Virusiniai hepatitai yra plačiai paplitusios infekcinės ligos, turinčios reikšmingą poveikį visuomenės sveikatai visame pasaulyje. Tai vertindamos, Jungtinės Tautos tarp kitų Darnaus vystymosi tikslų numatė priemones, kaip iki 2030 m. sumažinti sergamumą ir mirtingumą nuo hepatitų B, C ir D.
Sergamumo hepatitais mažinimas taip pat turi įtakos sprendžiant tokias problemas kaip vėžio vystymasis (hepatoceliuliarinė karcinoma) bei kepenų transplantacijos poreikis.
SUKĖLĖJAI IR JŲ SAVYBĖS
Pagrindiniai virusinių hepatitų sukėlėjai ir jų sukeliamos ligos, t. y. uždegiminiai kepenų pokyčiai, yra pavadinti abėcėlės raidėmis, pradedant nuo A. Šiuo metu paskutinis žinomas yra hepatito G virusas.
Hepatitų A - G virusai priklauso skirtingoms virusų šeimoms, skiriasi ne tik jų morfologinės, bet ir biologinės bei epidemiologinės savybės. Hepatitus gali sukelti paprastosios pūslelinės (HSV), citomegalijos (CMV), Epšteino-Baro (EBV) virusai bei autoimuniniai procesai.
Kepenys yra pagrindinis metabolinis organas, atliekantis daug gyvybiškai svarbių funkcijų. Jų būklė vertinama pagal kraujo serumo biocheminius tyrimus, t. y. nustačius fermentų alanininės aminotransferazės (ALT), ir asparagininės aminotransferazės (AST), šarminės fosfatazės (ŠF), gamaglutamiltransferazės (GGT) aktyvumą, bei bilirubiną ir jo frakcijas.
Pažeidus kepenų ląstelę hepatocitą, vystosi citolizinis kepenų sindromas. Hepatocitą gali pažeisti virusai, toksinai, vaistai, alkoholis. Kraujo plazmoje padidėja indikacinių fermentų, kurie patenka į tarpląstelinę erdvę pro pažeistą ląstelės membraną. Kepenų ligų diagnostikai, gydymui ir prognozei svarbiausios yra aminotransferazės ALT ir AST.
PLITIMO KELIAI
Hepatito A virusu (HAV) užsikrečiama per užterštą maistą, vandenį – tai vadinamasis „oralinis - fekalinis“ plitimas. Šiuo metu yra registruojami hepatito A atvejai vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais (VSV).
Hepatito B virusas (HBV) ir hepatito C virusas (HCV) plinta taip vadinamu parenteriniu būdu, t.y. per kraują, lytinius santykius, taip pat gimdymo metu serganti motina gali užkrėsti naujagimį. Šie virusai neplinta per maistą, vandenį ar apsikabinant.
Hepatito D virusas (HDV) taip pat plinta parenteriniu būdu. HDV yra nepilnas virusas, jo replikacijai būtina HBV pagalba.
Hepatito E virusas (HEV) perduodamas daugiausia per užterštą vandenį. Taip pat HEV galima užsikrėsti suvalgius nepakankamai termiškai apdorotą gyvūnų mėsą, ypač kiaulieną.
Hepatito G virusas (HGV) yra per kraują plintantis virusas, kuris dažniausiai nesukelia sunkių kepenų ligų.
SITUACIJA LIETUVOJE
Lietuvoje labiausiai paplitęs hepatitas C. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, 2024 m. registruoti 45 ūminio virusinio hepatito C atvejai, o lėtinio – 1832 atvejai, t. y. 63,43 atvejo 100 000 gyventojų. 2023 m. – šis rodiklis buvo 70,45, o 2022 – 29,42 atvejo.
Nuo 2022 m. vykdoma nemokama gyventojų, gimusių 1945 – 1994 m., patikra padidino išaiškintų atvejų skaičių ir sudarė sąlygas laiku pradėti gydymą taip mažinant infekcijos plitimą.
2024 m. buvo registruoti 26 ūminio ir 191 lėtinio virusinio hepatito B atvejai. Sergamumo mažėjimas susijęs su tuo, kad hepatitas B yra vakcinomis valdoma infekcija, todėl kasmet pasiekiamos aukštos naujagimių, kūdikių bei kitų asmenų skiepijimo apimtys mažina infekcijos plitimą. Svarbi hepatito B kontrolės priemonė yra ir nėščiųjų patikra.
VIRUSINIŲ HEPATITŲ DIAGNOSTIKA
Virusinių hepatitų sukėlėjams nustatyti ir ligos diagnozei patvirtinti taikomi serologiniai ir molekuliniai diagnostikos metodai. Tačiau, nors ir galima atlikti daug įvairiausių testų, juos teisingai pritaikyti ir interpretuoti kartais būna problematiška. Labai svarbu yra žinoti infekcijos laboratorinius žymenis ir jų reikšmę.
Ūmaus virusinio hepatito diagnostikai turi reikšmę klinikiniai simptomai, tokie kaip gelta, kepenų padidėjimas, numanomas kontaktas ar rizikingas elgesys, buvę kraujo ar jo produktų perpylimai bei laboratoriniai nespecifiniai radiniai (kepenų fermentų ALT, AST, bilirubino padidėjimas), tačiau jie nenurodo etiologinio suklėlėjo.
Įtariant virusinį hepatitą ir neturint jokių papildomų duomenų, pradedama nuo pradinės keturių tyrimų panelės: anti- HAV IgM, HBsAg, anti-HBc, anti-HCV. Šių keturių tyrimų pakanka patvirtinti arba atmesti ūmaus hepatito A diagnozę. Įtariant konkretų virusinį hepatitą, žinoma, iš karto pradedama tik nuo jam būdingų diagnostinių tyrimų.
HEPATITAS B
Hepatito B laboratorinė diagnozė yra kompleksinė: nepaisant pasiekimų molekulinėje diagnostikoje, serologinių žymenų profilis yra vienas iš svarbiausių diagnozuojant įvairias jo formas.
Pirmasis HBV infekcijos žymuo – hepatito B paviršiaus antigenas (HBsAg). Šis antigenas aptinkamas pirmiausia po užsikrėtimo. Tačiau HBsAg kaip vieno žymens diagnostinė reikšmė šiuo metu nėra lemiama.
Ankstyvoje ligos stadijoje, kai vyksta aktyvus viruso dauginimasis, kraujyje nustatoma ne tik HBsAg, bet ir HBeAg, didelė viruso DNR koncentracija, antikūnai prieš šerdinį antigeną (anti-HBc, ir anti-HBc IgM), o pats šerdinis antigenas (HBcAg) lieka hepatocituose ir į kraują nepatenka.
Lėtinio virusinio hepatito B (VHB) atveju HBsAg ir anti-HBc antikūnai išlieka visą gyvenimą, o nukleo rūgšties amplifikacijos metodais polimerazių grandininės reakcijos (PGR) pagalba dažniausiai galima aptikti HBV DNR.
Ilgiau nei 6 mėn. po ūmaus hepatito aptinkamas HBsAg rodo lėtinę ligos eigą, kuri būna maždaug 5-10 proc. atvejų. Dauguma ūmių hepatito B atvejų baigiasi pasveikimu, kartais net neįtariant buvusio užsikrėtimo. Tačiau kraujyje bus aptinkami anti-HBc ir anti-HBs žymenys, rodantys, kad buvo kontaktas su hepatito B virusu.
Geriausia apsauga nuo hepatito B yra vakcinacija. Vakcinacija nuo hepatito B apsaugo ir nuo hepatito D. Suaugusiems, planuojant vakcinaciją, rekomenduojama atlikti tyrimus, siekiant įvertinti, ar nebuvo kontakto su virusu.
Rekomenduojama pradėti nuo anti-HBc tyrimo:
- jei anti-HBc neigiamas – galima vakcinuoti;
- jei anti-HBc teigiamas - tirti HBsAg;
- jei anti-HBc teigiamas, bet HBsAg neigiamas – tirti dėl anti-HBs.
Vakcinacijos efektyvumui įvertinti, rekomenduojami anti-HBs tyrimai praėjus 4 savaitėms po paskutinės vakcinos dozės.
HEPATITAS C
HCV infekcija yra identifikuota tik 1989 m. Jau seniau buvo nuomonių, kad egzistuoja virusas, kitoks nei B ar A, hepatitas buvo vadinamas ne A/ne B hepatitu. Lietuvoje HCV antikūnų diagnostika įdiegta tik 1993 m.
Užsikrėtusiems HCV kraujo serume aptinkami antikūnai prieš hepatito C virusą (anti-HCV), bei hepatito C viruso ribonukleo rūgštis (HCV RNR). Ūmaus hepatito C atveju kraujo serume nustatomi anti-HCV, padidėjęs kepenų fermentų (ALT, AST) aktyvumas. HCV RNR aptikimas kraujo serume patvirtina aktyvios HCV infekcijos diagnozę. Aptikus tik anti-HCV, negalima pasakyti, ar infekcija yra aktyvi (ūmi ar lėtinė), ar asmuo yra persirgęs ir pasveikęs po buvusios HCV infekcijos.
Visiems asmenims, kuriems yra teigiamas anti-HCV tyrimas, yra rekomenduojama atlikti HCV RNR tyrimą. Nustačius aktyvią infekciją, yra skiriamas pangenotipinis gydymas, kuris yra labai efektyvus.
Užsikrėtus hepatito C virusu, antikūnai prieš HCV (anti-HCV) išlieka kraujo serume visą gyvenimą net ir tuo atveju, kai pacientas pasveiksta savaime ar po antivirusinio gydymo.
HEPATITAS A
HAV infekcijos šaltinis yra žmogus, sergantis kliniškai pasireiškiančia arba besimptome šios ligos forma. Hepatito A virusas yra randamas sergančio asmens išmatose. Virusas iš organizmo su išmatomis pradeda išsiskirti praėjus 1-2 savaitėms po užsikrėtimo, tuo tarpu ligos požymiai pasireiškia vidutiniškai tik po 28 d. nuo užsikrėtimo.
Taigi, keletą savaičių iki geltos atsiradimo užsikrėtęs žmogus pats to nežinodamas platina užkratą. Ūmios ligos diagnostikai taikomi kraujo anti-HAV IgM ir išmatų HAV RNR tyrimai.
Pasveikus nuo hepatito A, išlieka ilgalaikis imunitetas ir kraujyje randama anti-HAV IgG. Nuo hepatito A vakcinuotis reikia vykstant į endemines šalis, patariama paskiepyti pediatrinių bei infekcinių ligų skyrių, laboratorijų, tiriančių išmatas, įvairių slaugos įstaigų darbuotojus.
Prieš skiepijant nuo hepatito A reikia atlikti anti-HAV tyrimus, siekiant įsitikinti vakcinacijos būtinumu. Povakcininiai tyrimai dažniausiai nėra reikalingi, nes vakcina pasižymi dideliu imunogeniškumu.
HEPATITAS D
Dabartiniu metu yra atliekami tyrimai, siekiant įvertinti hepatito D paplitimą, jo įtaką hepatito B ligos sunkumui bei galimą įtaką epidemiologiniam procesui. Kadangi viruso replikacijai reikalingas hepatito B virusas, anti-HDV tyrimai atliekami tik HBsAg teigiamiems asmenims. Gavus teigiamą rezultatą yra tiriama HDV RNR.
HEPATITAS E
Hepatito E diagnostikai naudojami a-HEV IgG ir IgM bei HEV RNR tyrimai. Dažniausiai yra tiriami iš įvairių šiam virusui endeminių regionų, kaip Afrikos, Vidurinių Rytų, Centrinės ir Pietų Azijos, Centrinės Amerikos, grįžę simptominiai asmenys. Esant įtarimui, gali būti tiriami ir dirbantys kiaulių fermose.
Paruošė laboratorinės medicinos gydytoja Vilnelė Lipnickienė.
Informacija iš:
Nuotrauka: www.freepik.com
Sveikata
Skaityti daugiau
