Ko tikėtis pirmą kartą kreipiantis į psichiatrą. Realūs ir klaidingi lūkesčiai

Kreiptis į psichiatrą daugeliui vis dar reiškia peržengti ne tik kabineto slenkstį, bet ir savo vidines baimes. Šį žingsnį dažnai lydi įvairūs lūkesčiai: vieni tikisi greito palengvėjimo, kiti – aiškaus atsakymo, kas vyksta jų viduje, o treti tiesiog nori pagaliau būti išgirsti.

„Tiek psichiatrai, tiek jų pacientai visų pirma yra žmonės. O žmonės ir jų lūkesčiai gali būti labai skirtingi. Skirtingas ir psichiatrų požiūris į pacientų lūkesčius, skirtingos specializacijos ir domėjimosi sritys. Skiriasi ir bendravimo būdas, gydytojo darbo stilius, patirtis vienoje ar kitoje srityje“, – sako psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ gydytoja psichiatrė Edita Balevičienė.

Pasak jos, svarbiausia geras abipusis kontaktas ir emocinis ryšys. Būtent šis ryšys lemia, ar žmogus jausis saugus ir girdimas, todėl svarbu ieškoti to specialisto, su kuriuo bendravimas tampa natūralus ir komfortiškas.

Psichiatras, psichologas, psichoterapeutas: kuo jie skiriasi iš tikrųjų

„Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės (dabar rečiau, bet vis dar pasitaiko) psichiatrą kartais pavadina „nervų gydytoju“. Tokiems pusiau juokais, pusiau rimtai paaiškinu, kad nervų ligų gydytojas gydo tai, ką galima pačiupinėti (pavyzdžiui, insultus, nervų šaknelių uždegimą), o psichiatras gydo tai, ko negalima pačiupinėti: nerimą, nemigą, nuotaiką“, – juokauja psichiatrė.

Kalbėdama apie psichiatro, psichologo ir psichoterapeuto skirtumus ir bendradarbiavimą E. Balevičienė pabrėžia pagrindinį skirtumą: „Psichologas nėra gydytojas, neturi medicininio išsilavinimo ir negali nustatyti diagnozės bei skirti medikamentinio gydymo. Psichiatras yra gydytojas, turintis aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą. Psichiatras diagnozuoja psichikos ligą, esant neaiškumams, siunčia psichologo ištyrimui, po psichologo ištyrimo patikslina diagnozę ir, jei reikia, išrašo vaistus.“

Gydytojos teigimu, įprastai psichikos sveikatos įstaigose, psichiatrų prašymu, psichologai atlieka psichologinius tyrimus, naudodami tam tikrus standartizuotus testus, metodikas, klausimynus, kurių rezultatais gydytojai psichiatrai remiasi, diagnozuodami įvairias psichikos ligas.

„Paprasčiau tariant, kaip šeimos gydytojui gali prireikti kraujo tyrimo, kardiogramos, instrumentinių tyrimų, taip psichiatrai diagnozės patvirtinimui naudojasi psichologų atliktais tyrimais“, – lygina gydytoja.

Ji akcentuoja, kad vien psichologo ištyrimo diagnozei nustatyti nepakanka. Tam reikšmės turi dar ir klinikiniai ligos simptomai, kuriuos kompleksiškai įvertina gydytojas psichiatras.

Taip pat psichologas, esant poreikiui, konsultuoja pacientus. Psichologo konsultacijų metu aptariamos paciento gyvenime kilusios problemos, daromos kai kurios įžvalgos, stengiantis pažvelgti į problemas iš įvairių pusių, tačiau tai nėra psichoterapija. Kartais psichologas konsultacijos metu pastebi, kad pacientui galimai reikia medikamentinio gydymo, tuomet nukreipia gydytojo psichiatro konsultacijai.

„Psichoterapeutas tai idealiu atveju gydytojas psichiatras arba psichologas, be savo pagrindinės specialybės, dar papildomai baigęs podiplomines kurios nors krypties psichoterapijos studijas. Psichoterapijos metu į emocines problemas, jų kilmę ir sprendimo būdus gilinamasi išsamiau, technikos priklauso nuo krypties, procesas ilgesnis. Psichoterapijos metu vaistai dažniausiai nerašomi, nebent psichoterapeutas turi gydytojo psichiatro išsilavinimą ir išimties tvarka nusprendžia tai padaryti“, – aiškina E. Balevičienė.

Ko tikėtis psichiatro kabinete

Daugeliui žmonių, kurie planuoja kreiptis į psichiatrą, bet vis neišdrįsta, įdomu, kaip dirba gydytojas psichiatras. Gydytoja mielai dalijasi savo 34 darbo metų patirtimi: „Pirmiausia aš paklausiu paciento, kuo jis skundžiasi, kiek laiko tęsiasi jo bloga savijauta, ir pasiteirausiu, kokios pagalbos tikisi, kaip, jo manymu, galiu jam padėti.“

Ji mano, kad pacientas ir gydytojas yra partneriai sveikstant, tik gydytojas turi specifinių žinių, kuriomis gali pasidalinti su pacientu, todėl ji stengiasi informuoti pacientą apie galimybes ir pasekmes, ką gali ir ko negali dėl jo padaryti, bei gerbti paciento pasirinkimus.

E. Balevičienė neigiamai vertina vienpusį direktyvų požiūrį, nes tai nesukuria bendradarbiavimo. Visada stengiasi pacientui apibūdinti realią situaciją ir paaiškinti, kad vaistai nėra burtų lazdelė, kuria mostelėjus stebuklingai viskas atsistos į vietas. Kartu su pacientu aptaria, kuriuos simptomus vaistai gali palengvinti, o su kuriais teks susitaikyti ir išmokti gyventi. Psichiatrei visada svarbu išgirsti paciento nuomonę ir kartu nuspręsti, nes jei nuspręs tik gydytoja, pacientas vaistų negers arba gers nereguliariai ir gydymas bus bevertis.

„Kartais su pacientu bendro sutarimo pasiekti nepavyksta, pavyzdžiui, kai pageidauja, kad aš, nieko neklausinėdama, skirčiau ilgalaikį gydymą vaistais, sukeliančiais priklausomybę, tuomet atsisveikiname“, – apgailestauja specialistė.

Gydytoja pabrėžia, kad klausimų psichiatrai užduoda daug ir dažnai gana asmeniškų, nes emocijos yra subtilus dalykas, kartais visai, atrodo, nesusiję dalykai gali būti emocinio diskomforto priežastis.

„Esu studijavusi psichodinaminę psichoterapiją, todėl mėgstu integruoti ir psichodinaminį požiūrį. Gali būti klausiama visko – apie ankstyvąjį vystymąsi, patirtas traumas, santykius, intymų gyvenimą, prievartą, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą ir panašiai. Jei pacientas tikisi, kad gydytojas tik pašalins simptomus ir nieko neklausinės, nuvilsiu, taip nebūna“, – sako E. Balevičienė.

Didžiausios baimės ir „madingos“ diagnozės

Pasak E. Balevičienės, kreipiantis į psichiatrą bijomasi savęs, tiksliau, negatyvaus požiūrio į save. Tie žmonės, kurie abejoja savimi, smerkia save, kritikuoja save, nepasitiki savo jausmais, lygina save su kitais savo nenaudai, dažnai įsivaizduoja, kad ir psichiatras pastebės, kokie jie yra „nesveiki“.

„Psichiatre dirbti pradėjau dar sovietmečiu, tada žmonės psichiatrų bijodavo, kad prievarta paguldys į psichiatrijos ligoninę ir „padarys durną“, dabar tokių baimių kur kas mažiau, nors retkarčiais pasitaiko tarp vyresnių žmonių“, – pasakoja gydytoja.

Dabar ji pastebi atvirkštinį procesą, ypač tarp jaunų žmonių tapo beveik madinga nusistatyti sau diagnozę su „Google“ ar „Chat GPT“. Atsirado net ir „madingų“ ligų. Anksčiau madinga depresija, panikos sutrikimai dabar užleidžia vietą ADHD ir autizmo spektro sutrikimams.

„Be tikrai diagnozuotų ADHD ir autizmo atvejų, mano manymu, šiandien į psichiatrų ir psichologų kabinetus plūste plūsta jauni žmonės, tikėdamiesi gauti „madingą“ diagnozę, kuri tarsi „legalizuotų“ sunkiai ištveriamus nemalonius jausmus“, – dalijasi įžvalgoms specialistė.

Pasak jos, viena, kai tu negali sukaupti dėmesio, jauti nerimą, išsiblaškymą, nuotaikos svyravimus ir jautiesi kitoks nei visi, pavyzdžiui, namuose patirdamas fizinį ar emocinį smurtą, partnerio girtavimą, žeminimą ar norą pateisinti neadekvačius tėvų lūkesčius. Visai kas kita, kai tu visus tuos nesmagius jausmus priskiri tariamam ADHD. Tuomet drąsiai gali kalbėti apie savijautą, nes tai lyg ir tampa socialiai priimtina.

„Pažįstu moterį, kuri iki dabar teisina savo smurtaujantį vyrą, pati nusprendusi ir visiems teigdama, jog jis autistas, todėl dėl smurto jo kaltinti negalima. Taip pat autistais vadina ir kitus savo artimoje aplinkoje smurtaujančius asmenis“, – pateikia pavyzdį psichiatrė.

Tiesa ir mitai apie vaistus

„Pacientai skirtingai įsivaizduoja medikamentinį gydymą. Vienas laukia stebuklingos tabletės, nuo kurios gyvenimas taps it rožėmis klotas, kitas vaistų bijo. Pirmiesiems vienas mano buvęs kolega mėgdavo sakyti, jog vaistų nuo gyvenimo nėra, o antriesiems galėčiau pasakyti, jog vaistai gali palengvinti funkcionavimą sunkiu laikotarpiu ir tuomet, pagerėjus savijautai, tam tikras gyvenimo problemas lengviau išspręsti“, – sako E. Balevičienė.

Ji pastebi, kad dažnai žmonės nori jausmus jausti selektyviai, persijoti lyg per rėtį – malonius jausti, o nemalonius užslopinti. Tačiau taip nebūna. Jei nuslopini liūdesį, nuslopini ir nuoširdų, natūralų džiaugsmą.

„Tokiems žmonėms mėgstu paaiškinti, kad jausmai kaip garo puodas, jei neišventiliuosi, sprogs. Sprogs impulsyviomis reakcijomis, nerimu, depresija ar psichosomatinėmis ligomis“, – teigia psichiatrė.

Jos teigimu, yra daugybė klaidingų įsitikinimų apie vaistus („padarys mane daržove“, „padarys durną“, „tapsiu priklausomas“, „teks gerti visą gyvenimą“). Daugelis jų iš senų laikų, kai dar nebuvo sukurta šiuolaikinių modernių vaistų, retai sukeliančių pašalinius poveikius.

„Juokauju, kad daugumos dabartinių vaistų dažniausias pašalinis poveikis – įsitikinimas, jog vaistas neveikia, nes savijauta gerėja, o žmogus nieko blogo nepajunta. Kartais vyresnio amžiaus žmonės nustemba, kad daugelį vaistų pakanka vartoti vieną kartą per parą, o ne tris kartus per dieną kaip senais laikais“, – pasakoja E. Balevičienė.

Antidepresantai gydo, benzodiazepinai ramina trumpam: kodėl tai svarbu suprasti

Gydytoja išskiria klaidingus įsitikinimus apie antidepresantus ir benzodiazepinų bei į juos panašių vaistų grupę: „Yra daug žmonių, bijančių vartoti antidepresantus, kurie skiriami nerimo sutrikimams ir depresijai gydyti, baiminasi priprasti, įsivaizduoja, jog tai „baisūs vaistai“ („Ką, daktare, tai jau man visiškai blogai, kad antidepresantų reikia?"). Kartais net pasako „bijau gerti antidepresantus“ ir pageidauja „lengvesnių“ vaistų („raminamųjų“, „miegui“, „nuotaikai“), tikėdamiesi gauti benzodiazepinų: ksanakso, leksotanilio, relaniumo, lorafeno.

E. Balevičienė pabrėžia, kad šiuolaikiniai antidepresantai yra labai saugūs, priklausomybės nesukeliantys vaistai su itin retai pasitaikančiais pašaliniais poveikiais. Jie lėtai pradeda veikti, veikimo pradžia po 2–4 savaičių, geriant kasdien, kai susikaupia reikiama vaisto koncentracija organizme. Dozė didinama palaipsniui iki efektyvios, bet ar padidinta dozė bus efektyvi, sprendžiama vėl ne anksčiau kaip po 2–4 savaičių.

„Nuo to momento, kai pacientas ima jaustis visiškai gerai, antidepresantai skiriami palaikomajam gydymui ne trumpiau kaip metus laiko kasdien, jei tai yra pirmasis depresijos epizodas, ir ne trumpiau kaip 2–3 metus kasdien, jei tai yra pasikartojantis depresijos epizodas. Tai daroma tam, kad poveikis išliktų ilgalaikis. Kartais pacientai nutraukia antidepresantus ir sako, kad nieko blogo nepajuto. Taip yra todėl, kad antidepresantai visiškai išsivalo iš organizmo ne iš karto, o per 2–4 savaites, ir tik tada galima vertinti, ar iš tiesų yra pagerėjimas“, – aiškina gydytoja.

Ji atkreipia dėmesį, kad benzodiazepinai, kitaip nei susidariusi nuomonė, iš tiesų nėra „lengvi“ ir nekalti vaistai. Šie medikamentai Lietuvoje yra įtraukti į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, kasdien ilgą laiką vartojant sukelia priklausomybę, paprastai tariant, tarsi tas pats alkoholis, tik be kvapo ir socialiai priimtinesni, nes netrukdo aplinkiniams. Kaip negertume kasdien alkoholio nerimui sumažinti, taip negalima kasdien vartoti benzodiazepinų.

„Benzodiazepinai turėtų būti skiriami trumpai, iki 2–4 savaičių, dažniausiai iki tol, kol pradės veikti antidepresantai. O efektyviausias nerimo sutrikimų gydymas būna tuomet, kai medikamentai derinami su psichoterapija“, – teigia E. Balevičienė.

Dėl asmeninių sveikatos problemų VLMEDICINA.LT rekomenduoja kreiptis į šeimos gydytoją arba su jo siuntimu – į specialistą. Atsakymai, publikuojami portale, jokiais būdais negali pakeisti gydytojo konsultacijos.