Nediagnozuoto aktyvumo ir dėmesio sutrikimo pasekmės

Daugelis žmonių metų metus gyvena jausdamiesi „nepakankami“, nuolat pavargę ar nesugebantys susitelkti, nors išoriškai atrodo, kad jų gyvenime viskas gerai. Kartais šių sunkumų šaknys slypi nediagnozuotame aktyvumo ir dėmesio sutrikime (ADS, angl. attention deficit and hiperactivity disorder, ADHD), kuris paveikia kur kas daugiau nei vien tik dėmesį. Negydomas jis gali tapti rimtu psichologinės ir fizinės sveikatos rizikos veiksniu.

Grėsmės, kurias kelia nediagnozuotas ADHD

Pasak Asmens sveikatos klinikos gydytojos psichiatrės Adelės Butėnaitės, nemažai daliai suaugusių žmonių ADHD kelia reikšmingų iššūkių.

„Žmonės su ADHD gali patirti daugybę iššūkių, susijusių su vykdomosiomis funkcijomis, – savireguliacija, savistaba, planavimu, problemų sprendimu, savimotyvacija, impulsų kontrole, emocijų reguliavimu, taip pat gali patirti ryškių dėmesio bei atminties sutrikimų. Sutrikimai šiose sferose gali vesti prie sunkumų darbuose, moksluose, socialiniame gyvenime, buityje, visose laisvalaikio sferose“, – teigia gydytoja.

Ji pastebi, kad dalis žmonių, kurių ADHD yra lengvesnės formos arba kurie turi kitų resursų (pavyzdžiui, artimųjų pagalba, aiški struktūruota aplinka, aukštas intelektas), gali prisitaikyti prie patiriamų sunkumų. Visgi daugumai tai yra didelio streso šaltinis.

Specialistės teigimu, negydomas ADHD didina kitų psichikos sutrikimų išsivystymo riziką. Tyrimų duomenimis, net iki 80 procentų ADHD turinčių pacientų turi komorbidinių sutrikimų (dviejų ar daugiau ligų ar būklių pasireiškimas vienam asmeniui tuo pačiu metu), pavyzdžiui, serga depresija, nerimo sutrikimais, turi miego bei valgymo problemų, taip pat šie pacientai turi didesnę priklausomybių išsivystymo riziką.

Psichiatrė pabrėžia, kad žmonės su ADHD gali patirti didelę psichologinę naštą, kai lygindamiesi su kitais gali jautis prastesni, mažiau pajėgūs, o tai tampa pagrindu savivertės problemų bei perdėto ir įtampą keliančio perfekcionizmo vystymuisi.

„Tarsi to būtų negana, žmonės su negydomu ADHD turi didesnę riziką sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, metaboliniais sutrikimais bei apskritai vidutiniškai gyvena trumpiau nei žmonės, kurie neturi ADHD arba kurių ADHD yra efektyviai gydomas“, – sako A. Butėnaitė

Gydytoja pabrėžia, kad savalaikė ADHD diagnostika yra labai svarbi siekiant sumažinti žmogaus kančią, norint pagerinti jo gyvenimo kokybę ir apsaugoti nuo komorbidinių psichikos sutrikimų bei fizinės sveikatos rizikų.

Vis dėlto dalis psichiatrų vis dar vengia tirti ADHD ar skirti gydymą suaugusiems. „Mano asmenine nuomone, psichiatrijos rezidentūroje yra skiriama labai mažai dėmesio neuroįvairovės klausimams; tad natūralu, kad mokslus pabaigę psichiatrai neturi patirties, žinių ir pakankamai užtikrintumo dirbti neuroįvairovės srityje. Norint dirbti šioje srityje tenka intensyviai mokytis savarankiškai arba ieškoti mokytojų – jau į tai įsigilinusių gydytojų, kurie apsiimtų supervizuoti specialistą. O tai nėra visada paprasta bei reikalauja daug papildomų resursų ir nemažos motyvacijos“, – dalijasi įžvalgomis A. Butėnaitė.

Kaip iš tiesų diagnozuojamas ADHD: ką turi žinoti pacientas

Pasak gydytojos, nėra biologinių testų (vaizdinių testų, kraujo tyrimų, genetinio testavimo), kurie patvirtintų ADHD diagnozę. Neuropsichologinis testavimas šiuo metu irgi nėra laikomas patikima diagnostikos priemone – jis gali suteikti papildomos informacijos apie žmogaus psichikos veiklą, bet joks testas negali pateikti objektyvaus atsakymo, ar žmogus turi ADHD.

Šiuo metu diagnostikos pagrindas yra išsamus klinikinis interviu su pacientu bei, esant galimybei, su jį gerai pažįstančiais artimaisiais – tėvais, partneriu ar kitais žmonėmis. Interviu struktūravimui neretai pasitelkiami įvairūs klausimynai, kaip, pavyzdžiui, plačiausiai žinomas DIVA-5 klausimynas, bet naudojami ir kiti.

„Klinikinio interviu metu siekiama susidaryti kuo platesnį vaizdą apie žmogaus dabartinį pasaulį, jo raidą bei praeities sunkumus. Siekiama suprasti simptomų įvairovę, mastą, trukmę, pasireiškimo aplinkybes bei kokią įtaką paciento gyvenimui tie simptomai turi. Taip pat užduodama daug klausimų siekiant atmesti kitus sutrikimus – nerimo, depresijos, bipolinį sutrikimą, trauminių patirčių pasekmes“, – aiškina specialistė.

Jos teigimu, tai būtina, nes ADHD turintys žmonės neretai turi komorbidinių sutrikimų, kita vertus, ištyrinėti kitas diagnozės svarbu ir siekiant suprasti, ar tikrai žmogus turi ADHD, o galbūt nerimo, depresijos, bipolinio sutrikimo ir kt. simptomai tiesiog imituoja ADHD.

„Svarbu laiku ir tinkamomis priemonėmis gydyti ADHD, tačiau taip pat ne mažiau svarbu išvengti klaidingos diagnostikos, perteklinio ADHD medikamentų skyrimo bei nepakankamo dėmesio kitiems galimiems sutrikimams. Ištyrimo metu svarbu dirbtinai neatskirti mūsų psichikos ir fizinio kūno, t. y. nepamiršti ištirti ir fizinių parametrų. Tai svarbu, nes yra fizinių sutrikimų, galinčių imituoti dalį ADHD simptomų, bei sutrikimų, pabloginančių jau esamo ADHD simptomatiką“, – akcentuoja A. Butėnaitė.

Pasak jos, ADHD diagnozuoja psichiatrai, tačiau jei pacientas lankosi ir pas kitus specialistus, pavyzdžiui, psichoterapeutą, jų įžvalgos gali būti labai vertingos. Jei žmogus psichoterapiją lanko metus ar ilgiau, natūralu, kad psichoterapeutas jį pažįsta geriau nei psichiatras gali pažinti per kelias konsultacijas, todėl, su paciento sutikimu, gali reikšmingai papildyti surinktą informaciją. Taip pat bendradarbiaujama ir su psichologais siekiant psichologinio ištyrimo pagalba atmesti kitas būkles ar susidaryti aiškesnį vaizdą apie žmogaus psichikos funkcionavimą.

Sprendimas dėl vaistų – individualus ir atsakingas procesas

Gydytoja pažymi, kad sprendimai dėl ADHD simptomų kontrolės priemonių priimami individualiai, išsamių konsultacijų su kiekvienu pacientu metu. Gydymo planas sudaromas atsižvelgiant į žmogaus gyvenimo situaciją, simptomų pobūdį, gretutinius susirgimus ir jo paties nusiteikimą įvairių gydymo būdų atžvilgiu.

„Psichoterapija tiesiogiai negydo ADHD simptomatikos, tačiau ji labai svarbi gydant gretutinius sutrikimus – nerimo ar depresijos, taip pat sprendžiant psichologinius iššūkius, tokius kaip savivertės stoka ar perfekcionizmas. Ji padeda ir ieškant naujos tapatybės, integruojant ADHD diagnozę“, – nurodo gydytoja.

Ji pastebi, kad šiuo metu labai trūksta specialistų, kurie galėtų dirbti su ADHD žmonėmis individualiai, padėdami jiems mokytis trūkstamų įgūdžių bei gerinti vykdomąsias funkcijas (kaip organizavimas, savimotyvacija, impulsų kontrolė, savistaba). Kitose šalyse tokį vaidmenį neretai atlieka ergoterapeutai, Lietuvoje to vaidmens kartais imasi terapeutai arba koučeriai.

Jei ADHD simptomatika yra stipriai išreikšta, ryškiai bloginanti gyvenimo kokybę bei trikdanti funkcionavimą, tuomet neretai svarstoma medikamentų vartojimo galimybė. Medikamentai irgi ADHD neišgydo, tačiau gali padėti reikšmingai sukontroliuoti simptomus ir mažinti negydomo ADHD pasekmes.

„Kalbant apie gyvenimo būdo pokyčius, kiekvienam – turinčiam ar neturinčiam ADHD – prasminga įvertinti savo kasdienius įpročius. Miego kokybė, reguliarus fizinis aktyvumas, subalansuota priešuždegiminė mityba, pakankamas natūralios šviesos kiekis ir toksinų (pavyzdžiui, alkoholio ar nikotino) vengimas daro didžiulę įtaką psichikos bei fizinei sveikatai. Jei šių veiksnių nepaisoma – miegama per mažai, daug laiko praleidžiama prie ekranų, trūksta judėjimo – žmogaus savijauta nebus optimali“, – tvirtina specialistė.

Gydytoja pažymi, kad žmonėms, turintiems ADHD, vykdomųjų funkcijų sutrikimai kaip tik trukdo eiti miegoti reguliariu laiku, reguliariai maitintis, sportuoti. Nereti atvejai, kai žmogui paskyrus medikamentinį gydymą jo vykdomosios funkcijos pagerėja tiek, jog jis jau gali pradėti spręsti su gyvenimo būdu susijusius klausimus. Pasitaiko atvejų, nors tai nėra taisyklė, kai žmogui pavyksta su vaistais pakoreguoti gyvenimo įpročius ir tai ilgainiui mažina vaistų poreikį ir ADHD simptomatiką.

Piktnaudžiavimo baimės ir realybė

„Deja, visuomenėje gajūs stigmatizuojantys pasisakymai apie ADHD kaip „madingą“ diagnozę“, – apgailestauja gydytoja ir priduria, kad šiuo metu didesnė problema ne piktnaudžiavimas vaistas ar diagnoze, o nepakankamas ADHD atpažinimas ir pagalbos priemonių trūkumas.

Vis dėlto A. Butėnaitė pažymi, kad nors tokie atvejai reti, žinoma, visada reikia įvertinti piktnaudžiavimo vaistais rizikas, kai vaistų gauti siekia žmonės, neturintys ADHD, norintys juos vartoti ne gydymo, o rekreaciniais tikslais.

Pasak jos, visada svarbu įsivertinti, kokius lūkesčius ADHD žmonės turi vaistų vartojimui. Nėra skatintinas scenarijus, kai žmogus tiesiog vartoja vaistus, bet nesistengia rūpintis savo gyvenimo būdu, mokytis naujų įgūdžių.

„Kitaip tariant, vaistai neturėtų būti vienintelė pagalbos priemonė. Jau vien dėl to, kad žmogaus gyvenime gali pasitaikyti situacijų, kai jis vaisto vartoti nebegalės, pavyzdžiui, atsiradus kardiologinėms ligoms, dėl kurių vaisto vartojimas yra kontraindikuotinas, arba išsivysčius tolerancijai ilgą laiką vartojant vaistą“, – aiškina psichiatrė.

Ji pabrėžia ir dar vieną svarbų momentą, į kurį reikėtų atsižvelgti – ADHD turintys žmonės yra linkę į perfekcionizmą, todėl pavojinga, jei vaistas tampa ne būsenos normalizavimo, o itin didelių lūkesčių sau įgyvendinimo priemone.

Specialistė pabrėžia, kad saugumo principai taikomi skiriant bet kokį vaistą, ne tik ADHD gydymui skirtus preparatus. Tai apima išsamų paciento būklės įvertinimą, kontraindikacijų atmetimą, reguliarų ir atidų šalutinių reiškinių stebėjimą bei teigiamo poveikio vertinimą. Rizikos ir naudos santykis visuomet nustatomas individualiai.

Dėl asmeninių sveikatos problemų VLMEDICINA.LT rekomenduoja kreiptis į šeimos gydytoją arba su jo siuntimu – į specialistą. Atsakymai, publikuojami portale, jokiais būdais negali pakeisti gydytojo konsultacijos.