vaistai.lt

Vakar, Pagyvenusių žmonių dieną, mokslo metus pradėjo Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto studentai, brandaus amžiaus žmonės, sulaukę pensinio amžiaus. Su šio universiteto Sveikatos fakulteto dekane, gydytoja gerontologe medicinos mokslų daktare Birute Gaigaliene, beje, parašiusia ir tris knygas gerontologijos klausimais, kalbėjomės apie žmogaus gyvenimo trukmę ir veiklią ilgaamžystę, brandaus gyvenimo iššūkius ir jų sprendimus.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skirsto žmones pagal jų amžių?

Nuo 25 iki 59 – vidutinis amžius, iki 74 – vyresnis amžius, 75-89 – senyvas amžius, nuo 90- ilgaamžiai. Tai oficiali klasifikacija. O kodėl mūsų brandaus amžiaus žmonėms skirta lavinimo įstaiga vadinama Trečiojo amžiaus universitetu? Mat pagal amžių žmonės skirstomi ir taip: pirmasis amžiaus tarpsnis – kūdikystė, vaikystė ir paauglystė, antrasis, maždaug nuo 20 metų iki 59-erių, – vidutinis amžius, trečiasis – senjorų, nuo pensinio amžiaus pradžios iki tol, kol žmogus gali tvirtai laikyti savo gyvenimo vairą, viską tvarkytis pats, ketvirtasis – kai jam jau reikia pagalbos nueiti į parduotuvę ir sutvarkyti namus, bet žmogus gali gyventi vienas savarankiškai, penktasis – kai reikalinga slauga ir globa, kas daug kainuoja valstybei ar šeimai.

Tačiau vieni žmonės, vos sulaukę pensinio amžiaus, pasitraukia iš aktyvaus visuomenės gyvenimo ir skundžiasi ligomis, negalavimais, o kiti dirba kaip dirbę ar randa kitos veiklos, tarsi nejausdami amžiaus. Kas tai lemia?
Galima kalbėti apie du skirtingus žmogaus amžius – pagal pasą ir biologinį. Tam, kad biologinis žmogaus amžius būtų mažesnis už tą įrašytąjį pase, reikia pasistengti. Man yra jau 83-eji, bet nemažai dirbu, judu, o ir plaukai dar nėra žili. Kai kas sako – perukas, atsakau: „O jūs jį nuimkite“…
Senyvų žmonių veiklumas ir sveikata maždaug po trečdalį priklauso nuo to, ką mes paveldėjome, nuo aplinkos, kurioje gyvename, ir nuo mūsų gyvenimo būdo, nuostatų.
Dažnai kaip svarbiausias visuomenės sveikatos rodiklis minimas vidutinis šalies gyventojų amžius, bet dabar pradėtas skaičiuoti ir kitas rodiklis, kiek laiko senyvas žmogus gali tikėtis nugyventi judriai, o kiek slaugomas, reikalingas globos ir slaugos…
Gerontologams 20 amžiuje buvo iškeltas uždavinys pailginti žmonių amžių. Tai padaryti pavyko. Bet kas nutiko? Padaugėjo žmonių, kurie sulaukia 80 metų ir daugiau, bet pailgėjo ir tas jų amžiaus periodas, kai žmonėms reikia globos ir slaugos. 21 amžiuje gerontologams keliamas kitas uždavinys – pailginti tą veiklųjį senyvų žmonių amžiaus tarpsnį, kol jie gali gyventi savarankiškai ir patys apsitarnauti. Juk žmogaus gyvenimo kokybei tai yra labai svarbu.

Kas lemia tą senjorų veiklumą?

Labai daug lemia genetika ir gyvenimo būdas. Daug reiškia mityba. Galime džiaugtis, kad chemijos mūsų aplinkoje dar nėra labai daug, tačiau maiste atsirado daug konservantų, stabilizatorių, dažiklių. Atskirai duonoje, dešroje, sūriuose jie gal ir neviršija leidžiamos normos, bet jie sumuojasi, todėl reikia rinktis kuo natūralesnius produktus, geriausia – patiems užsiauginti, kad būtų sveikesni, vertingesni. Be to, mūsų platumoje užaugintos petražolės, pomidorai ar kopūstai geriau už importinius, nes augo mums įprastame grunte. Labai svarbu daug valgyti žalių ar raugintų kopūstų, svogūnų – jie kaip karkasas, padeda fermentams skrandyje virškinti mėsą.

Darbas sode ar darže, grybavimas, vaistinių augalų rinkimas – ir sveikatos šaltinis. Juk tada žmogus ir juda, mankština įvairius raumenis, ir būna gryname ore.

Negi jeigu tėvai gyveno 50 metų, tai tiek gali tikėtis jų atžalos, o jei tėvai sulaukė 100, tai ir vaikai bus ilgaamžiai?

Genetika mūsų gyvenimo trukmei turi nemažai įtakos, bet ji nėra lemiama. Daug reikšmės turi ir gyvenamoji aplinka, jos užterštumas, patiriami stresai. Žodžiu, jei tavo giminėje buvo daug ilgaamžių, turi didesnę tikimybę sulaukti ilgo veiklaus amžiaus, jeigu tėvai mirė nuo vėžinių ligų iki 50 metų, didelė tikimybė, kad ir tau tai gresia. Tačiau ir ilgaamžių vaikai negali būti garantuoti, kad sulauks 100 metų. Kai domėjausi šalies ilgaamžiais, net nustebau, kad jų tėvų kartoje ilgaamžių buvo nedaug –juk buvo kitos gyvenimo sąlygos. Beje, tarp šimtamečių buvo nemažai ir grįžusių iš Sibiro, pergyvenusių ir badą, ir baisius nepriteklius – jie visi geranoriški, neturi pagiežos, keršto jausmo. Matyt, tokie žmonės gyvena ilgiau.

Tad kas trumpina mūsų gyvenimą?

Labiausiai, manau, netinkamas gyvenimo būdas. Žalingi įpročiai, judėjimo stoka. Labai svarbu sveika mityba, gauti pakankamai reikiamų maistinių medžiagų, vitaminų ir mikroelementų, nevalgyti pernelyg riebaus maisto, pakankamas fizinis krūvis. Neretai dabar moterys sako: „Aš virtuvėje prisilakstau, man pakanka“. Deja, reikia kasdien bent po pusvalandį pavaikščioti sportiniu žingsneliu. Reikia judėti taip, kad duotume darbo visoms raumenų grupėms. Dar viena bėda – netinkamas darbo ir poilsio režimas, paros ritmas: jei per naktis dirbsi, neišsimiegosi, sumaišysi dieną su naktimi, nieko gero nebus. Žodžiu, ir laikrodžio rodyklių persukimas pavasarį ir rudenį neigiamai veikia tautiečių sveikatą. Ypač vaikų ir senjorų.

Žmogui labai svarbu ir emocijos. Jei jis yra vienišas, neturi su kuo pasikalbėti, jį spaudžia bėdos, trūksta pinigų – jo savijauta bus bloga. Todėl senjorams siūloma dalyvauti visuomeninių organizacijų veikloje, kad būtų kolektyve, bendrautų su savo amžiaus žmonėmis, kurie sprendžia panašias problemas: pasidalinus bėdomis, jos sumažėja, o pasidalintas džiaugsmas – padidėja.

Susirgus – svarbu tinkamas gydymas, kad ligos kiek galima būtų įveiktos, būtų atkurta pakenktų raumenų grupių ir sąnarių funkcija. Jau nuo seno žinoma, kad susirgus svarbu yra santykis su liga ir gydytoju, į kurią pusę žmogaus stos: jei į gydytojo, sau padės, jei į ligos – kenks. Kartais reikia mokėti „užmiršti“, kas yra blogai, išmokti priimti, ką duoda gamta ar Dievas, susigyventi su ligomis, nebėdojant, kad skauda. Jei nuotaika vis liūdna, nieko gero nebus, optimistui – lengviau ir gyventi, ir sveikti.

Kaip ruoštis senatvei?

Kad sendamas žmogus kuo ilgiau išliktų trečiajame amžiaus periode, kad pats galėtų apsitarnauti, labai svarbu treniruoti visas raumenų grupes. Turi labai gerai dirbti blauzdų raumenys, kad žmogus galėtų užlipti ir nulipti laiptais; būtina lavinti stuburo raumenis, kad žmogus galėtų apsiauti kojines, užsirišti batų raištelius; svarbu lavinti pečių raumenis – juk reikia susišukuoti, ką nors paimti iš aukščiau, pirštų ir riešo raumenis – antraip neužrakinsi durų ar neužsisegsi sagų. Dažnai senyvas žmogus nori ką nors paimti, bet viskas iš rankų krinta – reikia ir gana geros ir greitos reakcijos. Ji išmatuojama, ją galima pagerinti, yra net reakcijos testai ir ją gerinantys pratimai, kuriuos gali pakeisti ir žaidimai su kamuoliukais ar liniuote su vaikaičiais. Senyvame amžiuje raumenis reikia lavinti ne tam, kad jie stiprėtų, o tam, kad sparčiai nenyktų. Ypač svarbu palaikyti tų raumenų veiklą, kurie reikalingi savitarnai.

Dauguma žmonių žino, ką reikia daryti tam, kad gyventų ilgai ir būtų sveiki, tačiau vis tiek to nedaro, o daug kas netgi sąmoningai žaloja save, pvz., rūkymu. Kodėl?

Dėl tinginystės ir valios stokos. Nors ne tik. Kol žmonės yra jauni, jaučiasi sveiki, mano, kad visą gyvenimą bus tokie, nors gamtos taip sutvarkyta, kad vadinamajame trečiame amžiuje prasideda jėgų mažėjimo, nykimo periodas. Gulėti lovoje žaizdotam yra baisu, kas kita išlikti veikliam visą savo amžių.

Ne vienoje ES šalyje ir Kanadoje teko domėtis, kaip priešpensinio amžiaus žmonės ruošiami pensiniam, senyvo amžiaus laikotarpiui. Daug kur veikia pagyvenusių žmonių namų, į kuriuos senjorai atvyksta praleisti laiko pagal pomėgius ir pabendrauti tarpusavyje (dažnai juose dirba tik direktorius, gydytojai ir pagalbinis personalas – savanoriai), kasmet išleidžiama daug metodinės medžiagos apie fizinio aktyvumo svarbą su rekomenduojamais pratimais visoms raumenų grupėms – tik daryk. Lietuvai tik mokytis ir mokytis.

Kaip manote, kas svarbiausia Lietuvos senjorams šiandien?

Galimybė oriai gyventi. Bendrauju su daug žmonių, atlikome tyrimų su ilgaamžiais – senjorų materialinė padėtis kasmet vis blogėja, perkamoji galia mažėja. Žmones bėdoja: sumoka už komunalines paslaugas, nusiperka vaistų (jie per pastaruosius penkerius metus pabrango kelis kartus, kompensuojami tik iš dalies), maistui jau trūksta. Kitose ES šalyse vaistai yra pigesni, bet mūsų receptai negalioja, Sveikatos apsaugos ministerija nepasirūpino, kad jie galiotų visose ES šalyse.