Sveikos gyvensenos pagrindų vaiką išmokyti galima ir per mėnesį. Tuo įsitikinęs natūropatas Liudvikas Šalčius, mokęs emigrantų vaikus Airijoje. Deja, Lietuvos mokyklos nerodo itin didelio susidomėjimo ligų prevencija nuo mažumės.
Vaikai labai imlūs
„Vakarų Lietuvos medicinos“ pašnekovas įsitikinęs, kad didelė atsakomybė už ligų prevenciją ir sveikatos išsaugojimą tenka mokytojams, ne tik tėvams. „Teko būti Ispanijoje. Labai patiko požiūris apskritai į pedagogus, kurie ten gauna ministro algai prilygstantį atlyginimą. Taip vertinami ir įvertinami mokytojai, be abejo, kad stengiasi ir yra pajėgūs atiduoti vaikams viską, kas geriausia, – sako Liudvikas Šalčius. – O vaikai labai imlūs, jei perteiki svarbias tiesas ir patirtį per žaidimus, jie net nesupranta, kad mokosi. Ypač tai populiaru Japonijoje, kur pamokų metu atliekami ir akių korekcijos judesiai, ir apskritai šioje šalyje skiriama itin daug dėmesio vaikų sveikatai“.
Japoniškam požiūriui į vaikų sveikatą portalo pašnekovas priešpastato lietuviškąsias mokyklas, kuriose nėra nei slaugytojų, nei gydytojų. „Tad dabar, jei vaikas – tinginys, pakanka jam tik pasiskųsti, kad skauda pilvą, koją, ir yra atleidžiamas nuo ir taip retų kūno kultūros pamokų, ir užuot bent kiek pajudėjęs, sėdi ant suoliuko. Juk nėra mokykloje mediko, kuris galėtų patikrinti mokinio sveikatos būklę, nors ir yra tam tikri testai, kuriais galima nustatyta, ar skausmas tikras, ar tuo tik simuliuojama“.
Prieš kelerius metus L. Šalčių pasikvietė mūsų tautiečiai emigrantai į Airiją keliose privačiose mokyklose pirmų ir antrų klasių vaikus mokyti sveikos gyvensenos. Sveikos gyvensenos pamokas mažiesiems lietuvaičiams natūropatas vedė ketverius metus, tik šiemet nebevažiavo – išleido savo mokinį.
Mobilieji telefonai – tik drabužinėje
„Ten pamačiau kitokius žmones, – patirtimi dalijosi pašnekovas. – Atėję į mokyklą vaikai mobiliuosius telefonus palieka drabužinėje. Tik pasibaigus visoms pamokoms telefonai atiduodami. O jei tėvams prireikia paskambinti vaikui, jie susisiekia su mokytoja. Per pietų pertrauką kiekvienas vaikas niekur neskubėdamas suole suvalgo atsineštus sumuštinius. O mūsų mokyklose ir pertraukos per trumpos, ne tik tam, kad vaikai apskritai spėtų maistą gerai sukramtyti – jie dar kovoja dėl savo vietos prie stalo. Tad vaikai valgo gabalais, skubėdami, nesuvirškintas maistas pūva skrandukuose ir žarnyne, išsivysto disbakteriozė. Netgi galima nusipirkti angliarūgščių gėrimų. Vienoje Lietuvos mokykloje buvau pakabinęs skelbimą apie tokių gėrimų žalą (gadina dantų emalį, išbalansuoja skrandžio rūgščių bei šarmų balansą, angliavandeniai organizme virsta riebalais, iš sąnarių išplauna tepamąjį skystį, todėl 10-ies metų vaikams darant pritūpimus keliai ir braška), bet tą pačią dieną plakatas buvo nuplėštas“.
Pamokas Airijos mokyklose L. Šalčius vesdavo vieną savaitę du kartus, kitą – tris. Ir ne tik teorines pamokas, bet ir praktinius užsiėmimus. Mokė vaikus sveikos mitybos, taisyklingo kvėpavimo ir laikysenos. „Mergaičių ir berniukų grupes buvau atskyręs, nes trečiokai jau pradeda bręsti, ir su atskiromis grupėmis teko kalbėtis skirtingomis temomis“, – sakė portalo pašnekovas.
L. Šalčius atkreipia dėmesį, kad berniukai ir mergaitės skiriasi ne tik anatomiškai, bet ir psichologiškai. „Pakanka atlikti paprastą bandymą, kuris padeda atskleisti, kaip į išgąstį reaguoja vieni ir kiti. Berniukai ir mergaitės ištiesę rankas jose laiko tam tikrą svorį, pavyzdžiui, knygas. Prieinu prie jų ir pliaukšteliu ties ausimi. Reaguodami į netikėtą garsą berniukai rankas kilsteli aukštyn – pasireiškia nevalinga agresija, mergaitės rankas nuleidžia žemyn – išsigąsta“.
Šlepetės gadina kojas
O ko gi vis dėlto galima išmokyti dar tokius mažus vaikus? „Visų pirma – atkreipti dėmesį, kas vaikui yra žalinga, pradedant nuo batukų, baigiant mergaičių makiažu. Jei avalynė ankšta, vaiko laikysena įsitempusi, įtempti kojų blauzdos raumenys deformuoja stuburą, susidaro sąlygos prakaitavimui, grybeliui. Ypač sveikatai nepalankios įspiriamos šlepetės, nes norint jų nepamesti, tenka suriesti kojų pirštus, nykščio sąnarys išvaromas į šoną, o tam vėliau gali prireikti labai skausmingos operacijos, po kurios išgijimo tenka laukti net pusę metų“, – patarimais dalijosi natūropatas.
Tiesa, L. Šalčius sako, kad net ir esant išlindusiems pirštų kauliukams padėti sau galima net ir be chirurginės intervencijos. „Tą kremzlinį darinį galime tepti su medumi, kartu įtraukiant savimasažo elementus“, – nustebina pašnekovas.
O kokią avalynę – su aukštesne, žemesne pakulne ar visai be jos – dėvėti, kaip teigia pašnekovas, padeda pasirinkti dar nuo Spartako laikų žinomas Da Vinčio Vitruvijaus žmogus: „Tiesiog reikia pasitikrinti savo ar vaiko kūno simetriją. Jei žmogus šitą simetriją išlaikys, jis sveikatos problemų neturės. Žmogaus aukštis nuo bambos iki viršugalvio – du penktadaliai viso žmogaus ūgio, nuo bambos iki pėdos – trys penktadaliai. Jei kūnas neatitinka šios simetrijos, jos galima pasiekti avalynės kulniuko dėka, atitinkamai didinant jo aukštį, tik jokiu būdu neviršijant 7 cm. Jei žmogaus kojos ilgos, pakulnė negali būti aukštesnė nei 2 cm“.
Natūropatas sako, kad kūno simetrijos galima pasiekti ir specialiais pratimais, kuriuos irgi būtina išmokyti dar vaikus. „Tokių pratimų yra gana nemažai, bet jie – individualūs, kas tinka vienam, visiškai netinka kitam, tad suskirstau į grupes. Deja, Lietuvoje nekreipiama dėmesio į tokius dalykus. Dar fizinio auklėjimo metu turėtų būti vaikui paaiškinama, kas yra sąnarys. Anatomiją reikia žinoti jau nuo pirmos klasės – žinoma, aiškinant tokio amžiaus vaikui suprantama kalba. Vaikas turi nuo mažumės mokėti saugoti savo sąnarius, kad jų nepatemptų, turi išmokti taisyklingai griūti, kad nesusilaužytų rankos ar galvos. Tačiau mūsų visuomenėje vyrauja požiūris – jei paslydo, pargriuvo, susilaužė ranką ar koją, tarytum pats vaikas ir kaltas. O pedagogo atsakomybė? Tėvų? Kartais, kai pasižiūriu, kaip Lietuvoje žiūrimą į žmogų, į sveikatą, ir kaip kitur, kad ir toje pačioje Airijoje, net ir nebesinori čia būti. Lietuvoje nė viena pradinė mokykla manęs nėra pasikvietusi, tik kelios gimnazijos. O dešimtokams ir vienuoliktokams įdomiausios kalbos tik apie seksą“.
Moksleivių makiažui – griežtas tabu
Su mergaitėmis L. Šalčius kalbėjosi apie makiažą. Natūropatas pastebėjo, kad šiuolaikinės mergaitės dažosi jau darželyje, nes mėgdžioja besidažančias mamas: „Deja, lūpdažiai, kokios firmos jie bebūtų, – viena iš alergijų priežasčių, juk į juos dedami tikri chemikalai. Lūpų blizgiai turi aliuminio oksido ir kitokių įvairių aliuminio junginių. Ir ne tik makiažo priemonės, bet visi blizgantys žaisliukai turi aliuminio, kuris yra gerai žinoma kancerogeninė medžiaga.
Labai gerai yra pasakę prancūzai – iki 30-ies metų moterį turi puošti jaunystė. Tačiau net ir mano anūkė, lankanti pramoginius šokius, prieš pasirodymus yra pudruojama, tačiau už naudojimąsi ja, kaip ir visu kitu, anksčiau ar vėliau visi sumokame. Nuo pudros kemšasi odos poros“.
L. Šalčius sako, kad nereikia mergaitėms akcentuoti draudimo dažytis – visų pirma reikia akcentuoti galimą to naudą ar žalą.
Berniukams davė parūkyti
Su mergaitėmis kalbėjosi apie dažus, o su dešimtmečiais berniukais – apie cigaretes. „Tokio amžiaus berniukai jau nori parūkyti. Tad pamokos metu daviau jiems įtraukti dūmo, – apstulbino pašnekovas. – Vieni po to vėmė, kitiems vidurius paleido. Aišku, panaudojau viską, kad pojūčiai būtų patys nemaloniausi, bet po tokios neigiamos patirties, kai net čiaudėjo dvi dienas, nė vienas jų nenorėjo nė pažiūrėti į cigaretes“.
Kaip į tokią praktiką reagavo dešimtmečių tėvai?! „Žinoma, dar prieš užsiėmimą tėvai buvo informuoti dėl mano metodikos. Buvo visko, ir besipriešinančių, bet paaiškinau, kad po tokios prevencinės pamokos galiu garantuoti, kad didžioji dalis tų berniukų net užaugę niekada nerūkys, nors, aišku, negalima atmesti ir socialinės aplinkos“.
Ligita Sinušienė
Informacija iš:
Image: FreeDigitalPhotos.net
Padėk sau
Skaityti daugiau
