namuose, ir po pertvarkos dirbtų su vaikais ir šeimose, teikdami labai reikalingas paslaugas.

Jei tokias permainas vykdo Bulgarija, Gruzija, Rumunija, Serbija, tai aš niekaip nesuprantu, kodėl Lietuvą yra ištikęs toks keistas paralyžius. Dar noriu priminti, kad žmogaus teisės ir vaiko teisės turi būti ginamos vienodai, nesvarbu, ar vaikas neįgalus, ar sveikas. Keista girdėti iš atsakingų Lietuvos pareigūnų, kad kūdikių namų dar ilgai reikės kaip įstaigų, kuriose gyvens neįgalūs vaikai. Lyg Lietuva nebūtų ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos, kurioje labai aiškiai parašyta, kad visi neįgalieji, o juo labiau vaikai, turi teisę gyventi bendruomenėje ir šeimoje, o jei jie gyvena įstaigose, tai grubiai pažeidžiamos jų teisės.

Kūdikių namuose vaikui skiriama nuo 3000 iki 6 000 litų per mėnesį. Kodėl tie pinigai yra naudojami institucijoms, kurių vykdoma veikla žaloja vaikų raidą ir psichiką, o ne veiksmingoms prevencinėms paslaugoms, stiprinančioms šeimas? Turime įsisąmoninti, kad vaikas nėra daiktas. Tėvai su valstybės pagalba turi tinkamai auginti vaikus, o valstybė turi pareigą tėvams padėti tai daryti, o ne skatinti atidavimą į kūdikių namus. Vaikas turi teisę visapusiškai vystytis, o kūdikių namuose tai neįmanoma.

Kaip jus manote, kodėl iki šiol šalies mokyklose nėra seksualinio švietimo ir bet kokios pastangos ką nors daryti sulaukia didžiulio pasipriešinimo?

Šventeiviškumo paveikti Lietuvos įstatymai draudžia informuoti vaikus ir paauglius apie lytinius santykius iki 18 metų. Jei norime turėti daugiau iškrypėlių ir lytinių santykių aukų – tai taip ir toliau darykime – siųskime paaugliams žinią, kad lytiniai santykiai yra šlykštu.

Lietuvoje, jei norima ugdymo įstaigoje vaikams pasakoti apie lytiškumą, šviesti vaikus, kad berniukai gerbtų priešingą lytį ir užaugę prieš moteris nesmurtautų, sukyla pseudopatriotai su šūkiais, tokiais kaip „nepaminkime lietuviškų vertybių“. Vingių Jono sindromas?

Mūsų vyrai nori likti tokie, kokie yra – sugadinti „tariamo vyriškumo“ sampratos. Tuomet nesistebėkime, kodėl tiek daug šalyje besižudančių, priklausomų nuo alkoholio vyrų. Tikiuosi, kad ir vyrai suvoks, jog reikia stabdyti šią demagogijos pagimdytą bejėgiškumo ir prievartos epidemiją, nuo kurios jie patys kenčia, na ir moterys nebenorės būti mušamos ir prievartaujamos. Bet reikia apsispręsti ir pradėti tinkamai šviesti vaikus. Kol kas tai trukdo daryti Lietuvą užvaldę „pamatinių tautinių vertybių“ gynėjai. Jie mus gina nuo to, kaip vaikus gyvenimui rengia daug kartų už mus dvasiškai sveikesnės valstybės.

Šiuo metu Lietuvoje jokie veiksmingi sprendimai vaiko teisių srityje nedaromi būtent dėl to, kad Lietuva suparalyžiuota idėjinės kovos tarp dviejų skirtingų požiūrių.

Kokių reformų reikia mūsų šaliai kalbant apie vaikų ir paauglių psichinę sveikatą? Ir ką realu įgyvendinti dar šiemet?

1990-1995 metais buvo padėti pagrindai modernios vaikų psichikos sveikatos priežiūros sistemos plėtrai. Deja, vos spėjus sukurti trapias užuomazgas, tiek prevencinių, tiek gydomųjų paslaugų plėtra buvo sustabdyta ir užkonservuota. Taigi praradome beveik 20 metų. Šiandien turime sistemą, kur nė viename lygyje (prevencija, pirminis lygis, specializuotų paslaugų lygis), netenkina net minimalių standartų. Kaip vyriausiasis specialistas, siekiu įtikinti Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybę, kad šioje srityje reikia ne kosmetinių, o sisteminių sprendimų. Dabar, kur bedursi, visur rasime sisteminių spragų.

Savižudybių, smurto prieš vaikus, institucinės globos prevencija yra neveiksminga. Pirminiame lygyje veikiantys psichikos sveikatos centrai turi tiek mažai su vaikais dirbančių specialistų, kad esant bent kiek rimtesniems sutrikimams jie nepajėgūs suteikti kvalifikuotą pagalbą. Antrinio lygio paslaugų, kurios vykdytų individualius kompleksinio gydymo planus esant vidutinio sunkumo ir sunkiems atvejams, apskritai nėra.

Dalį tų sisteminių spragų užkamšydavo universitetinės įstaigos, tokios kaip Vaiko raidos centras. Bet 2013 metų rudenį įgriuvus stogui šio centro senose patalpose, iškilo grėsmė jau ir tretinio lygio grandžiai. Kol kas neišgirdome jokio konstruktyvaus sprendimo apie Vaiko raidos centro ateitį. Guodžia tik tai, kad su ministerijos vadovybe tariamasi dėl paslaugų plėtros antriniame (regioninių centrų lygyje). Čia laukia nemažai išbandymų. Šių paslaugų plėtra nebus lengva itin medikalizuotoje sistemoje, kuri negailėdavo milijonų litų medicinos įrangai ir vaistams, bet nedraugiškai iki šiol žiūrėjo į tai, kad reikia daug daugiau teikti ir apmokėti paslaugų, kurias teiks psichologai ir socialiniai darbuotojai. Todėl taip ir atsitiko, kad iki šiol tinkamos pagalbos negauna vaikai ir jų tėvai, esant tokiems sutrikimams kaip autizmas, kiti raidos sutrikimai, hiperaktyvumas, valgymo sutrikimai, psichozės paauglių amžiuje, sunkesni emocijų ir elgesio sutrikimai.

Atėjo laikas užpildyti šiais labai rimtas spragas. Suprantama, kad rimtai prisidėti turi kiti sektoriai (švietimo, socialinės apsaugos ir kiti). Bet Sveikatos apsaugos ministerijos lyderystė ir atsakomybė, be abejonės, bus lemiamas sėkmės veiksnys. Preliminariais paskaičiavimais, paslaugų infrastruktūra turi sustiprėti bent 5 kartus, lyginant su dabartine, todėl akivaizdu, kad tokia pertvarka užtruks iki 10 metų. 2014 metais turi būti paklotas tvirtas pamatas šioms permainoms.